Šokis
Lora Juodkaitė – šiuolaikinio šokio kūrėja, šokėja, pedagogė. Šiuo metu gyvena Prancūzijoje, dirba Nacionaliniame Grenoblio choreografijos centre. Už pirmuosius spektaklius „Čia ir dabar“ (2006) ir „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (rež. Valentinas Masalskis, 2006) pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Taip pat sukūrė spektaklius „Riba“ (2008), „Nepaklusti“ (2008), „Kai bus balta“ (2008), „Išnykti“ (2008), „Sibilė“ (rež. Masalskis, 2008), „Malda smėlyje“ (2010), „Atmintis“ (2014) ir kt. Jos darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Bendradarbiauja su tokiais choreografais kaip Thomas Lebrunas, Ziya Azazi, Kenzo Kusuda („Miražas“, 2012) ir Rachidas Ouramdane’as („Sfumato“ (2012), „Tordre“ (2014) ir kt.).
Kodėl Jūsų, kaip kūrėjos, kelias pasuko į Prancūziją? Ar tai dėl pažinties su šokėju, choreografu, Šajo (Chaillot) nacionalinio šokio teatro vadovu Rachidu Ouramdane’u?
Prancūzija nėra šalis, kurioje norėčiau gyventi, – gyvenimas mane atnešė į šią šalį netikėtai, todėl teko priprasti prie jos kasdienybės. Su Rachidu susipažinome prieš keturiolika metų Maskvoje, jis pasiūlė kurti kartu, po metų ir pradėjome. Tuo metu dar turėjau daug darbo Lietuvoje, tačiau man trūko erdvės kaip kūrėjai, norėjau pamatyti, kaip gyvena ir dirba šokėjai Prancūzijoje, norėjau keliauti, mokytis naujovių. Šis bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Mėgstu dirbti su Rachidu, nes jis – gilus kūrėjas, jam svarbu žmogus: ne fantastiniai įsivaizdavimai, o tai, kas žmogiška, realu.
Pastarasis darbas, kurį sukūrėme kartu, vadinasi „Tordre“. Su juo leidomės į pasaulinį turą, o prieš tai gavau pasiūlymą gyventi Prancūzijoje, kurioje gali gauti menininko statusą, leidžiantį išlaikyti finansinį stabilumą, ir tuomet apsigyvenau Lione. Iš pradžių gyvenimas šioje šalyje nepatiko – nei žmonės, nei tvarka. Mes, lietuviai, turime visai kitokias šaknis, esame artimesni gamtai, laukiniškesni negu prancūzai, kurių taktiškumas, mandagumas man buvo bjaurus.
Kuo šiuo metu Jus traukia Prancūzijos šokio scena?
Esu iš tų menininkų, kurie konkrečiais Prancūzijos scenos aspektais daug nesidomi. Galiu aptarti sceną apskritai, nes ji įvairialypė. Prancūzų scenos nėra, išskyrus kartais išnyrančius tekstinius, idėjinius spektaklius. Tarkim, Ouramdane’o darbai yra tarp įvairovės ir tradicijos. Jis visuomet kalbėdavo apie socialines problemas, naudodamas daug teksto ir mažai šokio. Kai pirmą kartą pamačiau Ouramdane’o darbą, man visiškai nepatiko, net nenorėjau su juo dirbti. Vėliau, kai pamačiau jį šokantį, nusprendžiau, kad noriu. Kita pakraipa, dominanti mane labiau nei konceptualus teatras, yra Liono opera, kurioje profesionalūs baleto šokėjai sugeba įvaldyti modernias technikas, bet gali šokti ir klasikinius baleto kūrinius.
Lokaliai stebiu Grenoblio šiuolaikinio šokio šokėjus, kuriems vedu baleto pamokas, ir galiu pasakyti, kad jie nesuvokia klasikinio šokio pagrindų. Šioje situacijoje įžvelgiu problemą: šokėjai šiek tiek pasimoko skirtingų stilių ir patys pradeda vesti pamokas, neįsigilinę į konkrečią discipliną, arba praleidžia esminius taškus, nes neturi fundamentalaus suvokimo, o šiuolaikiniame pasaulyje, jei kūrėjas yra profesionalas, negali sau leisti nežinoti tam tikrų šokio pakraipų. Panašus pavyzdys – joga, kai vos keletą mėnesių įvairiuose kursuose pasimokiusieji imasi mokyti jogos kitus. Pati sąmoningai praktikuoju jogą jau daugiau nei dešimt metų, bet vis dar sakau, kad nieko nemoku ir nieko nesuprantu, nes joga nėra vien tik kūnas, o jie tik sportuoja. Suprantu tai, nes ir pati prieš pradėdami plačiau domėtis joga dar Zalcburgo šokio mokykloje su vieno ten dėsčiusio jogo pagalba atlikdavau tik tam tikrus jogos pratimus be teorinio, filosofinio pagrindo. Tik pradėjusi ją praktikuoti suvokiau, ką darydavau anksčiau, pamačiau sąsajas tarp sielos, kūno ir proto.
Kad ir kiek kalbėčiau apie skirtingus šokio bruožus, vis dėlto dabar mane labiausiai domina pats šokis, nesvarbu, ar jis Prancūzijoje, ar kur kitur. Keliu klausimą: kas priverčia šokti? Kas sujudina? Jeigu stebėdama spektaklį jaučiu, kad spektaklis mane suvirpina, tada žinau, dėl ko kuriame.
Vienas pagrindinių Jūsų kūrybos bruožų – sukinys, kurį jau ilgai praktikuojate. Tai lyg ritualas, transas, hipnozė. Kokia šio judesio kelionė? Ar jis atkeliauja iš harmonijos paieškų, jogos praktikos?
Atlikti sukinius nėra mano sprendimas, aš su jais gimiau, kiek save atsimenu – sukuosi. Dabar daug choreografų, šokėjų domisi pasikartojančiais judesiais, iš kurių vienas yra sukinys. Jis nuo seno naudojamas ir religiniame pasaulyje, ypač sufijų religinėse bendruomenėse. Jiems šis judesys buvo vienas iš meditacijos būdų. O aš sukuosi nuo tada, kai pradėjau vaikščioti, jau darželyje tai dariau. Ryškiausias to laiko atsiminimas, kaip sukuosi su mamos megztu saulės kliošo sijonu ir visi vaikai susėdę mane stebi. Dabar tą patį sukinį atlieku įvairiose pasaulio scenose, tačiau ilgą laiką jis buvo skirtas tik man pačiai. Nemaniau, kad tai verta scenos, kol per pietų pertrauką šokio mokykloje Zalcburge mane besisukančią tuščioje salėje pastebėjo bendrakursė. Prieš tai neanalizavau, ką reiškia sukinys, jis man paprasčiausiai patiko, o ją šis judesys nustebino, todėl paprašė manęs pasirodyti jos darbe. Vėliau sukimąsi tobulinau su Valentinu Masalskiu ir Ouramdane’u, kol tai tapo šokiu.
Supratau, kad joks kitas judesys negali atskleisti minties, kurią noriu pasakyti. Sukinys – tai bandymas ieškoti pačios esmės, jis mane suvirpina ir pasako tai, ko gražus šuolis ar žodis negali pasakyti, nes šuoliuoti negaliu tiek ilgai, kiek suktis, – kitaip nei sukinys, tai nėra meditacija. Manau, nesustosiu ir toliau tobulinsiu šį judesį, turbūt ir po mirties mano siela suksis.
Pratęskime mintį apie transą – savotišką užmaršties, atsiskyrimo nuo pasaulio būseną. Kuo ji svarbi Jums, žvelgiant į dabartinius kontekstus, ypač meno srityje?
Sukdamasi esu pasaulyje, nes realybė nėra žmogaus pastatyti namai, surinktos mašinos, informacija, pinigai. Taip, sukdamasi atsiskiriu nuo šių pasaulių, bet ne nuo pačios esmės. Sukuosi prieš darbą, po jo, prieš repeticijas, kai reikia apšilti. Taip ilsinu protą nuo perteklinės informacijos, nuo nerealybės, kurioje reikia įsivaizduoti, kad kas nors esu, nors taip negalvoju. Tikroji realybė yra išnykimas iš visų sociumo ribų, tai pats tikrumas, kuris niekada nesikeičia. Pasisukusi visada jaučiuosi įsikrovusi energijos. Aišku, scenoje negaliu likti tokios būsenos, todėl darau kompromisą dalindamasi šia būsena su žiūrovais ir norėdama, kad jie galėtų ją pajusti. Tačiau tai ne transas – nežinau, kas jis yra, tuo nesidomėjau. Nemėgstu šio žodžio, nes jis vartojamas labai dažnai, lygiai taip pat kaip žodis „meilė“, ir po kiek laiko nebežinome, ką tai reiškia. Tikrasis transas gali būti susijęs tik su šamanizmu, kuriame priartėjame prie savo dvasinio lygmens. Tik sukdamasi patiriu skrydį, kuriame manęs nelieka, sukasi tik kūnas, gal kas nors tai – patį atsitraukimo momentą – ir pavadintų transu.
Kūryboje taip pat paliečiate atminties temą. Lietuvoje dažnai kalbama apie istorinę atmintį. Ar dabartinis šokis tolsta nuo tautinės tapatybės, ar kuria ją naujai?
Kiekviena šalis turi savo karmą, istoriją, svorį, svarbą, kad ir kaip dabartiniame pasaulyje žmogus bandytų viską suplakti, pasitelkdamas bendrą valiutą, prekybos centrus, makdonaldus, prisirišdamas prie idėjos be jokios tapatybės ar pagrindo. Lietuva esmiškai yra pagoniška. Mes esame žmonės, gyvenantys vienyje su gamta, bet dabar mokomės iš aplinkinio pasaulio ir atsitraukiame nuo tapatybės. Tai vyksta ir šokyje, bet vis tiek visi, taip pat ir aš, ieško tapatybės. Tačiau paieškos kinta, nes prie lietuviškų šokio kompanijų (pavyzdžiui, „Auros“ ar Šeiko šokio teatrų) prisijungia kūrėjai iš užsienio. Taip ieškoma naujų technikų, idėjų, bet tai nėra savo tapatybės kūrimas, remiantis tautine patirtimi. Ateis laikas, kai nebebus trupės, kuriančios atsiremiant tik į tautiškumą.
Spektaklyje „Atmintis“ kalbu šia tema, bet tai nėra vien tautinis aspektas – domina ir pats žmogus, jo istorija, kas jis yra. Taigi asmeninėje kūryboje man svarbiausia ieškoti ne žmogaus tautinės, o esmės tapatybės.
Dėkoju už pokalbį.
