Šokis
Belgijoje gimęs šokėjas ir choreografas Nielsas Claesas mokslus baigė Fontys šokio akademijoje Tilburge, Nyderlanduose. Šoko Lenkijoje, Izraelyje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Apsistojęs Lietuvoje, dirbo šokio teatre „Aura“, dabar – Šeiko šokio teatre. Kartu su Gintare Marija Ščavinskaite sukūrė šokio spektaklį „Aside“ (Šeiko šokio teatras, 2017), už jį apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šiemet gavo antrąjį už vaidmenis šokio spektakliuose „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir „Maciej Kuźmiński Company“, 2020) ir „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras, 2020). Sukūrė spektaklius „Maathai“ (Lenkijos šokio teatras), „Troškulys“ (šokio teatras „Aura“), „Jiems patinka“ (M.K. Čiurlionio menų mokykla) ir „Paženklintas“ (Šeiko šokio teatras, 2021), dalyvavusį šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.
Ar kurdamas ir šokdamas mąstote apie savo, kaip kūrėjo, atlikėjo, tautinę tapatybę? Kiek spektakliuose remiatės savo šaknimis? Galbūt tapatybė kyla ne iš tautybės, bet iš patirties Jūsų šalyje?
Mano tapatybę formuoja patirtys, įgytos skirtinguose miestuose ir šalyse. Iš Belgijos išvykau būdamas aštuoniolikos, dabar man trisdešimt dveji, taigi beveik pusę gyvenimo praleidau užsienyje. Niekada nesitapatinau su Belgija. Išvykau iš jos, nes nesijaučiau priimamas taip, kaip norėčiau, bet tai buvo ne šalies, o regiono, kuriame užaugau, problema.
Tikiu, kad bet kokia situacija, patirtis kuria individualią tapatybę, asmenybę. Jei kalbu iš savo, kaip atlikėjo, perspektyvos, žinau, kad gyvendamas Lietuvoje ar Lenkijoje stipriai pasikeičiau. Nepaisant fakto, kad tai ta pati Europa, kultūra, palyginti su ta, kurioje užaugau, yra labai skirtinga. Tai man, kaip atlikėjui, suteikė pranašumo, kurio neturėčiau, jei būčiau likęs Belgijoje ar Nyderlanduose.
Kokių naujų kontekstų atradote Lietuvoje, tarkim, Klaipėdoje?
Visų pirma sovietmetį – šio laikotarpio istoriją ir viską, kas iš ten atkeliauja į šiandieną. Tai istorinis laikas, kurio nei aš, nei mano šeima nesame išgyvenę. Be to, mane žavi stipri lietuvių sąsaja su pagoniškomis, baltiškomis tradicijomis (tautiniais šokiais, muzika), nors Lietuvoje vyrauja katalikybė. Taip pat negaliu praleisti ir lietuvių literatūros, kuri stengiasi išlaikyti istoriją gyvą. Taigi mane domina paveldas ir Lietuvos evoliucija sovietmečiu, bandant išlaikyti tradicijas. Stengiuosi to išmokyti savo šeimą, draugus, nes jie nežino, ką reiškia sovietų laikai ir kokia Lietuva buvo turtinga iki tol.
Socialinis gyvenimas čia veikia kitaip nei Belgijoje dėl skirtingos šių šalių raidos. Vakarietišku požiūriu lietuviška kultūra turi vystytis toliau, kad būtų tokia, kokios nori Europos Sąjunga: posovietinės šalys, ne tik Lietuva, turi šiek tiek labiau pasitempti, kad atitiktų šiuos reikalavimus. Kartais sakau, kad vėl gyvenu 9-ajame dešimtmetyje, ypač kai kalbama apie LGBTQ ar moterų teisių problemas. Jaučiu, kad esu šio judėjimo pradžioje 9-ojo dešimtmečio Belgijoje. Įdomu pamatyti skirtumą ir valstybės tobulėjimą, nes augau laikotarpiu, kai šie klausimai buvo išspręsti.
Kuriate spektaklius jaunajai auditorijai, plėtodamas jiems jautrias temas. Koks aspektas svarbiausias, kuriant jiems?
Iš manęs buvo tyčiojamasi, aš taip pat esu LGBTQ bendruomenės dalis, taigi tai ir yra temos, kurios atrodo ypač svarbios, bet nesu čia tam, kad mokyčiau, – noriu atskleisti idėjas, kurios man prasmingos. Manau, vertinga tai, ką kuriame iš savo žiūros taško. Lengviau kalbėti apie dalykus, kuriuos išgyvenau, o ne apie tai, ko nepatyriau. Tam, kad kalbėčiau apie fikcines situacijas, turiu įgyti daugiau žinių, kurių kaip choreografas neturiu.
Grįždamas prie patyčių temos, noriu, kad tai liautųsi, ir svarbu, kad žmonės suprastų, kokią įtaką patyčios daro visam gyvenimui. Žmogus arba jas tęsia, net kai yra suaugęs, arba tampa jų auka. Jei jos ir toliau gyvuos, visuomenėje tai atsispindės vis ryškiau. Apie tai su Gintare kalbame viename iš savo darbų. Su tuo dažnai susiduria studentai, paaugliai. Lietuvoje ši problema teatro mene dar nėra tokia ryški. Daug nekalbama apie žmonių būseną, jų vidinius išgyvenimus patyčių akivaizdoje, plačiau analizuojamas tik pats pažeminimo veiksmas, o ne jų efektas. Įtakos tam turi ir politinė, socialinė atmosfera, istoriškai žmonės mažai kalba apie savo jausmus ar problemas, todėl manau, kad turiu unikalią galimybę šiuo klausimu parodyti kitokią socialinę sąveiką, nes apie tai kalbėti man nėra tabu.
Ar bijote? Kas Jus gąsdina ar nervina, kuriant spektaklius šiomis temomis?
Taip, bijau, bet ne publikos, o žmonių, esančių politikoje arba meno srityje, galinčių neteisingai interpretuoti tam tikrus dalykus, kuriuos sukuriu, ir dėl to savais būdais sustabdyti mano spektaklių rodymus. Dėl publikos niekada nesijaudinu, nes ji neturi išankstinio supratimo apie tai, ką atlieku. Jei ji juokiasi ten, kur neturėtų to daryti, tai gerai, nes juokas dažniausiai kyla iš baimės ar nesaugumo jausmo. Paaugliai visada pradeda kikenti, nes nesijaučia patogiai dėl to, kas vyksta scenoje, tai suteikia spektakliui prasmę. Taigi labiau jaudinuosi dėl meno kritikų, nes jaučiu, kad ypač čia, Lietuvoje, žmonės yra kritiški ir nelinkę suteikti daug erdvės tobulėti. Kurį laiką svarsčiau, ar noriu čia likti. Mintis, kad galiu išvykti, padėjo atsikratyti įtampos dėl minėtų problemų. Manau, svarbu apie tai negalvoti. Net jei žmonės nekenčia spektaklio – gerai, nes tai reiškia, kad jis daro jiems įtaką.
Kartais jaunimas nenori eiti į jiems skirtus spektaklius, kad išvengtų gluminančių, nepatogių situacijų. Kaip su tuo susitvarkote?
Visų pirma niekada nebandau išprovokuoti konkretaus pojūčio, bet kartais taip nutinka ir paaugliai jaučiasi nepatogiai, bet vis dėlto tai gerai, nes tada žinau, kad jie susitapatina su įvaizdžiu scenoje. Tyčia nesistengiu jų provokuoti taip jaustis. Man svarbu daryti tai, kas estetiškai, fiziškai ir emociškai tinkama spektaklio idėjos kontekste. Nemanau, kad kuris nors geras kūrėjas nori, jog žmonės juoktųsi arba verktų tik vienu ar kitu momentu.
Kokią temą, vertybę ar moralinę problemą norite paliesti, pasitelkdamas savitą estetiką, stilių ir kūrybos būdą?
Be jau minėtų, noriu plėtoti pokalbį apie aplinkosaugos problemas, bet nežinau, kaip šiuo metu būtų protinga tai padaryti. Kitos temos – nerimas ir depresija, tapusios dar aktualesnės koronaviruso akivaizdoje. Šiuo metu asmeniškai susiduriu su dideliu nerimu ir noriu apie tai kalbėti. Galiausiai meno lauke nėra plačiai aptartas priklausomybių klausimas, tačiau ne tik tokių kaip narkotikai, alkoholis, bet ir kaip priklausomybė nuo žmogaus ar nuo cukraus. Yra daug jų rūšių, kurių žmonės nesupranta. Šia tema noriu kurti juokingai, pasitelkdamas lengvumo pojūtį, kad žiūrėdami spektaklį žiūrovai galėtų pastebėti save.
Kuo įvairiose šalyse skiriasi šios problemos?
Nežiūriu į šalį, kurioje esu, – darau tai, ką matau idėjų vizijose. Pavyzdžiui, kad ir kurdamas spektaklį „Aside“ sapne pamačiau Gintarę ir pasiūliau jai dirbti kartu. Neturiu sąsajos su konkrečia vietove, kuriu ne tam tikrai vietai, o stengiuosi, kad mano pasirodymai būtų kuo prieinamesni žmonėms, universalesni. Noriu pasiekti tokį suvokimo lygį, kad atvykęs į konkrečią valstybę galėčiau iškart asimiliuotis su jos problemomis, jas analizuoti ir pateikti scenoje.
Su kokia idėja gyvenate dabar?
Šiuo metu noriu pailsėti nuo spektaklių kūrimo, duoti sau laiko apmąstymams. Tačiau idėjų visada kyla, kad ir iš to, jog po pusantrų metų, praleistų nematant šeimos, pradėjau jausti ryšį su Belgija. Galvoju, kaip atsekti gyvenimo momentą, kai praradau šaknis, ir kaip jį sugrąžinti, nes visą laiką bandžiau šį klausimą nustumti tolyn. Pradėjau domėtis vietove, kurioje užaugau, tai angliakasybos regionas. Anksčiau ten buvo angliakasių kaimai, kuriuose gyveno penki tūkstančiai žmonių, bet dėl kasybos darbų miesteliai tapo kur kas didesni, kultūriškai ir moksliškai pažengę. Taip pat turiu ir asmeninį ryšį su šia profesija, nes mano senelis dirbo ir mirė šachtoje. Taigi noriu papasakoti savo krašto istoriją.
Dėkoju už pokalbį.
