Kūno ir gestų standartai probleminėje aplinkoje

Choreografė ir šokėja Anna Marija Adomaitytė šiuolaikinio šokio mokslus baigė Šveicarijoje: studijavo Lozanos scenos meno universitete „La Manufacture“ (Haute école des arts de la scène) bei vizualiųjų menų magistrantūrą Lozanos meno ir dizaino universitete ECAL (École cantonale d’art de Lausanne). Šiuo metu gyvena ir kuria Ženevoje. Adomaitytės spektaklis „workpiece“  parodytas šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Naujausią menininkės kūrinį „Pas De Deux“ šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ komisija atrinko į įdomiausių jaunųjų Europos choreografų dvidešimtuką.

Ar remdamasi savo patirtimi galėtum pasakyti, kuo išsiskiria šveicariška šokio mokykla? Ar ji panaši į kitas, pavyzdžiui, prancūzišką?

Negalėčiau plačiai aptarti Prancūzijos scenos ir jos lyginti su šveicariškąja, nes šiai didesnę įtaką daro Belgijos šokis, taip yra visų pirma dėl iš ten atvykstančių dėstytojų, šokėjų ir choreografų. Bėgant laikui Šveicarijos šokio mokykla, pati mokymo programa pradeda įgauti savą braižą, ima skirtis nuo milžiniškos Prancūzijos sistemos, nes šveicariška šokio erdvė daug mažesnė ir lokalesnė.

Scenos meno universitetas „La Manufacture“, kuriame baigiau šokio bakalaurą, išsiskiria tuo, kad formuoja šokio menininkus, gebančius ne tik gerai atlikti vieno ar kito žymaus choreografo repertuarą, bet ir įvairiapusiškai suprasti šokį, choreografinį procesą bei kūno darbą. Viena to priežasčių – siūlomų šokio disciplinų bei dirbtuvių gausa ir dėstytojai, kurie atvyksta turėdami labai skirtingą šokio praktiką.

Pagirtini šveicariškos šokio scenos bruožai – sisteminga parama jaunajai choreografų kartai, ilgalaikės rezidencijos, aktyvi šokio ir teatro institucijų veikla.

Ar, kaip ir kitur, šveicariškam šokiui svarbiausi socialinės gerovės klausimai?

Plačiai aptariame lyčių lygybės klausimą, diskutuojame apie socialinę ir darbo erdvę, norime, kad ji taptų saugi visiems, kad neliktų išnaudojimo ir prievartos. Tai prasidėjo po #MeToo judėjimo. Pradėtos kelti problemos, imta apie jas atvirai kalbėti instituciniu lygmeniu ir svarstyti, kaip geriau su jomis kovoti.

Tavo darbai kalba apie socialines problemas, o judesiai yra tarsi automatizuoti. Ar kuriant į priekį Tave veda judesių algoritmiškumas, jų analizė, ar socialinė problematika?

Pasirodymas kyla iš socialinės problemos: gimsta idėja, o kartu su ja ir problematika. Spėjau pastebėti, kad pasirinkta tema dažnai turi atitinkamą judesių žodyną. Nekuriu pačių judesių, bet bandau analizuoti, koks kūnas arba kokie gestų standartai egzistuoja toje aplinkoje, kurioje matau problemą. Pavyzdžiui, pirmasis mano spektaklis nagrinėjo automatinį darbą „McDonald’s“ greitojo maisto restorane, bet bandydama tai atpažinti ir suvokti supratau, kad ši tema nėra apibrėžta viena darboviete ir pasirodymas parodo apibendrintą automatinio darbo praktiką. Statydama „workpiece“ norėjau suprasti, kaip fizinis darbas paveikia darbuotoją, jį tarsi nusavindamas sukuria produktyvų kūną, kuris galiausiai pradeda pats sau priešintis. Esminis tikslas buvo suprasti, kada ši aktyvi jau transformuoto, sceninio kūno priešprieša tampa žiūrovo patirtimi. Kada atsiranda jausminis, grįžtamasis ryšys tarp reprezentuojamo kūno ir žiūrovo.

„Automatizmas“, „algoritmiškumas“ – žodžiai, kuriuos dažniausiai vartojame mašinoms apibūdinti. Ar žmogus tampa vis panašesnis į savo sukurtus daiktus ir jų funkcijas? Ar sieki jį pavaizduoti tokį, koks jis yra, ar atitraukti nuo monotonijos?

Šokio spektaklis „workpiece“ simbolizuoja kūno išnaudojimą, jo susvetimėjimą. Per kūrybos procesą tyrinėdama šią problemą daug bendravau su „McDonald’s“ darbuotojais Lietuvoje ir Šveicarijoje, man rūpėjo konkreti jų patirtis ir kaip galiu ją įtraukti į spektaklio kūrimo procesą, o ne pačių veiksmų simbolika. Galiausiai supratau, kad pasakojimai ir susitikimai liko kūne bei meniniuose sprendimuose, bet nepanaudojau interviu ir tekstų, surinktų atliekant tyrimą, todėl spektaklis tapo abstraktesnis.

Manau, kad šiuolaikinis žmogus geba ypač lengvai prisitaikyti prie mašinų / aparatų, kuriais naudojasi. Įdomu stebėti, kaip pritaikome kūną, pavyzdžiui, rankų pirštų judesius, ar kaip pamažu kinta mūsų koncentracija dėl greito vaizdų naršymo, jų gausos. Per ekranus kaip per odą patiriame šiandienos realybę.

Ar baigusi vizualiųjų menų studijas sieki vis plačiau, tarpdiscipliniškai aprėpti minėtas problemas, ar Tave labiau domina estetinė forma?

Neatskiriu estetikos nuo problematikos, viena inspiruoja kita. Naudoju minimalią estetiką – tik tas detales, kurių reikia idėjai atskleisti. Estetinė dalis yra antraeilis dalykas.

Kūryboje taip pat kalbi apie smurtą ir kūno reakciją į jį. Kokios smurto formos Tau aktualiausios?

Smurtas – viena pagrindinių visų mano darbų temų. Šiuo metu esu pradėjusi naują projektą. Noriu dirbti su paaugliais ir su „TikTok“ programa, kuri yra šiandienos reiškinys. Kiek esu tai patyrusi, pastebėjau didelę vaizdų akumuliaciją buitinėje, intymioje erdvėje. Galbūt šiuo atveju „smurtas“ per stipri sąvoka, bet noriu kalbėti apie visuomeninę erdvę, kurioje žmogus gali susidurti su smurto apraiškomis ir būti pažeidžiamas. Tačiau šią temą dar reikia plačiai tyrinėti.

Kita panaši tema – stipri poliarizacija socialinėse medijose, politinis pasiskirstymas, propaganda ir mūsų asmeninio gyvenimo viešinimas. Visos šios dalys glaudžiai susijusios. Medijos yra viena iš erdvių, kuriose esama emocinio smurto.

Kai susiduriama su smurtu, Tave labiau domina pati kūno reakcija į jį ar atsigavimo periodas?

Negaliu aiškiai atskirti šių dviejų dalių, bet pradinis taškas manęs nedomina. Man svarbus kūno priešinimasis savo būsenoms, o tai įvyksta praėjus ilgesniam laikui po įvykio. Šioms būsenoms atskleisti naudoju pasikartojimą, juo kviečiu žiūrovus būti viename momente ir jį stebėti iš skirtingų žiūros taškų, kad galėtume pamatyti, kaip kūnas reaguoja į būseną, į kurią yra įspraustas. Kiek pastebiu, smulkios detalės atskleidžia nesąmoningas kūno reakcijas, nurodančias tikruosius pojūčius, kurių negalėčiau atrasti statydama konkrečią choreografiją.

O smurto apraiškas gyvenime, manau, labai svarbu viešinti, nebijoti apie tai atvirai kalbėti ir individualiai bei kolektyviai joms priešintis.

Kokios dabar Tave lydi vizijos ir idėjos?

Neseniai sužinojau, kad mano darbas „Pas De Deux“ atrinktas į „Aerowaves“ programą, todėl ateinančiais metais daugiau keliausiu. Tikiuosi, sulauksime kvietimų pasirodyti skirtinguose festivaliuose, bet tai nežinoma erdvė, todėl tam reikės skirti daugiau laiko. Taip pat, kaip minėjau, pradėsiu „TikTok“ projekto kūrybinį procesą. Bet noriu ilgai nagrinėti šią temą, kalbėtis su paaugliais apie jų patirtį, kad galėčiau suprasti, kokia yra „TikTok“ programos choreografinė linija, ir tai lems, koks bus darbas, nes mane labiausiai domina kūnų susitikimo klausimas.

Dėkoju už pokalbį.