Šokis
„Kill, Baby, Kill“
Gruodžio 11 d. „Menų spaustuvėje“ pristatytas pirmasis Lietuvos šokio istorijoje šokio detektyvas „Kill, Baby, Kill“ (Šeiko šokio teatras), persunktas amerikietiškos 10-ajame dešimtmetyje sukurto mistinio serialo „Tvin Pyksas“ dvasios.
Minimalistinė scenografės ir kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės sumanyta spektaklio estetika pasižymi keletu manieringų aspektų. Pagrindinių spektaklio veikėjų – trijų seserų Arvydos, Elžbietos ir Reginos – kostiumai atgrasiai tvarkingi. Jų „barbiški“ golfai bei kelnės ir šviesiai gelsvų plaukų perukai kuria apsimestinai neteisingus, bet dailius įvaizdžius. O mergaičių tėvų kostiumai – blizgučiais ir žėručiais spindintys prašmatnūs drabužiai – kelia pasišlykštėjimą ir antipatiją. Šokėjos detektyvės Gintarės Marijos Ščavinskaitės vyriška „Puaro“ eilutė turi subtilaus žavesio, tačiau, regis, toks pasirinkimas įkalina personažą griežtuose rėmuose. Praėjusio amžiaus telefono, raudono krėslo ir muzikos visuma alsuoja sapniška nuotaika, kurioje paskęsta tiesa ir it pelėsis įsimeta niekšybės.
Spektaklis pasižymi choreografiniais ir vaidybiniais elementais. Trumpas veikėjų prisistatymas spektaklio pradžioje suskamba lakoniškomis natomis. Judėdamos visu kūnu trys seserys prisistato publikai, ir tai primena absurdiškus pažinčių programėlės „Tinder“ prierašus po nuotraukomis. Manto Černecko veikėjos mirtis iš vaidybinės pusės – pati tiesmukiausia spektaklio akimirka. Šokėjas žengia sprindį iš užkulisių, nusišypsojęs sako „O dabar aš mirsiu“ ir tykiai įsilieja į mirties procesą. Ypač teatrališką vaidmenį kūrė šokėjas Nielsas Claesas, parodijavęs turtingo šeimos vyro vaizdinį. Lyginant šokio ir teatro santykį akivaizdu, kad dirbtinė ir sarkastiškai neprofesionali vaidyba ne pakelia šokio dalies spektaklyje kartelę, bet kėsinasi pakenkti scenos meno kūrinio vertei.
Spektaklio istorija panaši į serialo „Tvin Pyksas“ siužetą, tad vyksmas gana aiškus, o į elegiškai melancholiškas (atmetus porą komiškų intarpų) būsenas įsijaučiantys šokėjai choreografės Ingos Kuznecovos vizijoje kuria netikėtas judesio formas. Vienos iš seserų Reginos personažą šoko jaunoji trupės narė Viktorija Zobielaitė. Jos atsisveikinimas su seserimi, švytuojant golfo lazda virš sukniubusio kūno, publikai labai patiko. Taip pat ne mažiau hipnotizuojantis buvo ir Ščavinskaitės detektyvės solo, skinantis kelią per painius šeimos santykius nusikaltėlio link.
„Sponsored“
Kam kūrėjai rodytų spektaklius, jei nebūtų vadybininkų? Tikriausiai sau patiems, nes neturėtų galimybių gastroliuoti, surinkti žiūrovų, užsidirbti. Po kelių tokių rodymų tik artimiesiems ir draugams teatras nunyktų kaip lietuviškas kinas pirmaisiais nepriklausomybės metais. Sklaida yra nematoma, bet nepakeičiama scenos meno pasaulio dalis. Šiuolaikinio šokio spektaklio „Sponsored“ (premjera gruodžio 17, 18 d. „Menų spaustuvėje“) tema neakcentavo būtent kūrėjams aktualios srities reklamos, bet pažvelgė plačiau ir pasiūlė žiūrovams jų pačių paremtą produktą apie nei gerą, nei blogą reklamą.
Viena iš spektaklio bendrakūrėjų – aktorė Aistė Zabotkaitė, neseniai pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ už Alisos vaidmenį spektaklyje „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020). Jos bendradarbiavimas su dviem sumaniomis šokėjomis Viktorija Bobinaite ir Judita Vassos intrigavo, nes buvo smalsu, tarsi išvydus kokybišką reklamą. Remiantis anksčiau matytu Artūro Areimos ir šokio teatro „Aura“ spektakliu „Bekūniai“ (2020) bei Vido Bareikio režisuotu šokio teatro „Low Air“ spektakliu „Kelionė namo“ (2013), vis dar gana retai susiduriančių šokio kūrėjų ir teatralų jungtis žada neeilinį reginį.
Spektaklyje „Sponsored“ Zabotkaitės aktorinis meistriškumas pasireiškė bandymu užmegzti ryšį su publika kūrinio pradžioje. Aktorės įtraukimas į sinchronizuotą choreografiją – drąsus žingsnis, bet ne itin sėkmingas: šalia judant dviem šiuolaikinio šokio profesionalėms, jos nesudėtingi veiksmai atrodė nerangūs. Bobinaitės ir Vassos šokis su akį rėžiančiu blizgančiu švarku hipnotizavo nepriekaištingai minkštais judesiais, siekiu kurti santykį su reklamos įkaitu virtusiu drabužiu. O scenoje pasirodant šokėjoms ir aktorei choreografija padvelkė neskoningu ir sąmoningu supaprastinimu, atsižvelgiant į nevienodą atlikėjų šiuolaikinio šokio patirtį.
Prie „Menų spaustuvės“ įėjimo kiekvienas spektaklio „rėmėjas“ gavo vienkartinę spalvotą apyrankę. Prieš prasidedant sceniniam vyksmui žiūrovai informuojami, kokiais kriterijais vadovaujantis įvyko jų skirstymas, – tai lytis ir amžius. Spektaklio pradžia žadėjo turinį, vienpusiškumu panašų į „Netflix“ dokumentikas „The Social Dilemma“ ir „Seaspiracy“, tačiau artėjant žiūrovų aplodismentams algoritmų panaudojimas rinkodarai tapo šiek tiek daugiau nei šėtono išmone. Ant galinės sienos projektuojama ryškiai raudonais skaičiais švytinti statistika apie reklamų poveikį vartotojams aiškiai apibrėžė platų spektaklio kūrėjų požiūrį į šį patrauklų vienos eilutės šūkių pasaulį. Šokio spektaklio prilyginimu naujausio išmaniojo telefono pardavimui kūrėjos gana pretenzingai, bet švelniai kritikavo vartotojišką visuomenę. Tačiau kartu begėdiškai atidengė neapčiuopiamą, tarsi magišką kūrybinės komandos nuopelną – būsimų žiūrovų viliojimą reklaminiais triukais.
Šokio spektaklių „Kill, Baby, Kill“ ir „Sponsored“ gretinimas leidžia kvestionuoti kokybišką teatro ir šokio elementų panaudojimą scenoje. Ar verta aukoti kūrinio meninę kokybę dėl keleto sakinių neprofesionalios vaidybos? Vilniuje pristatytų šokio premjerų kontekste šiuos bandymus eiti į tarpdiscipliniškumą vis dėlto derėtų pavadinti abejotinais. Kas geriau: dar vienas kokybiškas šokio spektaklis ar katės maiše tipo sceninis produktas, paremtas skirtingų scenos meno elementų kiekybe be kokybės?
