Baleto dienoraščiai

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė naująjį sezoną pradėjo pasipildžiusi vienuolika naujų artistų. Septynios merginos šiais metais gavo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos diplomus: tai Baleto skyriaus absolventės, mokytojos Neli Beredinos auklėtinės Paulina Čistovaitė, Barbora Gudavičiūtė, Agnė Juškaitė, Rūta Karvelytė, Gabrielė Marčiukaitytė, Vakarė Radvilaitė ir Kotryna Rudych. Visos jau pažįstamos baleto mėgėjams iš sukurtų vaidmenų mokykliniuose spektakliuose, LNOBT scenoje rodomoje „Pelenėje“, mokyklos rengtuose koncertuose, o kai kurios – ir iš jaunųjų baleto artistų konkursuose pelnytų apdovanojimų.

Po tarptautinės baleto artistų atrankos šį sezoną Vilniuje dirbs ir keturi Europos baleto mokyklos Briuselyje auklėtiniai. Italijos mieste Lečėje 2002 m. balandžio 27 d. gimęs Andrea Canei mokėsi pas buvusį Nyderlandų nacionalinio baleto trupės solistą Cédricą Ygnace’ą, su kuriuo ne kartą yra tekę šokti Jurgitai Droninai. Vilnius – pirmoji šokėjo karjeros stotelė.

Oklande (Naujoji Zelandija) 2002 m. rugpjūčio 12 d. gimusi Briese Eden Phelan-Boyd Lietuvą pasirinko dėl įvairaus repertuaro, kuriame yra ir klasikinių, ir šiuolaikinių pastatymų, žinomų Europos baleto meistrų Krzysztofo Pastoro ir Manuelio Legris kūrinių.

Imanolis Sastre Martinas, gimęs 2001 m. spalio 26 d. mažame šiaurės Ispanijos miestelyje Santurcyje, į Vilnių atvyko dėl tų pačių priežasčių.

Marine Pontarlier – prancūzė, 2003 m. kovo 2 d. gimusi Paryžiuje. Baleto mokytis ji pradėjo santykinai vėlai – sulaukusi 13 metų, pirmiausia Versalio konservatorijoje, o 2018 m. lapkritį sudalyvavusi konkurse „Youth America Grand Prix“ ir patekusi į finalą, laimėjo stipendiją mokytis Europos baleto mokykloje, kuriai vadovauja Jeanas-Yves’as Esquerre’as. Čia buvo progų parengti pas de deux iš „Miegančiosios gražuolės“, „Spragtuko“, „Don Kichoto“, taip pat šokti šiuolaikinės choreografijos kūrinius – ne tik gerai žinomų choreografų, tokių kaip Williamas Forsythe’as ar Davidas Dawsonas, bet ir daug žadančių jaunosios kartos menininkų, tokių kaip Annabelle Lopez Ochoa. Apie LNOBT trupę šokėja sužinojo iš Cédrico Ygnace’o; jai labai svarbu, kad trupei vadovauja choreografas Martynas Rimeikis.

Dar viena baleto artistė Miryam Roca Cruz Vilniuje dirba jau nuo praėjusio sezono. Ji 1998 m. spalio 6 d. gimė Ispanijoje, Lugo mieste, mokėsi Lugo konservatorijoje klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio, dvejus metus studijavo Marios de Ávilos šokio mokykloje Saragosoje (čia mokėsi ir LNOBT solistė Gohar Mkrtchyan). Pirmoji jos trupė – Varnos valstybinė opera Bulgarijoje; artistei teko dalyvauti ir Sibiro Rusijos valstybinio baleto gastroliniuose spektakliuose, o prasidėjus pandemijai jos buvusi mokytoja Lola de Ávila, kuri tuo metu Lietuvoje statė baletą „Žizel“, pasiūlė dalyvauti baleto artistų atrankoje. Šokėja dalyvavo ne tik „Žizel“ premjeriniuose spektakliuose, bet ir šių metų choreografinių kūrinių programoje „Kūrybinis impulsas“.

Rugsėjo 23 d.

„Romeo ir Džuljeta“

Nemažai baleto trupės naujokų buvo galima pamatyti pirmuosiuose šio sezono pasirodymuose – trijų Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ spektaklių serijoje. Prieš spektaklį pristatyta knyga „Šokio erdvėse. Baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūryba“, kurią išleido „Krantų“ redakcija. Džuljeta – vienas iš nedaugelio vaidmenų, kurių nėra Bartusevičiūtės sukurtų herojų sąraše. Nedaug trūko, kad solistė šį vaidmenį būtų rengusi Vladimiro Vasiljevo spektaklyje, tačiau jį teko iškeisti į porą sezonų trukusį darbą Venesuelos sostinėje Karakase. Ketvirtadienio spektaklyje pagrindinius herojus su įkvėpimu įkūnijo Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas; Benvolijaus vaidmenį pirmą kartą atliko Zsoltas Kovácsas.

Rugsėjo 25 d.

„Romeo ir Džuljeta“

Antrajame „Romeo ir Džuljetos“ spektaklyje Benvolijų pirmą kartą šoko Edvinas Jakonis, Džuljetos drauges – Marine Pontarlier ir Jade Longley, bet daugiausia debiutų pažėrė trečiasis, paskutinis serijos spektaklis. Koncerte „Nepapasakotos istorijos“ jau buvo parodytas duetas iš šio spektaklio, kurį atliko Julija Stankevičiūtė ir Genadijus Žukovskis, o šeštadienį gimė nauja – Stankevičiūtės – Džuljeta: jautri, nuoširdi, paprasta, trapi ir kartu stipri, ryžtinga; jau didelę Romeo vaidmens interpretacijos patirtį turintis Žukovskis buvo patikimas partneris, įtaigus ir savo artistinėmis reakcijomis. Ryškiai debiutavo Lorenzo Epifani, sukūręs plastiško, energingo, šmaikštaus Merkucijaus vaidmenį, labai gerą įspūdį padarė ir Tebaldas – naujas Jono Lauciaus vaidmuo: išdidus, bet greitai išvedamas iš pusiausvyros, įsiplieskiantis, apakintas keršto smogiantis mirtiną smūgį Merkucijui į nugarą. Šiame spektaklyje Benvolijaus vaidmenį pirmą kartą atliko Benjaminas Davis, Tėvo – Aistis Kavaliauskas, Pario – Victoras Coffy.

Spalio 7 d.

„Procesas“

Po ilgesnio laiko parodyti trys kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio, choreografo Martyno Rimeikio ir scenografo Marijaus Jacovskio „Procesai“ patvirtino šio spektaklio konceptualią muzikinę, choreografinę ir vaizdinę įtaigą. Kompaktiškas, ritmingas, vizualiai asketiškas, tačiau kupinas įvairiausių smulkių detalių, padedančių sukurti keliasluoksnį prasmių lauką, suteikiantis galimybę atsiskleisti šokėjų individualybei. Jeronimo Krivicko Josefas K. įdomus artistinių reakcijų pustoniais, iš kurių šokėjas lipdo pamažu absurdiškos aplinkos gniuždomo ir sutraiškomo žmogaus paveikslą. Ypač įsiminė metafizinių būsenų persunktas Josefo K. ir Ernesto Barčaičio Kunigo duetas antrame veiksme, virstantis dėmesį prikaustančiu savistabos ir savianalizės seansu.

Spalio 8 d.

„Procesas“

Šis spektaklis buvo skirtas buvusio baleto solisto, dabar – trupės repetitoriaus Aurelijaus Daraškevičiaus penkiasdešimtmečiui. Spektaklyje buvo dar vienas įdomus debiutas: Josefo K. vaidmenį pirmą kartą atliko Zsoltas Kovácsas, sukūręs savarankišką, individualų, bet į spektaklio estetinę sistemą puikiai įsirašantį personažą, įdomų savo emocionalumu, temperamento ir lyrikos darna – savybėmis, kurios atsiskleidė dar birželio mėnesį surengtame „Kūrybiniame impulse“, kur Kovácsas įtaigiai šoko Stankevičiūtės pagal Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ muziką sukurtą monologą.

Spalio 10 d.

„Pelenė“

Dar spalio 3 d. šiame Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus spektaklyje debiutavę pagrindinių vaidmenų atlikėjai Nora Straukaitė (Pelenė) ir Jonas Bernardas Kertenis (Princas) turėjo galimybę įtvirtinti savo sukurtų herojų choreografines formas. Šie dvyliktos klasės moksleiviai, besimokantys pas Deimantę Karpušenkovienę ir Danielių Kiršį, – jau susiformavusios asmenybės, jų šokis ne tik sklandus, bet ir praturtintas artistinių niuansų, leidžiančių kurti įtikinamus, atpažįstamus garsiosios pasakos personažus. Šiame spektaklyje Fėjos vaidmenį pirmą kartą atliko Dorotėja Navickaitė, Pamotę šoko Emilija Stasiūnaitė, Piktuolę – Džesika Vienažindytė, Pamaivą – Nijolė Seriožnikova. Jaunosios šokėjos sukūrė reikiamą šiai pasakai gėrio ir taurumo bei pavydo ir godumo kontrastą, kuris neliko nepastebėtas gausiai susirinkusių mažųjų baleto žiūrovų.

Spalio 14 d.

„Madina“, Teatro alla Scala

Milano „Teatro alla Scala“ muziejuje ieškant Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ pėdsakų (šioje scenoje spektaklis pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“ pirmą kartą parodytas 1874 m.), teko užklupti naujausio ir Lietuvoje žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti (LNOBT repertuare – jo spektaklis „Piaf“) kūrinio „Madina“ premjerą. Šiuo metu „Teatro alla Scala“ baleto trupei vadovauja prancūzų baleto artistas ir baletmeisteris Manuelis Legris, Vilniuje pastatęs Adolphe’o Adamo baletą „Korsaras“.

Šiuolaikinio italų kompozitoriaus Fabio Vacchi sukurtas baletas remiasi jau ilgą laiką Milane gyvenančios prancūzų rašytojos Emmanuelle de Villepin romanu „Mergina, kuri nenorėjo mirti“ („La ragazza che non voleva morire“, 2008). Spektaklyje pasakojama tikrais faktais paremta istorija apie čečėnę merginą, sugebėjusią išvengti savižudės teroristės likimo. Pagrindinė spektaklio tema – smurtas – šokio scenoje nėra dažna. Ją savo „Romeo ir Džuljetos“ versijoje, naudodamas dokumentinius karo bei teroristinio išpuolio Bolonijoje 1980 m. kadrus, ryškino Krzysztofas Pastoras, o pastarąjį kartą su šia tema susidūrėme Editos Stundytės pagal Anatolijaus Šenderovo muziką sukurtame spektaklyje „Frančeska Man“. Šis spektaklis sukėlė nemažai klausimų apie tokio tipo siužeto perteikimą šokio kalba.

Bigonzetti spektaklio naratyvas nuoseklus ir suprantamas, tačiau neiliustratyvus, tikrovės ir abstrakcijos sampynos atskleidžiamos ir scenovaizdžio fragmentais (scenografas ir šviesų dailininkas Carlo Cerri), Maurizio Millenotti ir Irene Monti kostiumais bei Alessandro Grisendi ir Marco Noviello vaizdo projekcijomis tai pakylančiame, tai nusileidžiančiame ekrane. Didelį vaidmenį choreografas skiria trijų dešimčių šokėjų kordebaletui, kurio judesiai modeliuojami remiantis principais, pažįstamais iš „Piaf“, – jie organiški, bet preciziškai apgalvoti, emocija kuriama remiantis tikslia silueto ir judesio forma, stipria fizine energija.

Madinos vaidmenį atliko ekspresyvi, dramatiška šokėja Antonella Albano, jos dėdės teroristo Kamzano paveikslą kūrė tarptautinė baleto megažvaigždė Roberto Bolle, iki šiol matytas tik įvairiausių spektaklių įrašuose. Keturiasdešimt šešerių metų šokėjas iš įprastų jam romantinio ir klasikinio repertuaro lyrinių vaidmenų įtaigiai „persijungia“ į spalvingą, blogį įkūnijantį personažą, stebina tvirtomis, raiškiomis, turiningomis judesių formomis. (Beje, šiuo metu „Gallerie d’Italia“ veikia paroda „Passo a due“, kurioje eksponuojamos keliolika didelio formato Bolle nuotraukų, kurių autorius – fotomenininkas Giovanni Gastelis).

Spektaklyje „Madina“ choreografiniu požiūriu ryškūs Olgos bei Louiso (Martina Arduino ir Gioacchino Starace) bei Sultono (Gabriele Corrado, kuris taip pat yra parengęs ir Kamzano vaidmenį) personažai. „Drambaletu“ spektakliui virsti neleidžia operos solistai Anna-Doris Capitelli ir Chuanas Wangas bei aktorius Fabrizio Falco (tekstų vertimas į anglų kalbą pateikiamas krėslų atkalčių nugarinėse pusėse įtaisytuose individualiuose ekranuose) – jų vaidmenys reikalingi spektaklio estetinei ir prasminei struktūrai, suteikia jai savitos jausminės įtaigos. Lapkričio 5 d. šį spektaklį galima stebėti https://www.itsart.tv/it/.

Spalio 16 d.

Amžinybėn iškeliavo Lili Navickytė-Ramanauskienė (1933-02-05 Klaipėda – 2021-10-16 Vilnius) – baleto artistė, baletmeisterė ir pedagogė, kuri privačiai mokėsi pas baleto solistę Genovaitę Sabaliauskaitę, o vėliau Maskvoje baigė A. Lunačiarskio teatro meno instituto (labiausiai žinomo GITIS pavadinimu) Baletmeisterių pedagogų skyrių. Ilgą laiką vadovavo M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui (1986–2001 – Vilniaus baleto mokyklai), tarp jos mokinių – žinomos Lietuvos baleto solistės Rūta Krugiškytė, Gražina Sakalauskaitė, Jelena Švedai, Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Rūta Railaitė-Butvilienė, Jolanta Vymerytė, Margarita Verigaitė.