Šokio dienoraščiai

Spalio 26 d.

„Audros akis“

Šiuolaikinio šokio kūrėjai pastaruoju dešimtmečiu nebenori būti vien menininkai – juos traukia įvairiausių reiškinių tyrimai, kurių rezultatas nebūtinai turi būti kūrinys, apsiribojantis estetinės programos įgyvendinimu. Su vienu tokių spektaklių-tyrimų supažindino Šeiko šokio teatras, Vilniuje parodęs spektaklį „Audros akis“. Kaip tvirtinama pristatyme, prancūzų choreografas Rachidas Ouramdane’as „tyrinėja universalius chaoso ir tvarkos dėsnius“, tačiau atėjęs į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę stebi ne tyrimą, bet spektaklį, turintį apgalvotą choreografinę formą, modeliuojamą tam tikroje laiko atkarpoje, kurią apibrėžia Jeano-Baptiste’o Julieno muzika. Šeiko trupės šokėjai – asmenybės, beveik visi patys kuria (ar tiria), visi skirtingos faktūros ir plastikos, o spektaklio forma – viena po kitos einančios apgalvotos choreografinės struktūros iš judesių, šuolių, sukinių. Todėl stebint spektaklį norėjosi daugiau atlikimo tikslumo ir tolygiau perteikiamų šokio pavidalų, kurie skleistų šį tą daugiau nei fizines pastangas. Nors kūrinio aprašyme choreografas apsidraudė žodžiu „chaosas“, žadėta hipnotinė būsena neaplankė: pristigo netikėto, nustebinančio gaivalo, kurio galėtum tikėtis iš susidūrimo su audros akimi.

Lapkričio 10 d.

„Nematomi“

Trys „Audros akyje“ sukęsi šokėjai po poros savaičių įsikūnijo į „Nematomus“ – Manto Černecko šokio spektaklį paaugliams, rodytą „Menų spaustuvėje“ dienos metu. Jau kuris laikas menininkai diferencijuoja savo kūrinius, nurodydami tikslinių grupių amžiaus ribas. Jeigu jau į jas nebepatenki, neturėtum nusiminti, jei spektaklis nebesujaudina, nors vis dėlto būtent sukeltų jausmų intensyvumu dažniausiai matuojame meno kūrinio poveikį. Spektaklio pabaigoje surengtas susitikimas su choreografu praskleidė kūrybinio proceso užkulisius ir kai ką paaiškino apie sumanymą. Spektaklis šiek tiek stereotipizuoja paauglius, rodydamas jų „kietą“, per didelių drabužių su gobtuvais suformuotą išvaizdą ir po ja slypinčias margas spalvotas vaikiškas pižamas, norą susitapatinti su kompiuteriniuose žaidimuose egzistuojančiais superherojais. Tokių spektaklių prasmę labiausiai lemia užsimezgęs kontaktas su adresatais, tačiau pasirodė, kad tiek režisūrinė, tiek choreografinė „Nematomų“ forma dar galėtų būti šlifuojama, ieškant tikslesnių judesio ir vaidybos (kuri atrodo šiek tiek mėgėjiška ir utriruota), kūrybos ir jos iliustravimo santykių.

Lapkričio 25, 26 d.

„Korsaras“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro puošmena – Adolphe’o Adamo baletas „Korsaras“ – sulaukė naujos herojų poros: Konradą pirmą kartą šoko Jonas Laucius, jo mylimąją Medorą – Marija Kastorina. Tai dideli, baleto solistų biografiją esmingai praturtinantys vaidmenys. Taip susiklostė, kad šokėjai turėjo galimybę juos atlikti du vakarus iš eilės, ir antrajame spektaklyje jautėsi labiau užtikrintai, kur kas laisviau. Nuo pat premjerinių spektaklių „Korsare“ šokęs Lankadamą, Laucius naujajam savo herojui pritaikė buvusiojo veržlumą ir jėgą, o šiuos ryžtingus bruožus papildė santūriais romantinio herojaus, įsimylėjėlio štrichais. Jo Konradas jausmais nesitaškė, o vyriškame šokyje tai visada imponuoja. Mizanscenose Lauciaus gestai buvo raiškūs, duetuose jis rodė užtektinai dėmesio partnerei, variacijos – ryškios, ginčo scenos su korsarais ir grumtynės su Birbantu pulsavo įtikinamu, bet neperspaustu įniršiu. Kastorina, iki šiol matyta odaliskų pas de trois, šoko sklandžiai, tvirtai ir grakščiai. Lapkričio 25 d. Birbanto vaidmenį pirmą kartą atliko Zsoltas Kovácsas, šiame sezone vis dažniau pastebimas artistas, kurio šokis traukia dėmesį temperamentu ir plastiškumu. Jis šoka susikaupęs, mėgaudamasis kiekviena buvimo scenoje akimirka, ir tai nelieka neįvertinta žiūrovų. Neabejotina, kad netolimoje ateityje jo Birbantas įgaus ir šiam vaidmeniui reikalingų klastūno atspalvių, kuriuos akcentuoja lapkričio 26 d. Birbantą vaidinęs Mantas Daraškevičius. Odaliskų gretas šioje „Korsarų“ serijoje papildė tiksliai ir grakščiai šokusios Marine Pontarlier ir Emilija Šumacherytė, buvo smagu stebėti ypač artistiškai Laimio Rosleko kuriamą Pašos Saido paveikslą.

Lapkričio 27 d.

„Jūra“

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos jubiliejus, pernai sustabdytas pandemijos, šiemet užliejo galinga M.K. Čiurlionio ir Anželikos Cholinos „Jūros“ banga. Po įdomios, staigmenų kupinos muzikinės pirmosios dalies (ypač įsiminė išradingas Camille’io Saint-Saënso „Rondo capriccioso“ su Augusto Būrės marimbos solo) nustebino ir nudžiugino monumentali choreografinė poema, kurios vaizdiniai pavidalai rezonavo su jausminiais proveržiais pulsuojančiu Čiurlionio muzikos pasauliu. Pastaraisiais metais dažniausiai kūrusi siužetinius spektaklius, choreografė ir šiam savo darbui suteikė vos vos pastebimą naratyvą, kuris asocijuojasi su žemės ir jūros – moters ir vyro – Eglės ir Žilvino – meilės tema. Vien šviesa kuriamas scenovaizdis (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) sukūrė abstrahuotą pajūrio atmosferą, o švytintis saulės diskas atgaivino jausmus, patiriamus saulės ir jūros didybės akivaizdoje. Olgos Filatovos-Kontrimienės kostiumai – mėlyni triko, šokėjų plaukus dengiančios kūno spalvos kepuraitės – padėjo perteikti choreografinių minčių kaitą lyg nesustabdomai banguojantį, purslotą, tai ramų, tai veržliai audringą jūros paviršių. Laikino žmogaus ir amžinos jūros susitikimo metu kylančius jausmus perteikė solistų, dvyliktos klasės moksleivės Noros Straukaitės ir LNOBT artisto Jono Lauciaus, duetai, bet labiausiai – su pavydėtinu muzikalumu sukurta masinių scenų choreografija, kurios kai kurie fragmentai, iš paprasčiausių kūliavirsčių sumodeliuotos bangos, nepaprastai kūrybiškai ir tiksliai perteikė Čiurlionio muzikoje pajaustą ir išreikštą jūros stichijos galią ir grožį.   

Gruodžio 1 d.

„Nematomas šokis“

Po Černecko „Nematomų“ įdomu buvo pažiūrėti Vyčio Jankausko „Nematomą šokį“. Jis vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, kuri pastaraisiais metais vis dažniau atsiveria šiuolaikinio šokio kūrėjams. Pasirinkęs savo kūriniui performatyvaus šokio vyksmo formą, į susirinkusius žiūrovus choreografas kreipėsi iš televizoriaus ekrano, samprotaudamas apie šokio kūrinio būtį ir tapatybę. Atlikėjai – Lietuvos šiuolaikinio šokio srityje puikiai žinomos asmenybės, choreografai, pedagogai Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė ir Andrius Katinas – erdvę pripildė santūraus judesio ženklų ir savo sukauptos patirties, kurią atspindėjo ori jų laikysena ir pasitikėjimas savimi kaip šiuolaikinio šokio meno profesionalais. Kūrinys adresuotas tiems, kurie patys sau yra uždavę Jankausko vardijamus klausimus ir galbūt kiekvienas truputį kitaip į juos atsakę, kurie seka choreografo veiklą, žino, kas yra jo spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“, kurio būtis „Nematomame šokyje“ išskaidyta į kelis fizinius, vizualinius, memorialinus aspektus. 2011 m. sukurtas spektaklis gyvuoja premjeroje dalyvavusios Kirkilytės, atnaujintame spektaklyje šokusios Puodžiukaitės ir šiame konkrečiame projekte dalyvaujančio Katino kūnuose, dailininkės Jolandos Imbrasienės kostiumuose, vaizdo įraše, kuris vyksta (ir gali be galo daug kartų vykti) kompiuterio monitoriuje, rodomame žiūrovams. Supinant šokio būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, esamąjį ir būsimąjį laikus, pavyko įtikinti, kad šokis, nors ir nematomas, egzistuoja.

Gruodžio 7 d.

„Prarasti / Namai toli nuo namų“

Šokio teatras „Aura“ netrukus po premjerų Kaune savo naujausius darbus pristato ir Vilniuje. Spektaklis „Prarasti / Namai toli nuo namų“, sukurtas prancūzų choreografės Karine Ponties, paskatino ne tik pasidomėti pačios choreografės darbais, bet ir pasidžiaugti artistiniu „Auros“ potencialu. Aštuonių šokėjų padedama, choreografė sukūrė įdomią parabolę apie klajūnus ir namų ilgesį. Vienas po kito scenoje pasirodantys artistai spektaklio temą plėtoja pamažu, kiekvienas vis kitaip, su savo istorija ir sukaupta patirtimi. Kurį laiką atrodė, kad krepšiai – pernelyg iliustratyvus klajūno simbolis, kartais net trukdantis judesiams, tačiau asociacijų laukas ėmė lengviau ir laisviau skleistis pasirodžius merginai su kelioniniu ratukiniu lagaminu, iš kurio kyšojo gyvo „bagažo“ galva. Scenos gilumoje dešinėje sumontuojama palapinė – vienintelis scenografinis objektas, savo trapia būtimi įvaizdinantis namų abstrakciją. Choreografinis spektaklio audinys šokėjų pastangomis pynėsi sklandžiai ir lengvai, formuojant išradingas scenas, lipdant atskirų personažų paveikslus iš kiekvienam būdingos vis kitokios fizinės plastikos, ilgainiui iš individualybių suformuojant bendrybėmis grįstą dabartį. Pasirodę vienas paskui kitą, šokėjai sceną paliko taip pat paeiliui – atsisveikindami, glėbesčiuodamiesi, vieni greičiau, kiti neskubėdami, lyg mėgindami kuo ilgiau išsaugoti tą bendrystės jausmą, kurį galima pavadinti namais toli nuo namų. Šis jausmas spektaklio pabaigoje taikliai ir paveikiai perteiktas į viršų kilsteltoje palapinėje įsižiebusia blausia ir jaukia šviesa.

Gruodžio 10, 11 d.

„Don Kichotas“

Pirmasis iš dviejų Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektaklių buvo skirtas baleto solisto Voldemaro Chlebinsko jubiliejui ir paskatino prisiminti Lietuvos baleto istorijos lobyne saugomus XX a. paskutiniais dešimtmečiais jo sukurtus vaidmenis, tarp kurių iki šiol žaižaruoja Espada, degančiu žvilgsniu ir išdidžiu rankos mostu vedantis pirmyn toreadorų gretą, kurią vejasi besiplaikstančių raudonų apsiaustų bangos. Jubiliejiniame spektaklyje, taip pat ir kitą vakarą, šį vaidmenį atliko Zsoltas Kovácsas. Išraiškingais, lakiais ir sklandžiais judesiais jis sukūrė patrauklų išdidžią ir valdingą Olgos Konošenko Mersedes aistringai įsimylėjusio matadoro paveikslą, kuris beveik nesuteikė jai progų pavyduliauti, mandagiai, bet santūriai kalbindamas šventėje dalyvaujančias merginas. Gruodžio 10 d. Kitri šoko Haruka Ohno, iš visų jos epizodų labiausiai įsiminė trapi Grand pas variacija. Gruodžio 11 d. šį vaidmenį pirmą kartą atliko Anastasija Čumakova, prisodrinusi jį grakščiu, išraiškingu šokiu, įdomiomis vaidybinėmis detalėmis, žavingomis artistinėmis reakcijomis į kitus personažus. Pagrindinės solistės statusą ji pateisino net reveransais spektakliui pasibaigus – žemai lenkdamasi dėkojo už šventišką spektaklį ir partneriui, ir visai baleto trupei. Abu vakarus Bazilį šokęs Genadijus Žukovskis įspūdį padarė ne tiek rizikingais ir efektingais šuoliais, kiek tiksliais, muzikines frazes plastiškai užpildančiais sukiniais ir natūralia vaidyba. Kitri ir Bazilio draugus su nuotaika šoko Karolina Matačinaitė, Jeronimas Krivickas, taip pat Emilija Šumacherytė ir Victoras Coffy, kurie šias partijas atliko pirmą kartą. Labai gerą įspūdį padarė čigonų paveikslas, kuriame kaip solistės debiutavo Vilija Montrimaitė (12-10) ir Miryam Roca Cruz (12-11), gaivališka aistra pulsuojančius jų paveikslus padėjo atskleisti Jauno čigono partijas atlikę Danielis Dolanas ir Mantas Daraškevičius. Don Kichoto sapno paveiksle dominavo žavingas Amūras: pirmajame spektaklyje jį šoko Julija Turkina, antrajame – Jade Longley (tai buvo šokėjos debiutinis pasirodymas).

Tokiuose spektakliuose kaip „Don Kichotas“ reikšmingi miminiai vaidmenys, be kurių spektaklis netektų didelės dalies komizmo. Manieringojo Gamašo vaidmenį, negailėdamas groteskiškų spalvų, pirmą kartą atliko Lorenzo Epifani (12-10), kitą vakarą juokingose situacijose, į kurias patenka šis personažas, maudėsi Voicechas Žuromskas. (Abu artistai pasikeisdami atliko ir Smuklininko padėjėjo vaidmenį, praturtindami vaidybinį spektaklio audinį gyvomis improvizacijomis.) Daug žiūrovų simpatijų pelnė Igorio Zaripovo kuriamas smuklininkas Lorencas, džiuginantis gyvomis reakcijomis ir vaidybos išradingumu, žvitrus Tomo Ceizario Sanča Pansa, Gedimino Švendravičiaus Don Kichotas (šį vaidmenį artistas atliko pirmą kartą ir sukūrė ryškų, kiek šaržuotą po savo vizijas žirgliojančio keistuolio hidalgo paveikslą). Nors trečiojo veiksmo pradžioje buvo galima pasigesti vaikų šokio, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus indėlis į „Don Kichoto“ struktūrą išliko svarbus – antrame veiksme moksleiviai dalyvavo čigonų vežimo teatro spektaklyje, Don Kichoto košmarų scenoje atliko vadinamąjį serpentinų šokį, o sapne sudarė žavingą Amūro palydą.

Gruodžio 12 d.

„Kai atbunda žaislai“

Pernai Kalėdas iš vaikų negailestingai pavogė pandemija, tad šiais metais stengiamasi, kad šventinė nuotaika juos lydėtų kuo ilgiau. Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademija Šokio teatre pristatė kalėdinį spektaklį „Kai atbunda žaislai“ – naują kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės ir choreografės Agnės Steponkevičiūtės darbą apie svarbias ir amžina tiesas, kurias, pamirštas tikrovėje, padeda prisiminti sapnai. Nepretenzingas, lengvai suvokiamas spektaklis sukurtas pasitelkiant gestus ir nesudėtingą, mokiniams įveikiamą šokio plastiką, animuotas vaizdo projekcijas bei sapno atmosferą ryškinantį šviesų dizainą. Iš mažiau nei valandą trukusio spektaklio įsiminė išradingas laikrodžio rodyklės ir valandų šokis, taip pat plastiška juodų kačių grupė. Pasibaigus didaktiškam spektakliui mažąsias šokėjas aplankė ilgakasė Snieguolė ir Kalėdų Senelis.