Ieškojimas – nuolatinis eksperimentas

Gintarė Marija Ščavinskaitė – šokėja, choreografė. Baigusi studijas dirbo Kauno šokio teatre „Aura“ su choreografais Birute Letukaite, Samueliu Mathieu, Pia Holden, Anne Ekenes, Paulu Hessu ir kt. Nuo 2017 m. dirba Šeiko šokio teatre bei kaip laisvai samdoma šokėja, mokytoja ir choreografė. Tais pačiais metais kartu su Nielsu Claesu apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia šokėja šokio spektaklyje „Aside“. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „Kill, Baby, Kill“ (choreografė Inga Kuznecova, 2021), „Nematomi“ (choreografas Mantas Černeckas, 2020), „i (aš)“ (choreografas Maciej Kuźmiński, 2020), „Klajojančios kopos“ (choreografas Daphnis Kokkinos, 2020), „Boléro-Extended“ (choreografas Palle Granhøj, 2019), „Užpustyti“ (rež. Agnija Šeiko, 2019), „Pareiškiu – Brandir“ (choreografas Albanas Richardas, 2018)  ir kt.

Kokia Tavo tapatybė atsiskleidžia šokant: ar kuriamas personažas, ar konkreti asmenybės dalis, ar savirefleksija?

Ieškau savo tapatybės, todėl ir susijungdama su choreografų siūlomomis idėjomis, ir kurdama bendrąja prasme stengiuosi būti kuo nuoširdesnė sau, klausytis kūno. Vis dažniau pastebiu konkrečius savo tapatybės niuansus, kurių seniau nedrįsdavau pripažinti. Tarkim, paauglystėje bijodavau pasakyti, kad man patinka Adamas Sandleris, nes žiūrėti jo filmus atrodė nemeniška, jie buvo nepakankamai intelektualūs ir per daug lėkšti, kad skirčiau jiems dėmesio. Atsigręžusi į tuos laikus pastebiu naujų aspektų. Įdomu, gera ir keista jausti, kad einant metams tampu drąsesnė. Pastebėjau, kad mane visada traukė absurdas, nors seniau to nevertinau kaip privalumo.

Kas Tave domina šokyje? Regis, judesio atsikartojimas, vadinamasis repetetyvumas, – dabar madinga tyrinėjimų erdvė.

Kurį laiką mane domino atsikartojimas ir tam tikra dalis to susidomėjimo dar likusi, tačiau neseniai atkreipiau dėmesį, kad jaučiu stiprią trauką prie vizualumo ir jo kūrimo. Taip išeinu iš judesio erdvės, plečiu žvilgsnį, imu domėtis bendru vaizdu, spalvų santykiu, erdve. Kūnas taip pat dalyvauja kuriant vaizdinį, atliepdamas pasirodymui iškeltus uždavinius. Koks jis bus, priklauso nuo norimos išgauti emocijos, nuotaikos.

Galbūt tai veda į tarpdiscipliniškumą?

Taip. Bet dažnai dėl šios priežasties jaučiuosi nejaukiai – tai kyla iš nevisavertiškumo komplekso. Būti žmogumi, išmanančiu daug sričių, nėra blogai, bet atsiranda baimė, kad kažkurios neišmanau iki galo. Iš to kyla abejonė, ar esu užtektinai profesionali konkrečioje srityje, nes esu baigusi ir muzikos, ir dailės mokyklas, mėgstu dainuoti, taip pat siuvu. Turiu daug iš ko rinktis, bet tada savęs klausiu, ar esu pakankamai gera šokėja, ar nešvaistau laiko siūdama. Analizuodama kompleksus noriu susieti mėgstamas sritis ir pomėgius, turbūt iš to gimsta tarpdiscipliniškumas.

Kiek gyvenimas Klaipėdoje ir kūryba arti jūros, smėlio keičia Tavo šokį, judesį, jų supratimą? Ar gamta daro didelę įtaką?

Nuo vaikystės turiu sąsają su Klaipėda, nes čia gyveno mano senelis. Be to, jau mokydamasi mokykloje norėjau gyventi Klaipėdoje, bet atsitiko taip, kad studijavau Vilniuje. Tuo metu Klaipėdoje nerinko šokio kurso, todėl pasirinkau mokslus Vilniaus kolegijoje, manydama, kad po metų persikelsiu, kur iš tiesų noriu, tačiau likau sostinėje. Po studijų ir darbo Kauno šokio teatre „Aura“ galiausiai nusprendžiau keltis į Klaipėdą, į Agnijos Šeiko šokio teatrą.

Jei kalbėsime apie gamtą, visada turėjau sąsają su ja ir etnokultūra, nes mano mama dirbo muziejuje, todėl vaikystę praleidau pindama vyteles, lipdydama iš molio ir iki dabar tam turiu sentimentų. Gamtos pojūtį randu ir Klaipėdoje prie jūros, nes ten kartais galiu sustoti ir girdėti save – būtent dėl šios, atrodo, kasdienės galimybės nejaučiu stagnacijos, nes repeticijos, darbas įtraukia į savo ritmą ir tuo metu nematau net jūros. Pats miestas turi ramybės pojūtį, kurį išsklaido tam tikru metų laiku atvykstantys miesto svečiai.

Laikai save kovotoja už tam tikrą idėją ar dažniau analizuoji, apmąstai pasaulio vyksmus?

Būsena, kurią noriu jausti, dažniausiai priklauso nuo gyvenimo laikotarpio, bet nemėgstu kraštutinumų, todėl dviejų pusių harmonija yra tinkamiausias būdas būti. Mano nuomone, teatras nėra tik tam, kad pareikštum idėją ir mokytum, nes žinios per prievartą verčia žiūrovą užsiblokuoti. Kurdama stengiuosi rasti sintezę bei pauzes, kad žiūrovas galėtų pasirinkti, kas jam tinka, ką jis nori paimti. Pareiškimas dėl pareiškimo nepalieka interpretacijos ir mąstymo laisvės. Intuityviai jaučiau, kad laisvė yra svarbiausia mano gyvenimo sąvoka, nors seniau net negalėjau jos įvardyti (galbūt dėl to, kad turėjau priklausyti mokyklos sistemai), bet dabar noriu galėti daryti ir jausti tai, ką noriu ir kaip noriu.

Kaip Tave veikia kritika, kad dabartinis scenos menas virsta šou?

Pastebiu, kad reikia atskirti kritiką, nuomonės išraišką ir skonį. Jei žmogus neklausiamas ima drėbti nekonstruktyvias įžvalgas, kylančias dėl spektaklio ir jo skonio konflikto, stengiuosi į tai nereaguoti, nors dažnai būna skausminga. Būdama jaunesnė pati taip elgdavausi nesuprasdama, kad tam tikri pasirodymai yra ne mano skonio. Dažnai teigdavau, kad kažkas yra „popsas“. Dabar suprantu, kad nesu kritikė ir nuomonę galiu pasilikti sau, nebent kas nors manęs paklausia.

„Šou“ sąvoka turi dvi puses – populiarumo ir pramoginės prasmės. Šiuolaikinio šokio atstovai dažnai skundžiasi, kad pritraukia mažai publikos, nors kūrinių yra tikrai daug ir skirtingiems skoniams. Todėl manau, jog norint turėti didesnę publiką reikia šiek tiek daugiau paprastumo, kad žiūrovas turėtų galimybę pradėti suprasti spektaklį, nes net ir į šou galima įdiegti žinutę. Kita problema, kad „popsas“ yra tapęs prastos kokybės simboliu, nors ir ten yra kokybiškų kūrinių. Jį reikėtų atitraukti nuo kičo sąvokos.

Ar kritika veikia Tavo ieškojimus? Stengiesi jai priešintis ar kaip tik į ją atsižvelgi?

Kritika yra būdas praplėsti akiratį. Įdomu ją skaityti, nes kurdama personažą ar spektaklį dažniausiai įsivaizduoju vienaip, o kritikai interpretuoja kitaip. Paskaičiusi jų tekstus galiu analizuoti mikrojudesius, kurie sukelia tam tikras asociacijas, ir taip tobulėti. Tai panašu į kalbos mokymąsi, kai neturėdama konkretaus žodžio ieškau, kaip galėčiau save išreikšti. Ieškojimas yra nuolatinis eksperimentas.

Galiu meluoti, kad žiūrovų kritika nesvarbi, bet taip nėra. Ji man rūpi, nes jei sakyčiau, kad ne, nebeliktų prasmės kurti. Yra laikas, kai gvildenu idėjas savyje, bet ateina laikas, kai reikia prasilaužti ir išeiti į naują ratą, šiuo atveju kritika yra naudinga.

Kokiomis temomis dabar gyveni? Ar kyla noras atsiriboti nuo kalbų apie pandemiją ir jos sukeltų problemų analizės?

Stengiuosi nepasiduoti tamsiai nuotaikai, kita vertus, karantinas buvo grįžimo į save laikotarpis, kuriame dabar skendžiu. Vis dėlto pandemija padarė įtaką visuomenei, todėl priešpandeminės mintys nebėra aktualios, jas reikia modifikuoti. Atrodo, religijos tema vėl tampa aktuali dėl apokaliptinio pasaulio pojūčio, bet tai tik viena iš idėjų.

Dėkoju už pokalbį.