Žiūrint į tamsą

„Teatras ir scena, perpildyta fanfarų, putų ir netikro kraujo, arba neprieinamas, abstraktus minimalizmas, o gal futurizmas?“ Galima vardyti ir vardyti tokius po spektaklių dažnai girdimus neigiamus komentarus, pasipiktinimo šūksnius ar dūsavimus bei šventės patirties ilgesį. Deja, dažnai teatre tenka sulaukti būtent to, tačiau šįkart pasirodymas vyko kitaip.

Nacionaliniame Šajo (Chaillot) šokio teatre Paryžiuje spalio 26 d. parodytas per karantiną šokėjos Loros Juodkaitės, choreografo Rachido Ouramdane’o ir šamanės Céline Dartanian sukurtas spektaklis „Tamsoje mes matome geriau“ („Dans le noir on voit mieux“) – tai „L'ADN Dance Living Lab“ projektas. Kol teatrai buvo uždaryti, kūrinys, kaip ir daugelis kitų šokio darbų, buvo pritaikytas videoplatformoms ir, reikia pripažinti, net ir tokioje erdvėje sugebėjo atliepti laiko permainas ir šviesos paieškas. Pirmą kartą gyvai parodyta spektaklio versija nenuvylė – Juodkaitė nenutolo nuo savo idėjų branduolio.

Visa ko pradžia ir pabaiga – sukinys. Šis judesys, anot Juodkaitės, nėra jos pasirinkimas, ji su juo gimė ir, kiek save atsimena, – sukasi. Savo skambesiu prancūziškas žodis la giration („sukinys“) judesiui suteikia dar paslaptingesnę, mistiškesnę nuotaiką, bet tai tik žodis, negalintis atskleisti tikrojo šio judesio slėpinio, jį gali atverti tik atlikėja. Per spektaklį Juodkaitė juda ratu aplink sceną, tarsi save keičianti ir kurianti skulptūra. Estetiškai ir ritmiškai kuriamas atsikartojimas, kaip reta, scenoje leidžia į tą patį objektą pažvelgti keletą kartų ir matyti jį vis kitaip, priklausomai nuo asmeninės būsenos. Čia įgalinamas požiūris į šokį kaip į paveikslą, kuris yra vienoks, pradėjus jį stebėti, ir visiškai kitoks, nuo jo atsitraukus, tačiau choreografija neleidžia per ilgai užtrukti prie vienos figūros kompozicijos ir panirti į subjektyvizmą bei savianalizę. Spektaklyje taip pat parodomas gamtiškas, o ne urbanistinis, tik poza apsiribojantis požiūris į meditaciją ir transą. Sukinys įžemina, paversdamas kūrinį pasivaikščiojimu po skulptūrų parką, laukiant, kol prieš akis tuoj atsivers kas nors didelio. Kas?

Prieš bandant atsakyti į užduotą klausimą reikia pažvelgti į patį sukinį, išdrįsti komentuoti šį dvasios slėpinį. Judesio pasakojimas apima erdvę nuo buities iki kūno simetrijos ir proporcijų analizės; nuo priešistorinio dvasių pasaulio iki Renesanso. Pirmoje spektaklio dalyje sukinys stabiliai atliekamas kiek uždaresne kūno pozicija, priešinantis bet kokiai išorinei įtakai, net šamanės pasakojimui, jos išpažinčiai, skambančiai kartu su nuotaiką kuriančia muzika. Tekant pasirodymo laikui, šokėjos kuriama figūra veriasi, tarsi bandytų atiduoti besikaupiančią energiją, bet kol kas gana uždarai ir ribotai. Ji yra tamsoje ir neria vis gilyn, kartu su savimi pasiimdama pilną žiūrovų salę.

Juodkaitės plaukai uždengia jos veidą kaip šamano kaukė – tai spektaklio kulminacija, kai pasigirsta frazė: „tamsoje mes matome geriau“ (dans le noir on voit mieux). Į tai vedusi minimalistinė spektaklio koncepcija sukuria bendro išgyvenimo pojūtį, kai nebelieka ribos tarp scenos ir žiūrovo. „Realybės“ ir „nerealybės“ sąvokos apsikeičia vietomis – pasak Juodkaitės, dvasios pradas, o ne materializmas ir urbanizmas, tampa realybe. Tik paniręs į dvasiškumą, vidinę tikrovę žmogus gali iš naujo suvokti išorinius vaizdinius, o judesio atsikartojimas leidžia, pabuvus savyje, grįžti prie to, kas vyksta scenoje, ir dar kartą įsitikinti, ar tai, kas matoma, yra tikra ir kaip tai egzistuoja. Pasirodymo ritmiškumas, puikiai apmąstyta trukmė leidžia keliauti ir grįžti, kartu išlaikoma įtampa. Tuo galima džiaugtis palyginus su dabar vis populiarėjančiais keturių, penkių ar šešių valandų spektakliais, negebančiais suteikti erdvės vaizduotei ar išlaikyti įtampos.

Spektaklio tąsą ir ritmą palaiko minimalistinė, nuosekliai intensyvėjanti Jeano-Baptiste’o Julieno muzika. Ji nepalieka vietos eklektikai ir jautriai siejasi su šamanės Dartanian pasakojimu-išpažintimi, o jos ašimi – axis mundi – tampa sukinys. Grįžus prie ciklo pradžios, prie mitinės tamsos, atsiskleidžia Didžiojo sprogimo, dvasių, Dievo vaizdiniai ir spektaklio idėja, kad tik iš tamsos gimusioje šviesoje galima pamatyti tikrąjį savo veidą, užčiuopti natūralumą (manière naturelle).

Blogai atlikus bent vieną iš spektaklio „Tamsoje mes matome geriau“ elementų, dvidešimties minučių meditacinė kelionė subyrėtų ir virstų chaotišku performansu. Bet taip nenutinka ir to vakaro pasirodymas tampa bendru žiūrovų dvasiniu išgyvenimu, sujungiančiu kūną ir sielą, suteikiančiu galimybę vėl patirti save, savo prigimtį. Telieka tikėtis, kad artimiausiu metu jį bus galima išvysti ir Lietuvoje – trumpam sustoti ir pabūti šokio šventėje.