Klausimai, jaudinantys žmones

„... ir labai norėčiau, kad žiūrovai susikurtų savąją istorijos versiją...“ Ar išsipildė choreografo Krzysztofo Pastoro norai? Atsakymą į šį klausimą gausime ne po premjerinių spektaklių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Premjerinis šventinis šurmulys demonstruoja tik pasitenkinimą dėl dar vieno užbaigto kūrybinio etapo, o išliekamąją viso to vertę parodys lankomumas ir ilgaamžiškumas. Spalio 29 ir 30 d. žiūrovų verdikto laukė LNOBT bendruomenė, pristatydama naujausią darbą – Arnoldo Schönbergo vienaveiksmį baletą „Pragiedrėjusi naktis“ ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. 

Šio diptiko pristatymą pradėjo „Pragiedrėjusi naktis“. Apie ką ši choreografo Pastoro sukurta išpažintis, atliekama šokio kalba? Apie mus, mylinčius ir pykstančius, išduodamus ir išduodančius, patiklius ir apgaunančius, bandančius suvokti, kas vyksta aplink, ir plaukiančius pasroviui. Apie mus, žmones, kurie esame tokie, kokie esame. Gal todėl vyksmas scenoje taip įtraukia, pajungia sau, priverčia ne gėrėtis, o mąstyti. Ir tai svarbiausia. Choreografas, tarsi apsidrausdamas nuo būsimų priekaištų tų žiūrovų, kurie į teatrą atėjo pailsėti, spektaklio programėlėje pateikia savo motyvaciją: „Kita vertus, „Pragiedrėjusi naktis“ ir dramaturgine prasme yra gerokai įdomesnė ir sodresnė, nei tipiška šokti skirta muzika, – ji nėra vien tik akompanimentas dailiems baleto žingsneliams: jos gelmėje slypi stiprios idėjos ir stulbinanti muzikinė kompozicija.“ Manau, kad tos gelmėje slypinčios idėjos ir muzikinė kompozicija ne tik lėmė statytojo pasirinktą choreografijos leksiką, įvardintą kaip neoklasikinė, bet ir padėjo suderinti emocionalų muzikos lyrizmą su ganėtinai agresyviu veržlumu. Gal todėl tiek duetai, tiek masinės scenos pakeri judesio ir minties estetika. Viskas, kas vyksta scenoje, atliekama labai subtiliai, atlikėjų profesionalumas, gebėjimas įprasminti ir perteikti kuriamų personažų jausmus ir emocijas, neperlenkiant lazdos‚ sukuria žiūrovų salėje tokią nuotaiką, kuri tarsi nutiesia tiltą tarp scenos ir salės. O tai nedažnai pasitaiko.

Ar priims žiūrovai naujausią kolektyvo darbą, parodys ateitis. Be abejo, jis patiks ne visiems. Dėl skonio nesiginčijama. Vieni šį diptiką priims be išlygų, demonstruodami novatoriškumą, kiti, slėpdami nenorą mąstyti ir taip prisidėti prie teatrinio vyksmo čia ir dabar, bandys rasti savo skonio ir supratimo pateisinimų. Kad ir kaip būtų, realūs, ne nuotoliniai žiūrovai yra neatskiriama bet kokio teatro dalis. Yra vieno režisieriaus, vieno aktoriaus teatrai, tačiau ar lankėtės vieno žiūrovo teatre? Tikrai ne. Nebent savo namuose.

Išsamesne „Pragiedrėjusios nakties“ analize galima užsiimti atslūgus pirmai susižavėjimo ar nusivylimo bangai. Dabar tai tik pirmieji įspūdžiai, pagrįsti emocijomis. Net ir po dviejų spektaklių negali objektyviai vertinti nei choreografinio teksto, nei to, kaip atlikėjai pateikia tą tekstą, kaip laikosi kompozicinio piešinio.

Tą patį galima pasakyti ir vertinant „Šventąjį pavasarį“. Šio baleto choreografas Martynas Rimeikis prisipažįsta: „Per Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje“ užkoduotus ritualus norėjosi priartėti prie individo ir jo vidinio pasaulio, minčių srauto aukojimosi akivaizdoje. (...) Kiekviename iš mūsų yra tiek aukos, tiek aukotojo“, tarsi pratęsdamas kompozitoriaus mintį: „Aš sapnavau pagoniškas apeigas, kuriose auka, išrinktoji nekalta mergina, aukoja save mirties šokiui.“ Jaunojo choreografo „Šventasis pavasaris“ ryškiai skiriasi nuo kitų matytų šio baleto statytojų variantų.

Maurice’o Béjart’o „Šventasis pavasaris“, matytas per jo trupės „XX amžiaus baletas“ gastroles Maskvos Didžiajame teatre, sukrėtė ne tiek mums neįprasta choreografija, kiek ta iš scenos sklindančia nevaldoma ekstaze, kai scenoje jau nėra aukotojų, o tik į transą panirusi minia. Deja, neteko matyti 2000 m. mūsų teatro scenoje pastatyto šio baleto varianto (choreografas Xin Peng Wangas). Įdomų  šio baleto variantą, perkeldama akcentus, pateikė choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, prieš keletą metų pastačiusi „Šventąjį pavasarį“ Šokio teatre: skambant paskutiniams muzikos akordams, Vyriausioji žynė, per petį persimetusi auką, oriai tolsta aukuro link, tarsi skleisdama žinią, kad lengviau ir paprasčiau aukoti kitą, jei tik turi galios, nei aukotis pačiam.

Rimeikio „Šventasis pavasaris“ bando, ir beje, sėkmingai, praskleisti skraistę į vidinį žmogaus pasaulį, jo besikeičiančią reakciją į vykstančius tiek vidinius, tiek išorinius pokyčius, pastangas prisitaikyti prie jų, neatsiliekant, žūtbūt išlaikant gyvenimo tempą ir ritmą. Ar tai pavyko choreografui – priartėti prie to tikslo, kurį sau kėlė? Manau, kad taip. Ir dar daugiau. Leidžiantis uždangai, kyla dar vienas klausimas – o ar reikėjo aukotis? Ar reikia ir verta aukotis dabar, XXI amžiuje? Kai žmonės per amžiną skubėjimą gali net nepastebėti tos aukos.

Be abejo, šis diptikas vertas didžiausių pagyrų. Ir jos pelnytos. Atliktas milžiniškas darbas, nepaisant visų negandų ir trukdžių. Dar kartą maloniai nustebino baleto kolektyvas, puikiai pademonstravęs savo profesionalumą, gebėjimą susidoroti su keliamais uždaviniais, neparodant pastangų. O gal čia ne tik jų, bet ir vadovų repertuarinės politikos nuopelnas, išsaugant balansą tarp klasikinio baleto ir neoklasikinės choreografijos? Klasikinis repertuaras, prisodrintas epochų estetikos, tarsi kilsteli šokį į nematerialų lygmenį, neoklasikinis ir modernusis šokis praplečia šokio technikos ribas, praturtina judesių arsenalą, suteikia choreografams bei atlikėjams galimybę ryškiau pademonstruoti XXI a. šokio vystymosi gaires ir, žinoma, atsakyti į klausimus, jaudinančius žmones.

Premjeriniuose spektakliuose šoko tik viena atlikėjų sudėtis: „Pragiedrėjusioje naktyje“ – Moterį Anastasija Čumakova, jos prisiminimą Gohar Mkrtchyan, Meilužį Jonas Laucius, Sutuoktinį Danielis Dolanas, „Šventajame pavasaryje“ – Pirmąją merginą Julija Stankevičiūtė, Antrąją merginą Mkrtchyan, Tris vyrus Jeronimas Krivickas, Stanislavas Semianiura ir Genadijus Žukovskis. Tikiuosi, atėjus laikui kitos sudėtys nenuleis kartelės.

Diptiko muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, nepaisant veržlaus temperamento, sugebėjo susitvarkyti su sudėtingomis partitūromis. Palyginus su santykinai prabangiu teatro interjeru, livrėjuotais patarnautojais ir šventiškai pasipuošusia publika, pradžioje kiek šokiruoja ne tik minimalistinė scenografija (scenografai Adomas ir Marijus Jacovskiai), bet ir kukliai santūrūs šokėjų kostiumai (čia geriau tiktų drabužiai arba apranga, kurių dailininkės Jurgita Jankutė ir Elvita Brazdylytė). Palyginus su 1913  m. Paryžiuje pastatytu „Šventuoju pavasariu“ (baletmeisteris Vaclavas Nižinskis, dirigentas Pierre’as Monteux, dailininkas Nikolajus Rerichas), lietuviškasis „Šventasis pavasaris“ tiesiog spindėjo prabanga. Juk prancūziškas variantas buvo nukeltas į pagoniškąją vyžotą ir naginėtą Rusią, o lietuviškas galėjo puikuotis palyginti moderniais  apdarais.

Sakoma, kad blogas mokytojas tas, kuris neparengė geresnio už save arba bent jau sau lygaus mokinio. Manau, Krzysztofas Pastoras – geras mokytojas. Netgi labai.