Performansas – priemonė pojūčiams aštrinti

Šiuolaikinio šokio kūrėja Goda Žukauskaitė šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame. Ji baigė Amsterdamo menų akademiją, yra šokio kompanijų „Kalpanarts“, „Schweigman&“, „Bitter Sweet Dance“ šokėja. Taip pat bendradarbiauja su Nyderlandų ir Lietuvos kūrėjais bei organizacijomis. 2019 m. atliko 33 valandas trunkantį performansą su akmenimis „st.One 33“ ant MO muziejaus laiptų. 2020 m. sukūrė 78 dienų trukmės tiesiogiai transliuojamą performansą „78h. ungrowing grass“. Kaip šokėja šiemet buvo nominuota „Piket Kunstprijzen“ apdovanojimui.

Tavo šokio darbai susiję su gamta. Kas Tau svarbu: ar ekologinės gamtos problemos, ar savo kūno, judesio, gal sielos, kaip gamtos dalies, paieškos?

Gamta man – įkvėpimo šaltinis. Sąmoningai nepasakoju apie ekologiją, apie susijungimą su gamta, po kurio gyvenimas taptų harmoningas; nesu naivi, kad manyčiau, jog taip gali būti. Gyvename per daug margame pasaulyje, kad galėtume visa esybe atsiduoti gamtai, nors tikiu, kad jos stebėjimas ir priėmimas gali pagerinti gyvenimo kokybę ir žmogaus fantaziją, sąmoningumą, sveikatą.

Gyvenu valtyje, esu natūraliai arti gamtos ir per šį laiką pajaučiau, kaip tai paprasta – atsikelti ryte, pamatyti, koks šiandien oras, ir pagal jį susidėlioti dienotvarkę. Tai man primena, kaip gamta gali padėti susivokti, o kurdama performansą remiuosi savo patirtimi ir galiu sukurti žinią ar priminimą žiūrovui. Tik retrospektyviai žvelgdama į savo darbus galiu pastebėti politinę potekstę, nes kūryba man pirmiausia prasideda nuo kūno pajautos.

Keliuose darbuose analizavau sezonų kaitą. Atlikdama juos lauke pastebėjau, kad sezonai pamažu praranda savo kokybę: žiema susimaišo su pavasariu, vasara su rudeniu... (mes nebeatsimename, kas yra žiema, o kas – pavasaris). Nepaisant to, kiekvienas sezonas mums padiktuoja gyvenimo tempą ir tam tikrą rutiną. Tai priklauso nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo, mėnulio fazių. Šie aspektai mano darbuose gana svarbūs ir diktuoja veiksmo linijas.

Ne vienas Tavo pasirodymas surengtas už teatrinės erdvės ribų. Ar šokdama lauke, miške jautiesi arčiau savo ieškojimų tikslo, ar tai estetinis pasirinkimas, skirtas žiūrovui ir minties plėtotei?

Erdvė yra viena iš performanso kūrimo bei išraiškos priemonių, kelianti iššūkį išeiti iš komforto zonos, tarkim, šokti gamtoje žiemą. Tai padeda atrasti prigimtines žmogaus kūno savybes, įsijausti į dabartį, išeiti iš sąmonės lauko, atsipalaiduoti. Šokant gamtoje erdvė tampa trimatė, garsas nebėra sukoncentruotas ir einantis iš vieno taško, jis gali sklisti iš neapibrėžtų vietų. Noriu parodyti žiūrovui būdus, kaip galima stebėti ir pajausti aplinką. Performansas man yra priemonė priminti, paaštrinti pojūčius, o gamta padeda šį tikslą pasiekti.

Kaip kūną veikia skirtingos erdvės? Kaip pieva ar miškas jį transformuoja, palyginti su scena?

Gamtoje įgytą patirtį dažnai stengiuosi panaudoti scenoje, įsivaizduodama, kad nėra lubų, kad horizontas tęsiasi iki begalybės. Perspektyvos pokytis padeda fiziškai padidinti kūną. Šokant gamtoje nėra sustojimo – nuolat gaunu naujų impulsų per temperatūrą, garsus. Visiškai atsiriboju nuo minčių, įeinu į žaidimą ir pradedu judėti it gyvūnas, primityviai, pati tuo stebėdamasi. Kūnas įjungiamas kaip antena, į kurią atskrieja skirtingi signalai, tampa beasmenis ir praranda ribotumą.

Ar fiziškumo tyrinėjimas yra bandymas nustatyti žmogaus būseną šiuolaikiniame pasaulyje, ar viltis, kad žmogus ims stebėti save?

Kasdien matau skirtingas socialines situacijas. Jei pastebiu žmogų, nesuvokiantį jį supančios erdvės, tai mane nuliūdina, bet kartu įkvepia sukurti performansą. Užuot bandžiusi spręsti pasaulines problemas, mėginu atsigręžti į save ir suprasti, kur esu, ką jaučiu, kas vyksta. Jei grįžtume arčiau prigimtinio būvio, atsirastų daugiau pagarbos, pagalbos, žaidimo. Matau daug žmonių, kurie nemoka žaisti, iš vienos problemos sukuria tris, keturias. Tai mane įkvepia dar stipriau nagrinėti pojūčių svarbą, tyrinėti gamtą ir sukurti dinamišką aplinką, kurioje žmonės turėtų galimybę prabusti.

Kartais dėl to jaučiuosi lyg ateivis, nes žmonės į aplinką nebereaguoja jautriai ir retai pastebi smulkmenas, o per dieną galima pamatyti tiek nuostabių dalykų! Tarkim, dabar gyvendama laive dažnai matau skirtingas situacijas tarp paukščių ir jos mane įkvepia. Paprasti, gamtiški vaizdiniai sukelia daug emocijų ir suteikia energijos. Tai kūdikio, vaiko mąstysena. Žmonės stebisi, kodėl esu tokia laiminga ir iš kur turiu tiek energijos. Kodėl tokia natūrali ir gyvenimiškai būtina būsena kelia nuostabą? Nesuprantu, kodėl bijoma pripažinti tai, kas mes esame, kodėl dažnai galvojame viena, o darome kita? Kai šoku, noriu būti permatoma.

Kas šiandien Tau yra dialogas tarp žmonių, gamtos, miesto?

Visų pirma tai dalijimasis energija. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus yra atviras, ar uždaras. Vesdama seminarus, vien stebėdama, kaip žmonės stovi, matau, ar reikės žmogų atverti, ar nukreipti jį kitur, ar sukurti jam saugią erdvę, o gal mesti iššūkį. Dažnai atlikdama pasirodymus jaučiuosi lyg didžėjė, kuri išplečia ar sutraukia erdvę, sustabdo ar ją paleidžia. Nenoriu ištrinti ar ignoruoti negatyvių dalykų, noriu paimti visą patirtį, erdvėje esančias kokybes ir pajusti, ką galima iš to padaryti per bendravimą ir fiziškumą.

Ar yra autorius, filosofas, į kurį kurdama remiesi?

Neturiu vieno autoriaus, žmogaus, kuriuo sekčiau, bet norėčiau grįžti prie Carloso Castanedos knygų. Jis kalba apie šamano kelionę. Skaitydama jo kūrybą jaučiau, kad ten galiu rasti daug informacijos, kurią galima panaudoti performansui kurti. Tarkim, idėją, kad yra tam tikri realybės sluoksniai, nes šokdama visada galvoju, kaip iš matomos realybės persikeliu į jutiminį sąmoningumą. Naudodamasi skirtingomis realybėmis galiu nustatyti, kiek giliai ir kur eisiu kūrybiniame procese. Knygose jis patvirtino skirtingų erdvių egzistavimą kelionėmis laiku, sapnais ir suteikė man šamanišką požiūrį į aplinką.

Kaip kinta Tavo kūryba: ar ji veda Tave gilyn į kūno analizę, o gal kaip tik ima dominti kitos sritys?

Prieš keletą metų kūryba gimė iš kančios, naštos. Tam perteikti naudojau akmenis, draskiausi, bandžiau išsilaisvinti, nešti save, buvau požeminiame, sunkiame pasaulyje. Per pandemiją pradėjau rengti performansus valtyje ir situacija pakito, kūryba perėjo į žaidimą, nes dėl tuometės tragiškos pasaulio būsenos norėjau įnešti kitokios spalvos ir kitos kokybės. Tada atsirado noras nesureikšminti visko, kas yra aplink, nes dabar viskas pernelyg sureikšminama. Noriu eiti paprastumo link. Gyvenant valtyje jis artimas: norint sušilti reikia įkurti ugnį, norint nusiprausti – šokti į vandenį. Mums nereikia tiek daug, kiek įsivaizduojame. Kita tema – vienišumas. Kilo noras atrasti skirtingų būdų, kad nesijausčiau vieniša, ne tik bendraudama su žmonėmis, bet ir būdama įkvepiančioje aplinkoje.

Dabar noriu į socialinę aplinką sugrąžinti žaidimą. Eiti į miestą, į nepatogias situacijas, dalyvauti diskusijose. Su viena mergina kuriame performansą moteriškumo tema, kuri dabar labai populiari, bet bandome atrasti savo prizmę, kaip apie tai kalbėti. Atsirado sąmoningas suvokimas, kad šioje visuomenėje esu mergina. Anksčiau daug apie tai negalvojau, nes visada atskleisdavau savo vyriškos energijos savybes – stiprybę, nepažeidžiamumą, kovingumą. Paieška vyksta klausiant, kokia yra jutiminė, jausmiška „aš“. Priimu save kaip jautrią, švelnią, emocingą, pažeidžiamą, atvirą, bet stiprią būtybę, atrasdama stiprybę ne per kovą, bet per pojūčius ir atvirumą. Tai veda į savęs, kaip moters, priėmimą ir pristatymą išoriniam pasauliui.

Dėkoju už pokalbį.