Ne tik baleto keliu

„Mano didžiausias draugas – teatras“, – taip viename iš savo interviu yra sakiusi „velnio tuzino“ laidos (taip vadinu tryliktąją „čiurlioniukų“ Baleto skyriaus laidą) absolventė Jūratė Sodytė, 1982 m. vasarą atsisveikinusi su mokykla, kurioje praleido devynerius metus. Kartu su ja į savarankišką kūrybinį gyvenimą buvo išlydėti ir bendraklasiai I. Bezručko, J. Pastarnokaitė, G. Sirevičiūtė, A. Imbrasas, R. Maskaliūnas, R. Rinkevičius. Palydėti savo mokytojų Birutės Krapavičienės, Pranės Sargūnaitės, Natalijos Šiekštelienės, Nijolės Šimkūnaitės ir Prano Peluričio absolventai turėjo dar  įrodyti, ko yra verti. Tuo labiau tie, kuriems fortūna buvo palanki, atverdama duris į Valstybinį operos ir baleto teatrą. Durys buvo tik atvertos, o toliau viskas priklausė nuo pačių šokėjų.

Nemanau, kad Raimundui Maskaliūnui buvo lengva ruošti vaidmenis, tiksliau sakant, dalintis su tuo metu scenoje karaliavusiais Jonu Katakinu, Vytautu Kudžma ar Petru Skirmantu, tačiau Maskaliūno Kristus balete „A Próba“ (muzika Johanno Sebastiano Bacho ir Gáboro Presserio) arba Kolenas Louiso Josepho Ferdinando Héroldo balete „Tuščias atsargumas“ atitiko visus to meto reikalavimus profesionaliam šokėjui. O Maskaliūnas tikrai buvo profesionalus šokėjas. Tai įrodė ne tik klasikinio repertuaro spektakliuose, bet ir pirmuosiuose mūsų scenos bandymuose supažindinti žiūrovus su naujomis šokio tendencijomis.

Iš šios laidos merginų ryškiausia buvo Jūratė Sodytė, atrodo, bene realiausiai vertinusi savo galimybes: „Reikėjo suvokti, kad mano ambicijos didesnės nei fizinės galimybės, tačiau noras įrodyti, kad gali, leido pasiekti aukštą rezultatą.“ Gal todėl aktyvus dalyvavimas šiuolaikinio šokio brendimo periode leido atsiskleisti Sodytei ne tik kaip originaliai atlikėjai, bet ir kaip asmenybei, keliančiai, pirmiausia sau, labai didelius reikalavimus ir gebančiai „patraukti“ į savo pusę ir oponentus. Net ir atsisveikinusi su scena Sodytė liko teatre, ir ne tik Operos, bet Teatre tikrąja to žodžio prasme. Ji stato spektaklius Vilniuje, Klaipėdoje, Sankt Peterburge.

„Velnio tuzino“ laida – lyg savotiška kelrodė žvaigždė, parodžiusi kryptį sekėjams. Juk iki tol baleto artisto ar artistės likimas būdavo nuspręstas iš anksto: devyneri metai mokykloje, dvidešimt metų (jei pasiseks, ir dvidešimt keleri!) – teatre, ir viskas?! Lieki vienas, niekam nereikalingas. Tiesa, ne vienas, o su skurdžia pensija. Tik vienetams pavykdavo įsidarbinti mokytojais choreografijos skyriuje. Kiti papildydavo gimtojo teatro scenos darbininkų, aprengėjų, butaforijos cecho, apšvietėjų gretas. Jei tik pasisekdavo. Manau, kad ši laida pasinaudojo pasikeitusia situacija, kai pakilo „geležinė uždanga“ ir atsivėrė sienos, kurias galėjai kirsti be partkomo ar profkomo rekomendacijų. Jei neklystu, pirmoji kregždė, pakėlusi sparnus iš Lietuvos, buvo Jolanta Valeikaitė. Ji tarsi parodė pavyzdį, kad nebūtina taip aklai prisirišti prie to, kas atrodė svarbiausia daugelį metų. Žmonės atrado galimybę realizuoti savo siekius ir nesilaikydami įsikibę į tai, kas kartais reiškė tik nenorą pripažinti, kad tavo pasirinkimas nebuvo pats geriausias būdas įtvirtinti save kaip asmenybę.

Nei Audronis Imbrasas, nei Romas Rinkevičius nebuvo tie absolventai, kurie galėjo pretenduoti į didesnius ar mažesnius solistus. Jiems to ir nereikėjo, tad nieko nuostabaus, kad Imbrasas netrukus pasirinko kitą kelią, laikui bėgant tapo ne tik baleto ir šokio kritiku, bet ir žurnalistu, visuomenininku, Šokio informacijos centro įkūrėju, daugelio projektų autoriumi ar iniciatoriumi. O Rinkevičius liko teatre, eiliniu kordebaleto artistu, į kurį retai kada atkreipiamas dėmesys, bet be kurio negali apsieiti nė vienas klasikinio ar neoklasikinio baleto spektaklis. Ar jis buvo profesionalas? Taip, buvo. Lig šiol prisimenu jo personažą Vladimiro Vasiljevo statytame Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“. Nutyla Veronos senamiesčio gatvės šurmulys, joje pasirodo žmogysta su žibintu rankoje. Jausdamas savo reikalingumą miestelėnams, tarsi garantuodamas jiems saugų miegą, Rinkevičiaus personažas dingsta gatvelių labirinte. Teisus buvo vienas iš rusų teatro teoretikų ir praktikų: „Nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai.“  

Kad ir kaip ten būtų, kad ir kaip vertintume, tryliktoji, „velnio tuzino“ laida tikrai paliko pėdsaką mūsų baleto istorijoje. O ši teberašoma ir dabar. Mūsų baletą – ar jis būtų Vilniuje, ar Kaune, ar Klaipėdoje – prilyginčiau bičių aviliui. Jame visos bitės turi savo pareigas: vienos neša nektarą, kitos vėdina avilį, trečios prižiūri perus, dar kitos atlieka sargybinių ir gynėjų funkcijas. O žmonės kopinėja medų. Mūsų balete irgi yra paskirstytos pareigos, kurias reikia vykdyti. Tik dorai jas vykdydamas gali tikėtis sėkmės. Jei fortūna tau nusišypsos.

P. S. Tiesa, ir tranų yra ne tik aviliuose.