Pastangos išsaugoti žmogiškumą ir autentiškumą

Olesia Šaitanova – baleto šokėja, kilusi iš Ukrainos, jau penkerius metus gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Su pagyrimu baigusi Kijevo valstybinę baleto mokyklą, kurį laiką šoko Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o nuo 2016 m. tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) soliste. Per savo karjerą su skirtingų teatrų trupėmis pasirodė įvairiose pasaulio šalyse – JAV, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Graikijoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje ir t.t. Ne vieno tarptautinio konkurso laureatė. Sukūrė visus klasikinio repertuaro vaidmenis – Odetą ir Odiliją „Gulbių ežere“, Mėlynąją Paukštę ir princesę Aurorą „Miegančiojoje gražuolėje“, Kitri „Don Kichote“, Medorą ir Gulnarą „Korsare“, Žizel ir kt. Šoko spektakliuose „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, LNOBT, 2017) bei „Pikų dama“ (choreografė Anželika Cholina, A/CH, 2021).

Kaip Tavo gyvenime atsirado šokis?

Šokti pradėjau penkerių. Mama nuvedė mokytis tautinių šokių, manydama, kad reikia sustiprinti mano nugaros raumenis prieš pradedant lankyti mokyklą. Juk dažnai vaikams, pradėjusiems eiti į mokyklą, išsivysto skoliozė. Mama norėjo apsaugoti nuo šios problemos, bet tuo metu nė nenujautė, kiek daug problemų atsiras per mano karjerą.

Esu labai dėkinga savo šeimai, tėčiui ir mamai, nes jie pastebėjo, kad man sekasi šokti ir turiu perspektyvų išmėginti save balete. Jie padarė viską, kas įmanoma, kad persikraustytume iš Krymo, kur gimiau, į Charkovą, nes tuo metu ten buvo įsikūrusi stipriausia baleto mokykla Ukrainoje, o vėliau – į Kijevą, kad mokyčiausi Kijevo valstybinėje baleto mokykloje, kurią Lietuvoje galėtų atstoti M.K. Čiurlionio menų mokykla. Taigi mano tėvai padarė be galo daug, kad gaučiau gerą išsilavinimą, suteikė man šansą.

Su kokiais stereotipais apie baletą teko susidurti? Galbūt norisi kai kuriuos pakeisti?

Egzistuoja labai daug stereotipų apie baletą, bet negaliu pasakyti, kad asmeniškai yra tekę su jais susidurti. Kuo daugiau kalbame apie tam tikrą stereotipą, tuo jis geriau įsirėžia į žmonių, kurie apskritai nedaug žino apie baletą ir šokį, sąmonę. Tačiau nenustosiu kartoti, kad baletas nėra sportas, – tai meno išraiška, ir labai noriu, jog žmonės tai suprastų. Mano, kaip baleto šokėjos, pareiga – paaiškinti, kuo baletas skiriasi nuo sporto.

Prieš penkerius metus pradėjai šokti LNOBT, jame sukūrei daug svarbių vaidmenų. Kodėl atvykai šokti į Lietuvą?

Baigusi Kijevo baleto mokyklą gavau kvietimą dirbti Marijos teatre Sankt Peterburge arba likti Kijevo nacionaliniame operos ir baleto teatre. Intuityviai nujaučiau, jog nenoriu vykti į Rusiją, tikriausiai dėl to, kad buvau labai jauna ir vis dar bijojau išvažiuoti į kitą šalį, kartu žinojau, kad negalėsiu dirbti esant tokiai atmosferai. Po trejų metų darbo Kijeve supratau, kad noriu tobulėti, nes kartu su mokytoja jau buvau parengusi visą klasikinį repertuarą ir norėjosi kažko naujo.

Tuo metu su manimi susisiekė Krzysztofas Pastoras ir paklausė, ar negalėčiau atvykti į Vilnių ir per dešimt dienų pasiruošti „Don Kichoto“ premjerai. Aš sutikau. Po premjeros Pastoras pasiūlė likti ir prisijungti prie LNOBT trupės. Visada būsiu jam dėkinga už šią galimybę ir tikėjimą manimi kaip profesionale. Taigi po dešimties dienų, praleistų su LNOBT trupe, supratau, kad noriu čia likti, nes čia jaučiuosi komfortiškai ir noriu dalintis savo pasirodymais, savo emocijomis ir patirtimis su nuostabia Lietuvos publika.

O kaip sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo Vilniuje?

Dabar Lietuva yra mano namai. Džiaugiuosi, kad gyvenu ir dirbu Vilniuje, myliu šį miestą visa širdimi. Pirmieji metai buvo sunkūs: nieko nepažinojau, turėjau susirasti ir išsinuomoti butą, nemokėjau kalbos, skyrėsi žmonių mentalitetas. Nežinojau, kieno galėčiau paprašyti pagalbos, bet kartu mane lydėjo sėkmė, nes kelyje sutikau daug žmonių, kurie man padėjo. Esu laiminga, būdama čia. Išlaikiau lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus, tačiau vis dar mokausi lietuvių kalbos ir kultūros ypatumų. Čia mano draugai ir man brangūs žmonės bei nuostabi publika, mano žiūrovai, kurie visada mane palaiko, ir aš tai labai vertinu.

Šokai įvairių pasaulio šalių scenose. Kokių kultūrinių skirtumų pasitaikė?

Kultūrinių skirtumų yra, tačiau pasirodymo pabaigoje visada jauti nepaprastą energijos sprogimą iš publikos. Pavyzdžiui, Vokietijoje žiūrovai visada kojomis beldžia į grindis, bet niekad neišgirsi aplodismentų viduryje adagio arba variacijos. JAV publika visiškai priešinga – žmonės taip šūkauja ir ploja po kiekvieno judesio ar šuolio, kad kartais nesigirdi muzikos. Japonijoje pirmas pasirodymas scenoje visada sutinkamas plojimais, tačiau šokama visiškoje tyloje ir kartais atrodo, kad salėje niekas net nekvėpuoja. Bet po to reikia būti pasiruošusiam jau kitokiam pasirodymui, nes Japonijos žiūrovai šaukia „Bravo!“ ir kviečia lenktis daugybę kartų, o vėliau publika visada laukia su gėlėmis ir dovanomis prie scenos durų. Pamenu, kartą po „Gulbių ežero“ Tokijuje nusilenkimai truko apie pusvalandį. Italijoje žiūrovai daugybę kartų šaukia „Bravi!“ ir prašo pademonstruoti fouetté dar kartą ir t.t. Visur yra kultūrinių skirtumų, bet puiku, kad esame įvairūs ir turime galimybę savo emocijas rodyti skirtingai.

Kūrei klasikinių spektaklių vaidmenis, šokai ir šiuolaikiniame balete „Procesas“. Kaip galėtum apibūdinti šias skirtingas patirtis?

Labai mėgstu klasikinį baletą ir manau, kad nėra nieko sudėtingiau, kaip šokti klasikiniuose baletuose, bet kartu tai viena iš priežasčių, kodėl norėjau rasti teatrą, kuriame galėčiau patobulėti naujoje srityje. Dievinu Martyno Rimeikio „Procesą“ ir manau, kad šis baletas yra Lietuvos „vizitinė kortelė“. Kai šoku Lenę arba Teismo valytoją, tiesiog tuo mėgaujuosi, negaliu išreikšti žodžiais, ir publika, rodos, tuo metu jaučia, supranta mano veikėjų charakterius. Man patinka, kad ant scenos galiu būti tuo, kuo niekad nebūsiu tikrame gyvenime. „Procesas“ yra dovana, už kurią esu labai dėkinga.

Kokį patarimą duotum jaunesnei sau, dar tik pradedančiai baleto šokėjos karjerą?

Atvirai kalbant, negaliu atsakyti į šį klausimą, nes vis dar esu ieškojimų kelyje. Bet užtikrintai galiu pasakyti, kad patarčiau labiau pasitikėti savimi ir savo intuicija. Rūpintis savo kūnu, siela ir sveikata, išvengiant traumų. Duoti sau daugiau laiko pailsėti, atsipalaiduoti ir leisti jausti savo emocijas.

Per pirmąjį karantiną sušokai „Mirštančios gulbės“ šokį ant LNOBT stogo. Kaip pati jauteisi per karantiną, kai gyvenimas sustojo?

Karantinas buvo nesuprantamas, keistas metas. Praradau beveik dvejus metus baleto gyvenimo ir karjeros, nes mūsų profesijoje laikas labai ribotas. Bet sugrįžimas į sceną po karantino suteikė stiprybės neabejoti savimi ir leido suprasti, kad esu ten, kur ir turiu būti. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be baleto. Ir, žinoma, karantino metas, kai gyveni uždarytas dėžėje, parodė mūsų požiūrį į socialinius tinklus ir realų pasaulį. Socialinės medijos privertė trokšti viską „rodyti ir pasakoti“, bet privatumas turi savo grožio. Ne viskas turi būti ištransliuota ekranuose – gerai yra kai ką pasilikti sau.

Kurie iš visos gausybės jau sukurtų vaidmenų Tau patys svarbiausi?

Kiekvienas iki šiol sukurtas vaidmuo man svarbus, o kiekvienas kitas bus dar svarbesnis. Bet tikriausiai pačiu svarbiausiu ir sudėtingiausiu galėčiau laikyti Žizel. Kiekvieną kartą, kai šoku šį vaidmenį, po pasirodymo kažkas nutinka. Su šiuo vaidmeniu mane sieja sudėtingas santykis emociniu požiūriu ir po kiekvieno spektaklio sakau, kad daugiau šiame balete nebešoksiu, bet vis tiek šoku. Labai myliu Žizel, bet šis baletas man savotiškas testas.

Pastebiu, kad man įdomiau šokti baletuose, turinčiuose gilią emocinę prasmę. Štai kodėl Džuljeta Pastoro „Romeo ir Džuljetoje“ bei Liza Anželikos Cholinos „Pikų damoje“ man tokie brangūs vaidmenys.

Kas Tave įkvepia?

Mane įkvepia literatūra ir muzika. Per antrąjį karantiną nusipirkau pianiną ir pagavau save svarstant, kaip galėjau apsieiti be jo anksčiau. Visada skaitau knygas ir klausausi muzikos. Kai turiu laiko, žiūriu senus filmus. Kyla klausimas – kodėl senus? Nes veikėjai ir asmenybės nepalieka abejingų. Jie nėra „sintetiniai“, o dabar sintetikos galima rasti visur. Manau, mano, kaip žmogaus ir menininkės, užduotis yra išsaugoti šio pasaulio žmogiškumą ir autentiškumą... Ar bent jau mėginti tai padaryti.

Ačiū už pokalbį.