Šokis
Kas yra šokis? Judesys, choreografija, menas, jausmas, raiška, kontaktas, susitikimas, bendruomenė, mazochizmas, malonumas, būsena. Koks jis? Klasikinis, modernus, šiuolaikinis, elegantiškas, maištaujantis...
Subtiliau, bet analogišku principu įvardijęs, kas yra šokis, Vytis Jankauskas iš televizoriaus ekrano pradeda performatyvaus, arba labiau tiktų sakyti – konceptualaus, šokio vyksmą „Nematomas šokis“. Šiame valandos trukmės pasirodyme judesiais ir kasdienėmis būsenomis mąstoma apie šokio praeitį, dabartį ir ateitį. Žiūrovai gali iki smulkiausių techninių detalių išvysti šiuolaikinio šokio repeticijos užkulisius, o šokėjai bando sukurti santykį su buvusių šokio spektaklių personažais, jų kostiumais. Prancūzų choreografo Boriso Charmatzo netradiciniame šokio vyksme „Dvidešimt šokėjų XX amžiui“ („20 danseurs pour le XXe siècle“) šokėjai atlieka garsiausias praėjusio amžiaus variacijas muziejuose, bibliotekose, Paryžiaus operoje. O Jankausko idėja sutelkta į asmeninę kiekvieno šokėjo istoriją.
„Nematomo šokio“ premjera įvyko gruodžio 1 ir 3 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Vieta atitinka kūrėjų pasirinkimą dekonstruoti šokio spektaklį. Per pasirodymą beveik nematome choreografijos, čia šokis transformuojamas į kitą formą, būseną. Iš pradžių televizoriaus ekrane matome Jankauską, prie stalo skaitantį ilgą įvadinį traktatą apie šokį. Trys šokėjai įvairiomis kryptimis vežioja televizorių po erdvę. Tai ironiška judesio interpretacija: performanso kūrėjas skaito apie šokį ir kartu juda, bet šoka ne jo kūnas, o mintys. Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė atsitupia šalia kompiuterio, kuriame, kaip galima spręsti iš duslių atsimušimo į grindis garsų, rodomas repeticijos įrašas, ir jį stebi. Nors poza statiška, jos kūnas bando atsiminti ekrane rodomus judesius. Ilga ir monotoniška vyksmo atkarpa, kai Puodžiukaitė ir Giedrė Kirkilytė išvynioja ir lipnia juosta suklijuoja skirtingus šokio dangos fragmentus, – tai dar vienas nauju drabužiu apvilktas šokio įvaizdis, kurio įprastai nepamatome.
Šokis – scenos meno kūrinys, kuris neišlieka. Į šią temą „Nematomas šokis“ tvirtai atsiremia. Klausiama, kaip šokis gali gyvuoti toliau. Ar senus darbus įmanoma prikelti, atgaivinti? Kaip keičiasi šokėjo santykis su kūriniu, kuris nebeaktualus, pasenęs? Šokėjas Andrius Katinas, netikėtai nusirengęs iš pažiūros patogius treningus, pasideda prieš save buvusio pasirodymo drabužius. Tada atsargiai, rūpestingai, po vieną rodo juos žiūrovams, vėliau guldo ant žemės, priverčia „šokti“ (lanksto rankoves taip, kaip per šokį juda žmogaus rankos) ir tuos judesius atkartoja, galiausiai apsivelka ir šoka variacijas su keliais pakartojimais. Šis veiksmas – tarsi atminties šokis. Šokėjas su begaline nostalgija prisimena savo buvusius pasirodymus, bendrauja su jais, įsikūnijusiais į sceninį kostiumą. Kiekvieno šokėjo (vėliau tą patį padaro ir šokėjos) akistata su savo kūrybiniu keliu, šokis su praeities drabužiais yra elegantiška, kruopščiai apgalvota ir nuosaiki spektaklio dalis.
Šokėjų trijulės rankose laikomas minėtas repeticijų įrašas tampa aliuzija į visus praėjusius šių, daug šokio patirties turinčių žmonių pasirodymus ir jų norą dalintis savo kūryba, kalbėti apie šokį ne tik šiame unikaliame spektaklyje, bet ir kasdien. Visi „Nematomame šokyje“ užduoti klausimai finale lieka neatsakyti, nes, pasak šio vyksmo kūrėjo Jankausko, atsakymų į juos nėra. Šis vyksmas apie tai, kokį santykį šokėjas sukuria su savo atliekamais choreografiniais peizažais.
