Šokis
Šokėjas Ignas Armalis, 2011 m. baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklą, pradėjo šokti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje (LNOBT), o nuo 2010 m. yra „Baltijos baleto grupės“ narys. Sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Snieguolė ir septyni nykštukai, „Čipolinas“, „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, LNOBT, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, LNOBT, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, LNOBT, 2020) ir kt.
Kaip šokis, būtent baletas, atsirado Tavo gyvenime?
Pačioje pradžioje nelabai žinojau, kas yra baletas. Vaikystėje lankiau rokenrolo šokius ir man puikiai sekėsi: konkursai, kelionės į užsienį, prizinės vietos. Vėliau tėvai nebegalėjo skirti tokių didelių finansų šiam užsiėmimui, todėl pasukau į tautinius šokius, ir mane ten pastebėjo. Gavau pasiūlymą mokytis ir šokti Vilniuje. Kai sužinojus, kad tai truks ilgiau nei vieną dieną, pasakiau, jog tikrai nenoriu, bet tėvai vis vien nuvežė į stojamuosius egzaminus M.K. Čiurlionio menų mokykloje.
Įstojus mokytis, pradžia buvo labai sudėtinga – pats buvau labai aktyvus, ir pirmuosius dvejus metus mokykloje galima laikyti persilaužimo metais, nes nuolat kankino įvairios traumos bei skausmai. Tačiau vėliau, net negaliu įvardyti kodėl, pradėjau šokti ir į gyvenimą atėjo vis stipresni, sudėtingesni vaidmenys. Bet žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos skatinčiau save dirbti daug daugiau, o su kiekviena diena judėti vis labiau į priekį.
Kurį laiką aktyviai lankiau krepšinį. Man puikiai sekėsi, skirdavau tam tikrai daug laiko, taigi gavau pasiūlymų mokytis to rimčiau. Vis dėlto tėvai ir mokytojai norėjo, kad likčiau, kur esu, ir skatino baigti baletą, o vėliau prasidėjo darbas ir mėgavimasis tuo darbu.
Menininko karjerą dažnai linkstama idealizuoti, o šokėjo profesiją gaubia daug įvairių iliuzijų. Nuo 2011 m. esi LNOBT trupės narys. Kaip, ilgai dirbdamas tokį darbą, išvengi rutinos ir nuobodulio?
Žinoma, būna visokių situacijų: kartais ateina laikotarpis, kai nieko nebesinori, bet normalu išgyventi tokius momentus, nes tai yra gyvenimo dalis.
Kartais apima jausmas, kad tik dirbu, dirbu, dirbu, o galiausiai niekas nepavyksta. Apima irzlumas, kirba mintis viską mesti, išeiti ir pailsėti. Tik negalėčiau įvardyti, kada visa tai praeina. Savaime nurimstu ir vėl pradedu kelti sau naujus iššūkius.
O kaip Tavo gyvenime atsirado masažas? Kas paskatino pakreipti karjerą į tokią sritį, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nutolusi nuo šokio, bet kartu ir jam artima?
Po sunkios traumos prieš kelerius metus suvokiau, kad metas pagalvoti apie ateitį. Šokėjų gyvenime kartais taip būna, kad atsiranda laisvo laiko, ir nežinia, ką su juo daryti, kai esi pripratęs gyventi teatre: ateiti ryte ir išeiti vakare. Supratau, kad masažas nuo seno mane traukė, todėl įstojau mokytis, tai užpildė laisvą laiką: vienu metu mokiausi, laikiau egzaminus ir ruošiau vaidmenis.
Turbūt viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai masažuodavau mamą ir ji sakydavo, kad turiu tvirtas rankas. Mintis kirbėjo labai ilgai, nes visada norėjau daryti kažką gero žmonėms. Galiausiai atsirado proga ir jaučiau didelį palaikymą iš teatro baleto meno vadovo Martyno Rimeikio, kuris skatino mokytis.
Negalvojai apie choreografo kelią?
Svarbu užduoti sau klausimą: ar sugebėsi? Darbas su vaikais reikalauja labai daug laiko, suvokimo ir energijos, todėl negaliu pasakyti, ar tikrai to norėčiau. Vis dėlto darbas su artistais, gebėjimas padėti jiems tobulėti būtų visai įdomus, tačiau ar aš tai pajėgčiau – irgi negaliu pasakyti. Viską svarbu išmėginti, todėl, kol nėra praktikos, niekada nežinai, kaip viskas pavyktų.
Pripratus prie aktyvaus gyvenimo būdo, darbo teatre ir kitų veiklų, kaip praėjo karantinas, sustabdęs visą teatro veiklą?
Pirmasis karantinas man išėjo į naudą – atsirado daug papildomų veiklų ir savo laiką užpildžiau aktyviai. Pasibaigus paskutiniam spektakliui, visas karantinas buvo skirtas mokslams ir namo statybai.
Vienu sunkiausių profesinės veiklos periodų galėčiau pavadinti antrąjį karantiną, nes tuomet galėjome repetuoti, tačiau paties darbo prasmė dingo, nes repetavome spektaklius, kurių artimiausiu metu nebuvo įmanoma parodyti. Buvo jaučiamas viso kolektyvo, visos aplinkos išsekimas, neliko didelio noro ką nors daryti. Atrodė, kad viskas prarasta, jokios motyvacijos. Tik kai viskas atlaisvėjo, pasiruošimas, žinojimas, kad grįš žiūrovai ir spektakliai, vėl paskatino dirbti.
Esi ne vieno konkurso užsienyje laureatas. Tai tikriausiai pareikalavo ne tik fizinių, bet ir emocinių jėgų? Kaip tvarkaisi su emociniais išgyvenimais?
Jaudulys visada yra. O jeigu jo nebėra, galima nujausti, kad artisto karjera eina į pabaigą. Prieš eidamas į sceną visada jaučiu nerimą, nesvarbu, kaip gerai esu pasiruošęs ar kiek daug kartų rodytas spektaklis. Tačiau pernelyg daug stengiuosi nesijaudinti. Jei emociškai visko bus per daug, scenoje tai išlįs ir nieko nepadarysi. Svarbu įeiti į spektaklį drąsiai ir nusiteikti tam vaidmeniui, kurį esi paruošęs.
Kas labiausiai motyvuoja – jaudulys, publika, būsimi pasiekimai ir įvertinimai ar kažkas kita, kas kyla iš vidaus?
Aplodismentai dažnai atperka viską – skausmus, nuovargį, bet didžiausia motyvacija man kyla, kai pradedu kažką nauja ir tai iš pirmo karto nepavyksta. Kai po ilgų bandymų galiausiai gaunu norimą rezultatą, įrodau pats sau, kad galiu tai padaryti. Tikriausiai didžiulis noras tobulėti ir skatina žengti pirmyn, perlipti per save ir padaryti geriau nei prieš tai.
Ką Tau davė teatras?
Teatras duoda didžiulę galimybę kurti. Geru pavyzdžiu laikyčiau „Kūrybinius impulsus“. Pačiam dar neteko nieko sukurti, bet galbūt ryšiuosi pastatyti tam tikrą numerį ateityje. Iš tiesų pats kūrybinis procesas – nesvarbu, ar kuri pats, ar tau suteikiamas šansas šokti, – suformuoja terpę didesnei improvizacijų galimybei išreikšti vaidmenį. Taip pat atsiranda disciplina ir jos laikymasis. Su kiekvienu vaidmeniu gauni progą įkūnyti tą, kuriuo galbūt nebūtum gatvėje, ir kartu pajudinamas emocinis vidus.
Dažnai skirtingi artistai įkūnija tą patį vaidmenį, tačiau choreografija lieka tokia pati. Kaip tokius vaidmenis paverti savais?
Ruošdamasis pagrindiniam vaidmeniui pirmiausia perskaitau, apie ką bus spektaklis ir koks bus mano įkūnijamas personažas. Taip pat peržiūriu daug pasaulinio garso šokėjų atlikimų, kaip jie interpretuoja ir atlieka šį vaidmenį. Jie sukuria natūralumą scenoje ir joje patys jaučiasi natūraliai. Tą ir norisi sukurti, kad šokdamas ir vaikščiodamas jausčiausi natūraliai. Turbūt viso to prasmė – nepasitelkiant žodžių, perteikti mintį taip, kad žiūrovas viską suprastų. Atrasti tokią kūno kalbą – labai sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis darbas, nuolat ieškant ir bandant. Scenoje lengviau šokti negu vaikščioti, nes šokant atliekama choreografija ir, rodos, viskas išeina plastiškai, o vaikštant kartais jautiesi nesmagiai, kyla klausimų: kaip visa tai atrodo iš šono, ar tinkamas rakursas, ką mąsto žiūrovai, stebintys spektaklį? Šokant jaučiama laisvė, o vaikštant – nepasverta įtampa. Dažnai statomuose spektakliuose tiksliai nurodoma, kaip viskas turi vykti, tačiau mizanscenose turi būti išreiškiamas nebylus kalbėjimas, kurį galima laisviau kurti patiems, išlaikant tą pačią esmę.
Sudėtingiausiu atliktu vaidmeniu laikyčiau Konradą „Korsare“. Tačiau prie vaidmens sėkmės daug prisidėjo Manuelis Legris, kuris statė šį spektaklį: daug atskleidė jo aiškinimas apie personažą, dėmesys buvo telkiamas ne tik į techniką, bet ir į veikėjų išraišką, jų charakterizavimą. Kartu tai buvo ir sunkiausias vaidmuo. O kaip patį linksmiausią spektaklį galėčiau išskirti „Čipoliną“, kuriame tikrai jaučiuosi atsipalaidavęs, nes ir pačiam, ir trupei, ir vaikams linksma.
Vaidmuo, kurį labiausiai norėčiau įkūnyti, yra Albertas. Šis personažas man artimas.
Ačiū už pokalbį.
