Kiekviena diena – lapas į vidinę knygą

Petras Lisauskas – šokėjas, choreografas, aktorius ir režisierius. Šoko Airos Naginevičiūtės, Vyčio Jankausko, Andriaus Katino, Agnijos Šeiko, Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, Palle’s Granhøjaus spektakliuose, Roberto Wilsono statytose operose. Tarp jo choreografijos darbų spektaklis „TUAŠ“ („Padi Dapi Fish“, 2013), spektaklis paaugliams „SMS | suggest me SERVICE“ ir vaikams „VVV+v (Virvė-Virvelė-Virvytė-Virvogalis)“ bei kiti. Bendradarbiauja su Danijos fizinio teatro kompanija DON GNU, kartu sukūrė gatvės teatro spektaklį „Balansuojantis žmogus“ (2020 m. pristatytas festivalyje „Spot“).

Scenos menų lauką pažįstate ir kuriate iš skirtingų pozicijų – kaip šokėjas, choreografas, aktorius, režisierius, buvote Alytaus miesto teatro meno vadovas. Kaip, įsitraukiant į vis kitą kūrybinę veiklą, pasikeitė Jūsų meno suvokimas?

Faktas, kad įgyjant patirties ir dirbant su skirtingais kūrėjais formuojasi potyriai ir suvokimas apie meną  apskritai. Nors labai dažnai jaučiuosi naujokas. Už meno vadovo veiklą esu dėkingas Inesai Pilvelytei, dabartinei Alytaus miesto teatro direktorei, kad ji matė mano potencialą. Bet turbūt ne mano asmenines savybes, nes esu karštakošis ir turiu per mažai strateginio mąstymo, o būdamas meno vadovu turi ne tik turėti gerų kūrybinių idėjų, bet ir būti geras strategas. Per šią patirtį, kai tuos nepilnus metus buvau meno vadovas, supratau, kad apskritai man geriau būti scenoje ir edukacijos srityje, o ne šalia, kaip administruojančiam, strateguojančiam asmeniui.

Nemanau, kad esu kaip tas viduramžių genijus, kuris gali daug visko, tiesiog mėgstu daug visko bandyti. Mėgstu ieškoti, ir manyje gajus, vis dar gyvas smalsus vaikas. Kadaise surezonavo perskaityta frazė, kad kūrybingas žmogus yra vaikas, kuris išgyveno. Kai man sako – nesielk vaikiškai, tiek kūryboje, tiek gyvenime, man tai skamba kaip komplimentas. Reikia eiti, griūti, klysti, bėgti kaip vaikui, kuris mokosi vaikščioti, atranda pasaulį, atranda daiktus, netgi emocijas. Ir aš noriu toks išlikti – smalsus ir ieškantis.

Pačiam režisuoti ar būti režisuojamam? Kaip patirtis abiejose pozicijose paveikia režisieriaus ir aktoriaus bendradarbiavimo santykį?

Akademijoje kažkuris dėstytojas sakė, kad yra ryškūs du aktorių tipai – atlikėjai ir kūrėjai. Turbūt aš prie pastarųjų. Kai kuriems choreografams ar režisieriams nesu patogus tuo, kad labai daug siūlau, ir kartais, kai įtikiu savo idėja ar matymu, galiu būti tas trepsintis vaikas, įrodinėjantis, jog būtent taip yra teisinga. Nors tikrai išbandau choreografo, režisieriaus versijas ir, manau, esu iš tų kūrėjų, kurie ieško kompromisų.

Retai kada būnu tik atlikėjas, kaip didelio mastelio projektuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kur buvau trečias medis ketvirtoj eilėj. Ten tiesiog buvo džiaugsmas matyti, kaip kuria didieji režisieriai, didieji solistai. Tarkim, Robertas Wilsonas, megažvaigždė, – tai buvo unikali galimybė. Kiekviena repeticija, visiškai neperdedu, buvo kaip aukščiausio lygio seminaras. Man teko garbė LNOBT ir Kylio operoje matyti, kaip jis dirba, ir pasidžiaugti, kad mūsų teatras techniškai ir administraciniu požiūriu su Wilsono įnoriais bei polėkiais susitvarkė daug geriau.

Nematau problemos būti režisuojamas. Esu visiškai atsidavęs Agnijos Šeiko choreografinėms ir režisūrinėms idėjoms. Taip pat Danijos fizinio teatro kompanijos DON GNU kūrėjams Jannikui Elkæriui, Kristofferiui L.A. Pedersenui – jais visiškai tikiu, net kūrybiniu chaosu, kuris būna kūrybiniame procese. Surenkama komanda ir visiškai atvirai sakoma: žiūrėkit, mes turim tokius ir tokius žaislus, turim tokią idėją, tokią formą ir žaidžiam, bandom, darom. Su jais sukūrėme septynis spektaklius ir galiu jaustis bendraautoriumi.

Improvizuoti, ieškoti – man pats nuostabiausias spektaklio momentas. Čia galbūt yra ta klasikinė schema – ieškojimas, o tada formos atradimas ir jos šlifavimas, kada savotiškai miršta meilė ir paliekami kertiniai taškai, iki kurių einama improvizuojant. Kai įvyksta premjera, spektaklyje dar daugiau paaiškėja, pajauti žiūrovą. Man dar kažkas įsijungia, kai yra svetimas žmogus arba į spektaklio procesą pakviečiama tikslinė auditorija, – tai danai, ar bent jau DON GNU kompanija, stipriai praktikuoja. Jie turi, sakykim, dešimt žmonių, kurie vos ne nuo pirmų dienų ateina ir duoda tą atgalinį ryšį.

Esu bandęs režisuoti ir tie keli bandymai man tikrai nebuvo lengvi. Galbūt šioje plotmėje dar atrasiu būdą, kaip kalbėti, nes mano kūrybinis mąstymas irgi gana chaotiškas. Dėl to man savotiškai lengviau susigalvoti struktūrą, koncepciją, net formą. Esu iš tų kūrėjų, kurie dažnai turėdami pirminę idėją pradeda nuo formos. Tada man pačiam reikia save surežisuoti, suchoreografuoti, tiksliau susidėti kertinius taškus ir tada improvizuoti. Visiškai nebijau improvizuoti prieš auditoriją ir net keli mano spektakliai-performansai – „SMS“, „Audėjas“ (pagal Kabyro eiles) – sukurti improvizacijos pagrindu.

Kalbėdamas apie „Balansuojantį žmogų“ minėjote, kad svarbu, jog gatvės teatras paliestų tą žiūrovą, kuris mažiau susidūręs su tokiomis kūrybinėmis išraiškomis. Kaip manote, ar per pastaruosius metus Lietuvos žiūrovas pasikeitė?

Tikrai nesu pasirodęs visose didžiosiose scenose, bet yra buvę ir svarbiausių Danijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Lietuvos šokio scenų. Dabar mane labiau žavi ir domina būtent edukaciniai projektai ir gatvės spektakliai, nes yra šansų užkabinti žiūrovą, kuris galbūt nė karto nebuvo teatre, nematė tų formų arba įsivaizduoja, kad teatras gali vykti tik juodoje dėžutėje. Ir tada su gatvės teatru, su klounada įvyksta fantastiški dalykai, kurie gali įvykti tik čia ir dabar. Tu atsiduodi žiūrovui, vyksmui ir netgi iš žiūrovo nesupratimo, kas vyksta, gali gimti puikios scenos.

Kai kurios improvizacijos geriau pasiseka juodoje dėžutėje, kurioje vyrauja sukauptumas, pavyzdžiui, kaip spektaklyje „VVV+v (Virvė-Virvelė-Virvytė-Virvogalis)“ su labai aiškia struktūra ir tam tikrais improvizaciniais elementais. O toks spektaklis kaip „SMS“ gali vykti bet kur – klounados elementai gatvėje daug tikresni.

Konkrečiai apie „Balansuojantį žmogų“ – labai džiugu atrasti balansuojančią platformą kaip įrankį. „Menų spaustuvės“ gatvės teatro festivalis „SPOT“ suteikė puikią galimybę keliauti per keturis miestus. Kiekvienas spektaklis buvo skirtingas dėl oro sąlygų, žmonių reakcijos, sakyčiau,  sulaukta 99 procentų pozityvaus grįžtamojo ryšio. Kaip sakė Jolita Balandytė, tai labai geras spektaklis vežti ir supažindinti su šiuolaikiniu cirku ir fiziniu teatru.

Šokio spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ analizuojama šių dienų vyriškumo samprata. Kas inspiravo šį kūrinį?  Kokios temos / problemos Jus, kaip kūrėją, labiausiai domina?

Agnija Šeiko norėjo tyrinėti šią temą ir, kaip jau sakiau, su ja imčiausi bet kokios temos – nuo pačios intymiausios iki pačios globaliausios. Žinoma, kvestionuoti save kaip vyrą galima nebūtinai spektaklyje, bet ir buityje: esu trečio vaiko tėtis, su kiekvienu vaiku į buitį ateina nauji dalykai, ritmai, suvokimai, naujos pamokos, teko išgyventi ir skyrybas, ir su nauju žmogumi vėl pradėti naują gyvenimo kelią – visa tai kelia klausimus, kas aš, koks aš, kur dabar esu, ką galiu, ką suvokiu, ką moku. Tada, kai buvo kuriamas spektaklis, buvau vienoks, dabar, jeigu vėl jį atkurtume, surengtume turą, jis būtų kitoks. Kiekviena diena yra lapas į knygą, į vidinę biblioteką ir tai atsispindi kiekviename spektaklyje.

Mane asmeniškai domina klausimas, kas aš esu: tiek buitiniame, tiek asmeniniame, tiek dvasiniame lygmenyje.

Dalis šiuolaikinių teatro kūrėjų pastebi, kad sunku sudominti paauglių auditoriją. Kaip Jūs manote, ar judesio performansas „SMS | suggest me SERVICE“ palietė jaunimą?

Pats spektaklio pavadinimas „Sukurk man sąlygas“ – tai kvietimas žaisti. Kvietimas bandyti, ieškoti. Kol kas buvau susidūręs tik su miestų jaunimu. Su šiuo spektakliu galima lengvai keliauti, tad, manau, jis gali veikti kaip edukacinė priemonė.

Kaip sudominti jaunimą? Ar šokiruojant, ar paglostant jų savimeilės aspektus, ar tiesiog prabylant labai nuoširdžiai, kad ir kokią kaukę būtų užsidėję? Manau, susitikimas su bet kokiu menininku jiems daro įtaką. Ir tikiu, kad teigiamą. Galbūt tai juos paveiks ne iškart, gal tik po kelerių metų jie prisimins, apie ką kalbėta, kokie klausimai kelti ir kodėl vienaip ar kitaip reikėtų daryti priimant sprendimus.

Puikus švedų pavyzdys, kai prieš kelis dešimtmečius į miestelius, kaimelius buvo vežami techniškai nesudėtingi spektakliai. Tai savotiškai išauklėjo ir užaugino auditoriją. Lietuvoje to dar stipriai trūksta, bet džiugu matyti, kad tokia praktika formuojasi.

Ką Jums suteikė patirtis „PinoKeys“ projekte, kuriame įgyvendinote performansą „Išsilukštenimas“?

Labai žaviuosi šio projekto iniciatorės Indrės Puišytės-Šidlauskienės drąsa eiti, kurti, kviesti ir gana drąsiai paleisti kiekvieną iš kūrėjų laisvai interpretuoti pinokių temą. Žinoma, tai buvo mano pirmas tiesioginis susitikimas su kitaip judančiu, kitokios patirties turinčiu, bet irgi kuriančiu asmeniu. Tai buvo žmogus, turintis cerebrinio paralyžiaus apribojimų, ir tuose apribojimuose atrasti laisvę buvo labai gera patirtis. Performanso kolegė Ernesta per repeticijas puikiai tvarkėsi su mano užduotimis. Tikiuosi daugiau tokių projektų, nes jau atsiveriama, bet dar yra tam tikrų dogmų, kad galbūt nereikia arba tai neprofesionalu. Bet tokios kuriančios asmenybės, turinčios naują, kitokį priėjimą, kitokias judesio, mąstymo, komunikavimo galimybes, gali duoti labai daug.

Ar Lietuvoje turime pakankamai platformų pasirodyti, debiutuoti jauniesiems kūrėjams?

Manau, jų yra ir atsiras daugiau, bet iš pradžių turi būti skiriamas dėmesys edukacijai. Kadaise, apie XX a. vidurį, atlikėjai scenoje staiga ėmė elgtis kitaip, negu iki tol buvo įprasta, atsirado frazė, kad šokti gali visi. Vienas choreografas pasakė, kad šokti gali visi, bet ne visi scenoje. Gal gali ir visi, bet reikia nueiti tą edukacinį, patirčių kelią. Ir tada, kai atsiras kritinė masė galinčių, bus ne tik šokių konkursai, kurie dažnai būna ne tik apie meninę vertę, susiformuos platformos, orientuotos į meninę plotmę. Nuostabu, ką daro „Menų spaustuvė“ su „Atvira erdve“, ir, žinoma, tų platformų visada gali būti daugiau.

Ko labiausiai trūksta Lietuvos scenos menams?

Stabilesnio finansavimo. Kultūros strategija galėtų būti formuojama ne metus į priekį, bet dvejus ar trejus. Tiek valstybiniu lygmeniu, tiek savivaldybių. Miestų savivaldybių kultūros skyriuose turėtų būti kadencijos. Žinau iš patirties, kad kultūros skyriaus vedėjais metų metais dirba tie patys asmenys, būdingas užsistovėjusio vandens sindromas, negebėjimas strategiškiau pamatyti miesto galimybes. Miestas galėtų tapti platforma, iš kurios kultūra sklistų į mažesnius miestus, ir tai yra savivaldybės lygio strategijos klausimas. Kai daugiau dėmesio bus skiriama edukacijai ir sklaidos finansavimui, orientuojantis į profesionalių, techniškai nesudėtingų spektaklių rodymą, tada situacija dramos, šokio, fizinio teatro ir šiuolaikinio cirko plotmėse pagerės.

Ačiū už pokalbį.