Apie besikeičiantį šiuolaikinį šokį ir jo žiūrovą

Sigita Juraškaitė – scenos menų kūrėja, įvertinta už vaidmenis šokio spektakliuose „Apnea“ (choreografė Erika Vizbaraitė, 2020), „Z+“ (choreografė Agnietė Lisičkinaitė, šokio teatras „Airos“, 2017), „Viskas įskaičiuota“ (kūrybinė komanda Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Petras Lisauskas, Konstantinas Kosovecas, 2017), „Chimeros karoliai“ (choreografė Aira Naginevičiūtė, šokio teatras „Airos“, 2013) ir kt., taip pat už edukacines veiklas, skirtas jaunimo praktinėms bei teorinėms šiuolaikinio šokio žinioms plėsti. Kalbamės apie šokio reikšmę, spektaklius ir besikeičiančią, bet vis dar sunkiai pasiekiamą jaunųjų žiūrovų auditoriją.

Jau ne vienus metus esate susijusi su šiuolaikiniu šokiu, kuriate vaidmenis įvairiuose šokio spektakliuose, dalyvaujate projektuose. Kaip keitėsi Jūsų pačios santykis su šiuolaikiniu šokiu ir kaip vertinate šią meno sritį Lietuvoje?

Su šiuolaikiniu šokiu susipažinau 2007-aisiais, studijuodama Klaipėdos universitete. Pažintis buvo labai staigi ir keista, nes nieko apie tokį dalyką nežinodama turėjau nerti į Agnijos Šeiko spektaklį, prie kurio teko prisijungti per savaitę, išvažiavome į Vilnių ir parodėme festivalyje – gatvėje. Tuo metu tai buvo visiškas „vau“: mes ir šnekėjome, ir vaikščiojome, ir lipome ant specialių kėdžių. Dabar tokie veiksmai pasidarė labiau įprasti: išeiti, pašokti gatvėje galime tiesiog per kokią nors šventę, dažnai darome tuos site-specific’us (specifinei, konkrečiai vietai skirtas meno kūrinys – M. M.).

Dabar yra daugiau tuo užsiimančių žmonių, nes kai stojau į šiuolaikinio šokio specialybę, kursą rinkdavo kas šešerius metus, o dabar renka kas dvejus. Tad laukas plečiasi ir paklausa tikrai yra. Tai justi ir iš pamokų vedimo privačiose studijose, matyti, kad žmonės domisi šiuolaikiniu šokiu ne tik kaip žiūrovai, bet ir patys nori jį patirti.

Meniniu požiūriu šiuolaikinis šokis taip pat labai pasikeitė. Anksčiau, atrodo, vos keli jauni žmonės imdavosi ką nors daryti ir tuo metu man susidarė vaizdas, kad jie šiek tiek puolami, nes toje srityje buvo tarsi susiformavę, kas ir kaip turi būti. Tie jauni žmonės, atėję su visiškai kitokiomis, naujomis idėjomis, rodė kitokią kryptį ir ta jų drąsa kartais būdavo prislopinama. Nežinau, ar iš blogos valios, manau, tiesiog tada buvo taip įprasta vertinti kito kūrybą. Dabar viskas keičiasi, mes net turime seminarų apie tai, kaip duoti feedback’ą (grįžtamąjį ryšį – M. M.) ir kaip jį priimti.

Apskritai šokis labai pasikeitė, nes anksčiau buvo tie konkretūs choreografai, kurie turėjo ir iki šiol turi aiškias kūrybines kryptis, o šiuo metu kūrėjų yra daug daugiau ir jie nebūtinai kuria didelio masto darbus. Dabar daug daugiau drąsos ir įvairovės plačiąja prasme – scena tapo margaspalvė.

Dirbate M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Koks šiuolaikinio jaunimo požiūris į scenos menus?

Požiūris įvairus – priklauso nuo asmenybės. Visų pirma, šios mokyklos specializacija yra menai, o mūsų programa – būtent šiuolaikinis šokis, todėl į ją ateina suinteresuotieji to dalyko mokytis, jiems tai įdomu ir svarbu. Vieniems svarbus techninis pagrindas, judesių leksikonas, kiti labiau sau leidžia eiti į konceptualų pažinimą. Mūsų tikslas – suteikti galimybę susipažinti su savo kūnu ir judėti toliau, rinktis aukštesnių studijų ar gyvenimo tyrinėjimų kryptį, jeigu tai bus profesinis kelias. Jie gali pasirinkti, kuria kryptimi keliaus: ar nori būti atlikėjai, ar kūrėjai. Kadangi tai jauni žmonės – iki 18 (kartais 19) metų, tai vyrauja susidomėjimas fizinėmis galimybėmis. Tuo metu norima išgauti savo maksimumus. Žinoma, nekalbu, kad iškart įmanoma išaugti į didelį kūrėją, nes branda šiuolaikiniame šokyje ateina vėliau. Bet amžius tarp paauglio ir suaugusiojo labai svarbus, nes mokymai vyksta per savistabos prizmę, per tam tikrus pajautimus, o tam reikalingas susikaupimas ir tam tikras brandos lygis.

Kaip manote, ar spektaklio „Z+“ tikslas pasiekti paauglių auditoriją buvo įgyvendintas?

Manau, Vilniuje tai suveikė. Aišku, pirmiausia atėjo mūsų mokiniai, bet kartu ir jų draugai, nesusiję su šokiu. Vilniaus jaunimas tikrai domisi šiuolaikinio meno įvykiais. Kituose miestuose taip pat visada turėjome žiūrovų, ir nebūtinai iš kokių nors šokių kolektyvų, bet dažniausiai jie ateidavo grupėmis. Žiūrovų pasikeitimas pastebimas per patį spektaklį. Tarkim, ateinama, nes privaloma, laikantis nuostatos, kad pažiūrėsim, kas čia bus, o tada atsiskleidžia žiūrovų susidomėjimas, jie šiek tiek atsipalaiduoja, ir atrodo, kad čia ir yra ta erdvė, kurioje jiems tuo metu norisi būti.

Šiai amžiaus grupei nėra daug kūrinių, tai vienas pirmųjų mūsų darbų, kurtų konkrečiai paaugliams. Truputėlį užtrunka pritraukti naują auditoriją į teatrą. Man atrodo, žinia geriausiai sklinda iš lūpų į lūpas: gali reklamuotis kaip tik nori, bet tai yra socialinė grupė ir jiems svarbu vieniems iš kitų sužinoti, verta ar neverta.

Be to, jei išvažiavus iš Vilniaus su auditorija yra kiek kitaip, tai ne tų vaikų, o veiklų trūkumo ar gastrolinių spektaklių problema. Bet veiklų spektras pamažu išsijudina, keičiasi ir platėja.

Ką Jums reiškia spektaklis „Chimeros karoliai“? Kiek kūrybinės erdvės, improvizacijos paliekama šokėjui?

Šį spektaklį labai myliu. Daug metų jį rodome, bet dabar kaip tik viskas eina į pabaigą, laukia paskutinis rodymas Jonavoje. Nežinau, kaip dėl to jaučiuosi, nes jis tikrai įaugęs, su juo baigėme akademiją. Šis spektaklis išsivystė iš mūsų kurso baigiamojo darbo, kuris vadinosi „Klajojančios upės“. Mūsų soliniai darbai išsirutuliojo į tai, kas yra spektaklyje. Tai buvo tikrai nuodugnus, sukoncentruotas darbas ir savo tuometinių vidinių resursų sutelkimas. Kūrybinis procesas buvo labai įdomus ir kol kas galėčiau sakyti, kad kitoks, nes dar buvome akademijoje, turėjome tą laiko prabangą, kurios dabar dažnai pritrūksta.

Ką jis man reiškia? Savęs, kaip stiprios atlikėjos, scenoje suvokimą. Su šiuo spektakliu pirmą kartą taip drąsiai, aiškiai sau atsirakinau.

O kūrybinis procesas su Aira visada yra bendradarbiavimas. Ji turi kokią nors viziją, bet ne visada žinai, kokia ji. Aira dažnai jos nemini, skiria užduotis ir tu kuri. Kuri tai, ką tau sukelia tos užduotys. Tada bendraujame, vyksta pasidalijimas. Tai tikrai suteikia laisvės, o tavo išreikštas, neapdorotas kūrinys apgludinamas ir išgryninamas per choreografinę, režisūrinę prizmę ir spektaklio viziją. Nuolat vyksta bendravimas. Jeigu kažkas iš to, kas siūloma, tau nėra organiška, tas ir atmetama, nes kitaip nebus spektaklio organikos: jeigu bandysi apsimetinėti, niekas ir neįvyks.

„Chimerų“ personažai mistiniai: vienam 5000, kitam 100, dar kitam 20 metų. Nors personažai išgalvoti, mes žinome jų vidinius motyvus bei turime laisvės interpretuoti ir kartais paimprovizuoti kai kurias dalis, momentus, kaip tą akimirką jaučiame, kas labiau veikia. Manau, svarbu, kad jaustume tą vidinės tikrovės, vidinio realumo įspūdį, nes tai atsispindi žiūrovams, tada jie tai patiria.

Tiriamojo šokio spektaklio „Apnea“ centras – kvėpavimo sulaikymas (gr. apnea). Kokių išbandymų ir sprendimų pareikalavo šis kūrinys?

Iš tikrųjų įdomus kūrybinis procesas, nes buvo svarbus tyrimo aspektas, kai temos tyrinėjimas vyksta ne per skaitymą, bet fiziškai. Tarkim, su nardymo instruktoriumi kalbėjome apie kvėpavimą, jo sulaikymo treniravimą. Keliavome į baseiną, ten su specialiais kostiumais, kad nesušaltume, nėrėme. Turėjome sulaikyti kvėpavimą, mus filmavo ir man asmeniškai tai buvo nuostabi patirtis, norėčiau tokius dalykus kartoti ir kartoti. Labai įdomu išbandyti naujoves. Buvo ir tokių, kuriems teko perlipti tam tikrą baimės slenkstį, bet tikrai niekas nevyko per prievartą. Kūrybinis procesas buvo globėjiškas, labai atidus mums, kaip šokėjams. Buvo ir bendradarbiavimo momentų, aiškių choreografės Erikos nurodymų ir rūpinimosi. Be to, per kūrybinį procesą sužinojau, kad laukiuosi, ir iškilo klausimas, ar rodysime spektaklį, ar ne. Bet viskas pavyko puikiai, įvyko dvi premjeros ir prasidėjo pandemija.

Kokių problemų be finansavimo esama šiuolaikinio šokio srityje?

Manau, tai požiūris ir mūsų meninio lauko vertinimas, ateinantis iš išorės. Ypač tų, kurie atsakingi už finansavimą. Kartais atmestinas požiūris, kad tokia kūryba nieko verta, susiformavęs ne iš žinojimo, o iš tam tikrų nuogirdų, vietoj supratimo, kas vyksta. Bet pilna ir tokių „atverstųjų“, kurie iš pradžių manė, kad čia nieko gero. Yra tekę bendrauti su tokiais užsispyrusiais ir įsitikinusiais, kad šiuolaikinis šokis – nesąmonė, bet jie iš pykčio eina ir žiūri vieną, kitą kartą, sako, kad nesąmonė, o paskui klausia, kodėl čia tokia nesąmonė, – jiems reikia išaiškinti. Ir galiausiai tokie žmonės pradeda dar ir už tave daugiau visko tame kūrinyje atrakinti.

Greitojo vartojimo kultūra, aišku, pasiekia ir mus. Tarkim, pataikavimas žiūrovui, kuris nėra sulindęs į šiuolaikinio meno statinę, noras padaryti truputėlį kažko labiau jam pažįstamo. Tai galima matyti kaip blogą dalyką, bet, manyčiau, tai kūrėjo pasirinkimas. Priklauso, kiek norėsi pritraukti žiūrovų: ar po vieną, ar po du per metus ir per ilgą karjerą suburti užtikrintą auditoriją, ar šiek tiek lengvesniu turiniu ar detalėmis papildytais darbais pritraukti platesnes ar tolimesnes auditorijas, kurios pamažu giliau įsitrauktų į šią sritį.

Kaip atsirado iniciatyva-projektas „Šokio pusryčiai“?

Atsirado kaip ir pandemija. Kadangi Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamos šokio pamokos ir trenažai profesionalams jau porą metų vykdavo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, atėjus pandemijai niekas niekur nebegalėjo eiti. Kad nereikėtų zoom’intis tarpusavyje iš namų, asociacijos nariams kilo idėja pakelti visiems ūpą ir pasidalinti žiniomis, pamokas pritaikant plačiajai auditorijai, nebūtinai profesionalams ar apskritai šokėjams. Buvo siekiama, kad žmonės kitaip pažvelgtų į kasdienybę ir susipažintų su šokiu, suprastų, kas yra tas keistas judesys, kai, kaip žmonės sako, darai „beleką“. Buvo smagi ir įdomi patirtis, kai net nežinai, ką mokai, kokią auditoriją gali pasiekti, bet tikiesi, kad ji tave supras ir kažką iš to pasiims.

Dėkoju už pokalbį.