Nereikia bijoti to, ko nesupranti

Šokėjas Mantas Černeckas sukūrė ne vieną vaidmenį šiuolaikinio šokio ir baleto spektakliuose. Šoka skirtinguose teatruose, tokiuose kaip Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Šeiko šokio teatras, Baltijos baleto teatras ir kt. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Altorių šešėly“ (choreografas Aurelijus Liškauskas, KVMT, 2014), „Mano Piteris Penas“ (choreografė Agnija Šeiko, Šeiko šokio teatras, 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas Martynas Rimeikis, KVMT, 2019), „Kill, Baby, Kill“ (choreografė Inga Kuznecova, Šeiko šokio teatras, 2021) ir kt. Sukūrė spektaklio „Nematomi“ (Šeiko šokio teatras, 2020) choreografiją.

Neseniai įvyko spektaklio „Kill, Baby, Kill“ premjera. Kokie jausmai apima ruošiantis premjerai?

Kiekviena premjera skirtinga, viskas priklauso nuo paties spektaklio koncepcijos, nuo vaidmens. Skirtingi vaidmenys reikalauja skirtingo pasiruošimo: vieni – labiau fizinio, kiti – psichologinio, treti tampa abiejų šių elementų simbioze.

„Kill, Baby, Kill“ reikalavo daugiau psichologinio nei fizinio pasiruošimo, čia šokis – specifinis, minimalus. Kitą dieną po tokių spektaklių jaučiuosi labiau išsekęs nei po tų, kuriuose gerokai daugiau choreografijos. Spektaklis dar labai naujas, kol kas daug jaudulio, reikia palaukti, kol viskas nusistovės ir pasijusiu su šiuo vaidmeniu jaukiai.

Psichologinis pasiruošimas daugiausia priklauso nuo to, kokią būseną reikia išgyventi. Tarkim, mirties scenos. Juk mirtis yra vienintelė patirtis, kurios negalime turėti, – mirštame tik vieną kartą, o scenoje tai vyksta kur kas dažniau. Didžiausias klausimas – kaip konceptualiai perteikti mirtį. Sunkiausia įtikinti žiūrovą, kad scenoje esi iš tiesų miręs: negali nuslėpti to, kad kvėpuoji, juk negali sulaikyti kvėpavimo dešimt minučių, tačiau mintis turi būti ištransliuota. Sunkiausia šokėjo užduotis – nešokti scenoje.

Kaip išlaikai autentiškumą, šokdamas skirtinguose teatruose, spektakliuose, atlikdamas įvairius vaidmenis?

Dabartiniame gyvenimo etape labai sustiprėjo vidinės tapatybės trūkumas – tai jau tikriausiai galima laikyti vieno ar kito ciklo pabaiga. Ši abejonė sustiprėjusi, tačiau ji visada šalia, laikui bėgant niekur nedingsta.

Šiuolaikiniame šokyje labiau išlaikomas autentiškumas, nes koncentruojamasi į patį šokėją, kuris siūlo tam tikro braižo judėjimą. Dažnai choreografija kuriama iš improvizacijų, siūlomos skirtingos interpretacijos. Šiek tiek kitokiu principu dirbo Martynas Rimeikis: pats rodė visą medžiagą, viską perleido per savo paties kūną, o tai man labai patiko. Žinoma, tam tikrose vietose galėjau siūlyti ir savo variantų, ir tie siūlymai buvo priimti arba ne. Mano užduotis buvo duotam rėmui suteikti charakterį.

Galiausiai, kad ir kiek mėginčiau vaidinti ką nors kitą, visada bus didžiulė dalis manęs. Juk ir dailininkas tapydamas portretą įdeda į jį dalį savęs.

Sukūrei spektaklio „Nematomi“ choreografiją. Kaip kilo idėja kurti ne suaugusiems, o paaugliams?

Šeiko šokio teatre superherojaus tema sklandė jau keletą metų, ir jei ne pandemija, greičiausiai būtų buvusi realizuota anksčiau. Dėl pačios auditorijos pasirinkimo – jau buvo svarstymų, kad teatrui reikėtų naujo spektaklio, skirto paaugliams.

Pats jaučiau baimę kurti jaunai auditorijai, man tai buvo visiškai nauja, nes paauglių žiūros taškas visai kitas. Jau kurį laiką nekūriau pilnametražių darbų, bet superherojaus tema man labai artima, visam šiam žanrui jaučiau trauką, todėl pakovojau dėl galimybės kurti spektaklį. Pandemija, galima sakyti, padėjo, nes davė daugiau laiko, nei būčiau turėjęs: įvyko viena premjera, tuomet prasidėjo karantinas, kuris leido pailsėti ir visai kitomis akimis pažvelgti į spektaklį. Iš naujo perdarėme struktūrą ir pasiekėme dabartinį variantą, bet vis vien negalėčiau jo laikyti galutiniu. Spektaklis tik porą kartų rodytas gyvai ir keletą – virtualiai, o su kiekvienu rodymu įvedame vis ką nors naujo. Pats spektaklis dar labai gyvas ir jaučiuosi iki galo jo dar neužbaigęs.

Ar skiriasi procesas, kuriant spektaklį vaikams ir suaugusiems?

Nepasakyčiau, kad drastiškai skiriasi, bet skirtumas yra. Kurdamas paaugliams mėginau prisiminti, koks buvau tuo metu, reikėjo išsiaiškinti, ką noriu papasakoti savo kūryba. Turėjau keletą užsiėmimų su gimnazijos mokiniais, po jų atsirado medžiagos spektakliui. Galiausiai vis tiek noriu, kad spektaklis tiktų visiems, nebūtinai tam tikrai amžiaus kategorijai. Spektaklis reikalauja daugiau lengvumo ir aiškesnio moralo, bet kiekvienas vaikas yra skirtingas. Dauguma nori suprasti gilesnius dalykus, nes šiais laikais viskas vyksta labai aktyviai ir greitai. Vaikus sunku sudominti šokiu.

Kodėl šiuolaikiniu šokiu sunku sudominti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius?

Lietuvoje šiuolaikinis šokis yra santykinai naujas, o žmonės pripratę prie tradicijų. Pastarąjį penkmetį justi pagerėjimas, turime festivalių, tarp jų „Naująjį Baltijos šokį“, kuris akivaizdžiai sulaukia susidomėjimo.

Nedrįsčiau lyginti pandeminių metų, kurie smarkiai smogė šokiui ir teatrui, bet Lietuvoje egzistuoja viena stigma: baimė nesuprasti. Kartais nereikia nieko suprasti, o žmonės labai bijo, kad nesupras. Pats labai dažnai nesuprantu, kas vyksta, kas ką šoka, bet formuojasi nuomonė: vieni aspektai patinka labiau, kiti mažiau, o svarbiausia – kyla tam tikra emocija. Net jeigu supykau ar susierzinau, taip tiesiog turi būti. Žmonės dažnai bijo bandyti. Per vieną seminarą išgirdau gerą mintį, kuri ilgam įstrigo: sunku suprasti, kodėl žmonės nuėję į prastą filmą vėliau vis vien grįžta į kino teatrus, tačiau kai pamato prastą šokio spektaklį, daugiau neina jų žiūrėti.

Iš pradžių ir pats pat gana atsainiai žiūrėjau į šiuolaikinį šokį, norėdavau daugiau klasikinių vaidmenų, bet dėl edukacijos ir išsimokslinimo ėmiau kitaip žiūrėti į šią kryptį, ir jeigu man nepatinka, vis dėlto jos nenuvertinu.

Kuo skiriasi pasiruošimas klasikiniam ir šiuolaikiniam spektakliui?

Klasikinis baletas egzistuoja jau porą šimtmečių, bet ir toliau tobulėja. Tai atrodo labai keista: tiek metų praėjo ir vis dar yra ką tobulinti. Šiuolaikinis šokis – paslankesnis, mažiau apibrėžtas taisyklėmis. Galbūt reikėtų daryti skirtį tarp pasiruošimo ne klasikiniam ar šiuolaikiniam, bet apskritai skirtingiems spektakliams, nes skirtingi kūriniai reikalauja skirtingų dalykų. Didžiausias skirtumas – kiek į tai įdėsi laiko, nesvarbu, ar tai baletas, ar šiuolaikinis šokis.

Koks Tavo, kaip šokėjo, kelias?

Nuo devynerių pradėjau šokti sportinius šokius. Po penkerių metų padariau tam tikrą pertrauką ir paskutinėse gimnazijos klasėse kilo klausimas, ką turėčiau daryti toliau. Labai nenorėjau stigmos ir darbo biure, todėl atkreipiau dėmesį į užklasinę veiklą – šokius. Visą dvyliktą klasę paskyriau šokiui ir į tai žiūrėjau labai rimtai. Tik aštuoniolikos pirmą kartą pajutau ir pamačiau baletą kaip sritį. Mano noras buvo didžiulis, ir kuo daugiau dariau, tuo labiau norėjau viską atlikti kuo geriau. Tad diena po dienos, spektaklis po spektaklio atsidūriau šiame taške, iš kurio norėčiau judėti toliau į priekį.

Ką šiuo metu labiausiai norėtum įkūnyti?

Buvo laikas, kai labai domėjausi baleto pasauliu ir, kaip daugelis, norėjau solinių vaidmenų tokiuose spektakliuose kaip „Žizel“ ar „Don Kichotas“. Kiekvieną laisvą minutę žiūrėdavau Michailą Baryšnikovą ir viskas sukosi tik apie tai. Gyvenimo ironija, kad sukūriau keletą vaidmenų kitokiose interpretacijose ir šiuolaikiniuose pastatymuose.

Man labiau norisi dirbti su pačiais kūrėjais, o ne specifinių vaidmenų. Norisi paties kūrybinio proceso, naujų patirčių, pajusti santykį ir turėti savą indelį kuriant spektaklį.

Kas Tau yra šokis?

Galėčiau labai daug apie tai filosofuoti. Pats šokis užima jei ne pusę, tai trečdalį mano gyvenimo: tai mano darbas, hobis, ekspresijos ir savirealizacijos įrankis, dažnai buvo ir mano terapija. Laikui bėgant vis labiau noriu sureguliuoti kasdienį gyvenimą ir šokį, nes tikrai galėčiau įvardyti laikotarpių, kai viską atiduodavau tik šokiui, – tuo metu taip reikėjo.

Šokis – universali kalba, nes kiekvienas šokame kiekvieną dieną, patys to nežinodami. Kartais kūnu pasakome daugiau nei verbaline kalba, kad ir kokia ji būtų. Šokio kalba, emocijomis veide, judesiu pradėjome komunikuoti anksčiau nei žodžiais.

Ačiū už pokalbį.