Šokis
Jau trečią sezoną vengrų kilmės šokėjas Zsoltas Vencelis Kovácsas pasirodo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Per tą laiką jis šoko ir klasikiniuose, ir moderniuose spektakliuose, tokiuose kaip „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Amžinybė ir viena diena“ (choreografas Itzik Galili, 2019), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pragiedrėjusi naktis“ ir „Šventasis pavasaris“ (choreografai Pastoras ir Martynas Rimeikis, 2021). Šiais metais šokėjas atliko pagrindinį Jozefo K. vaidmenį Rimeikio balete „Procesas“ (2017), sukurtą remiantis Franzo Kafkos kūriniu.
Baigei A. Vaganovos rusiško baleto akademiją, laikomą viena prestižiškiausių šokio mokyklų visame pasaulyje. Kaip galėtum apibūdinti savo patirtį ten mokantis?
Šokti pradėjau septynerių, o vėliau, kai buvau vienuolikos, mama paklausė, ar nenorėčiau sukti profesionalo keliu, išmėginti save nacionalinėje mokykloje. Pamaniau, kad tai gera mintis.
Į A. Vaganovos akademiją įstojau jau paskutiniais metais, prieš tai mokiausi gimtojoje Vengrijoje, Budapešte. Džiaugiuosi, nes teko dirbti su labai geru mokytoju Fetonu Miocci, net per tokį trumpą laiką – metus – labai daug iš jo pasisėmiau ir išmokau, daugiausia disciplinos, kuri šokėjui itin svarbi. Jaučiausi taip, lyg jau dirbčiau teatre, mane supo labai profesionali aplinka.
Labai mėgau vaidybą: per pamokas kiekvienas gaudavome užduotį suvaidinti tam tikras scenas iš skirtingų baletų. Turėjau suvaidinti paskutinę dalį iš baleto „Eugenijus Oneginas“, kai Oneginas perduoda laišką. Taigi dar mokydamasis gavau progą įsitraukti į vaidmenį. Tuo metu buvau kiek nedrąsus ir vaidybos pamokos tikrai padėjo. Taip pat turėjome kordebaleto pamokas, per kurias šokdavome svarbias įvairių baletų scenas. Baigiamajam egzaminui ruošėme pasirodymą, kurį repetavome kiekvieną vakarą.
Iš viso mokytis teko trijose vietose – Vengrijos šokio akademijoje, metus praleidau Vienos baleto akademijoje ir galiausiai baigiau A. Vaganovos baleto akademiją.
Kodėl A. Vaganovos akademijoje pradėjai mokytis tik paskutiniais metais?
Man tiesiog labai pasisekė, kai kitam žmogui pasisekė mažiau. Reikalas tas, kad A. Vaganovos akademijoje mokėsi jaunuolis iš Turkijos, bet maždaug 2017–2018 m. tarp Rusijos ir Turkijos susiklostė įtempta politinė situacija ir turkai buvo tiesiog išstumti iš Rusijos. Jis nebeturėjo kur praktikuotis, todėl pradėjo mokytis Vengrijos šokio akademijoje. Mane sužavėjo, kaip jis šoka, jo šokio technika, todėl pradėjau klausinėti, kur viso to mokėsi. Šis žmogus mane padrąsino stoti į A. Vaganovos akademiją. Pabandžiau ir man pavyko. Jeigu nebūčiau jo sutikęs ir pamatęs, kaip šoka, tikriausiai nebūčiau stojęs.
Kas Tave atvedė į Lietuvą? Kaip sekėsi čia pritapti?
Kai baigiau A. Vaganovos akademiją, tėtis atkakliai reikalavo, kad baigčiau ir Vengrijos šokio akademiją, gaučiau reikiamą diplomą, nes ten negavau tinkamo vidurinio išsilavinimo, todėl dar vienus metus praleidau mokydamasis. Kiek vėliau teko vykti į Barseloną, į „Grand Audition“, ir ten gavau pasiūlymą atvykti čia. Vienas iš mano draugų – taip pat, todėl pamaniau, kad tai gera mintis, ir kartu atvykome čia dirbti.
Iš pradžių buvo tikrai nelengva, tačiau daug jaunimo laisvai kalba angliškai, todėl bendravimo problemų nėra. Dauguma žmonių čia plačių pažiūrų, ir laikau tai geru bruožu. Turbūt didesnė problema – lietuviški orai: kartais būna šalta, šlapia ir tamsu, bet kartu jauku ir gera. Man čia patinka.
Jei kalbėsime apie prisitaikymą teatre, tai visiems būna pakilimų ir nuosmukių, bet dažniau pakilimų. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu gaunu vis daugiau iššūkių, tokių kaip Jozefo K. vaidmuo „Procese“.
Kaip kilo idėja sukurti performansą pagal COVID-19 melodiją, kurį atlikai Budapešto Didvyrių aikštėje, o apie jį rašė garsiausi pasaulio dienraščiai, tokie kaip The New York Times, ir naujienų agentūra Reuters?
Tuo metu dėl karantino turėjau daug laiko įvairioms idėjoms apgalvoti. Viskas atrodė tuščia – miesto gatvės, aikštės, ir kaip tik tuo metu sužinojau apie mokslininkus, kurie sukūrė melodiją, įgarsindami viską užvaldžiusį virusą. Man ši idėja labai patiko, todėl pradėjau galvoti apie choreografiją, norėjau, kad žmonės pamatytų ištuštėjusį miestą, tuščias aikštes ir vienišas skulptūras. Negaliu nupasakoti, ką jaučiau per patį performansą, tačiau po jo užplūdo pasididžiavimas ir džiaugsmas, sulaukiau daug gerų atsiliepimų.
Gal galėtum plačiau papasakoti apie labdaros projektus?
Nevadinčiau to labdaros projektais, tai nėra labdara, labiau tam tikras gestas ar noras. Nelaikyčiau savęs žmogumi, galinčiu organizuoti labdaros projektus. Šiuo metu kontaktuoju su organizacija Vengrijoje, kuri rūpinasi našlaičiais. Žmonės gali atiduoti nebereikalingus daiktus, drabužius, maistą, bet ką, ko gali prireikti našlaičiams, o organizacija tuos daiktus prieš Kalėdas nugabens tiems, kam jų reikia. Šiuo metu viskas dar neperžengę kontaktavimo stadijos, todėl negaliu papasakoti daugiau.
Neseniai debiutavai Rimeikio balete „Procesas“, įkūnydamas Jozefą K. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį?
Buvo įdomi situacija, nes likus porai savaičių iki pasirodymo choreografas Martynas Rimeikis susirgo ir su daug kuo reikėjo susitvarkyti pačiam, tačiau man labai padėjo Jeronimas Krivickas ir Ernest Barčaitis, atlikę šį vaidmenį. Žinoma, choreografas taip pat padėjo, bet kai kuriais momentais jaučiausi likęs vienas, o tai galima laikyti ir geru, ir blogu dalyku tuo pačiu metu.
Baleto įrašas, kuriame šoka Krivickas, ir pati knyga man tapo savotiška Biblija. Labai prisirišau prie pačios istorijos, jaučiau su ja ryšį. Užmigdavau skaitydamas knygą arba žiūrėdamas įrašą, o ryte vėl darydavau tą patį. Jaučiausi taip, lyg neturėčiau pakankamai laiko pasiruošti. Truputį kankinausi, bet kartu ir mėgavausi. Įsitraukęs į pasiruošimą išnykau laike ir erdvėje, manęs nebeveikė kasdieniai dalykai, niekas nebeturėjo prasmės – taip stipriai susitelkiau į „Procesą“. Tuo metu su niekuo nebendravau, su niekuo nesusitikdavau, niekam neskambinau. Dėl to po spektaklio pajutau didžiulę tuštumą, atrodė, kad neliko kažkokios prasmės. Bet tai laikina ir po visko reikia sugrįžti į gyvenimo ritmą.
Žinoma, tai mano pirmas svarbus vaidmuo, todėl labai norėjau nustebinti, išsiveržti su visa jėga ir energija, bet kartu tai tapo spąstais mano paties galvoje. Dar prieš pasirodymą emociškai labai daug išjaučiau, galbūt vietomis persistengiau ir nebeliko charakterio raidos. Žinojau, kad tai būtina, bet perteikti nebuvo taip paprasta. Išsiaiškinau, ką noriu parodyti scenoje, likus tik porai dienų iki pasirodymo: iš pradžių norėjau viską pristabdyti ir leisti pačiai teismo ir proceso beprotybei į mane įsigerti. Per visą baletą kažkas tarsi stebi Jozefą K. iš užnugario, ir norėjosi tą jausmą perteikti. Jeigu kildavo klausimų dėl paties veikėjo, visada sugrįždavau prie knygos, joje rasdavau reikiamą atsakymą. Norėjau, kad mano Jozefas K. būtų kuo arčiau teksto.
Ar Tau patinka modernus šokis?
A. Vaganovos akademijoje modernaus šokio nesimokėme, tačiau to teko mokytis Vengrijoje. Man atrodo, tai įaugę į mano kraują. Visada jaučiau, kad ši forma man artima, tai mano kalba, mano išraiškos forma. Išreikšti emocijas, jausmus man paprasčiau per modernų šokį nei klasikinį. Klasikinis baletas siekia tobulumo ir visi juda ta pačia kryptimi, visiems tai pagrindinis iššūkis, o moderniame šokyje kiekvienas ieško savo tikslo, kuris kiekvienam skirtingas.
Šiais metais pasirodei ir „Kūrybiniame impulse“, Julijos Stankevičiūtės kurtoje miniatiūroje „Nurimk, širdie“. Ar negalvoji pats kurti „Kūrybiniam impulsui“?
Dirbti su Julija Stankevičiūte visada palaima, ji labai įkvepia. Džiaugiuosi, kad gavau tokią progą.
Kol kas noriu dirbti su kuo daugiau motyvuojančių choreografų ir tarsi kempinė sugerti kuo daugiau informacijos, stilių, minčių, idėjų, judesių. Man dar reikia suprasti labai daug dalykų, kad galėčiau pradėti kurti choreografiją, ir iš pradžių norisi kuo daugiau sužinoti.
Kas Tau yra šokis?
Šokis man yra tai, kas kitiems menininkams – jų meno sritis: tapyba dailininkams, eilės poetams. Manau, kad visi menininkai viduje yra palūžę, ir jų meno išraiška – tam tikros tobulumo formos siekis, noras kažką sutaisyti. Jeigu jie nesugeba to padaryti tikrame gyvenime, tai perteikia savo mene.
Tas perfekcionizmo siekis būdingas ir man, viską darau iš užsidegimo ir to negalėčiau laikyti geru dalyku. Šoku iš užsidegimo, o aistra kartais užgęsta, ji – tarsi linksmieji kalneliai, kurie tai kyla, tai leidžiasi. Kartais jaučiuosi taip, jog daugiau nieko nebepajėgiu, o kartais vaikščioju debesimis.
Klausimas, kas man yra šokis, primena vieno garsaus Vengrijos poeto eiles, kuriose aprašoma plataus ir siauro kelio dilema. Jeigu eini plačiu keliu, visada yra tikimybė paklysti, o siauras kelias tave veda į pilnatvę. Poetui tai reiškė, kad jis buvo objektyvus, rašė vienu stiliumi, rinkdamasis specifinius žodžius. Aš pats kartais jaučiuosi visiškai pasiklydęs savame šokio kelyje, todėl stengiuosi atrasti tam tikrą discipliną: keliuosi kuo anksčiau, einu į teatrą, atlieku fizioterapiją, nes buvo metas, kai keldavausi vėliau, apšildavau vis dar mieguistas. Man reikia savo siauro kelio, kuriame atrasčiau discipliną ir struktūriškumą.
Ačiū už pokalbį.
