Kartojimas – būdas suvokti nežinomą sritį

Dovydas Strimaitis – šiuolaikinio šokio menininkas, kuriantis Marselyje. Pradėjo šokti būdamas dvylikos metų. Studijavo šokį „Codarts“ menų universitete Nyderlanduose, ten sukūrė solo spektaklius „Pendulum“ ir „Still Waiting“, pastarasis parodytas Roterdamo ir „Korzo“ (Haga) teatruose. Po studijų nuo 2019 m. stažavosi pas žinomus choreografus, tokius kaip Jitti Chompee, Janas Martensas, Marina Mascarell, tų pačių metų rugsėjo mėnesį prisijungė prie Nacionalinio Marselio baleto teatro trupės, vadovaujamos kolektyvo „(La)Horde“. 2020 m. su estų choreografe Maarja Tõnisson pristatė bendrą darbą „Insula“. Naujausias jo solo spektaklis „Šokių kūrimo menas“ („The Art of Making Dances“) parodytas šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

Prancūzija – trumpalaikė kelionė ar ilgalaikė stotelė? Kas atvedė į šią šalį?

Į Marselį atvykau prieš dvejus metus, bet kelionė į Prancūziją nebuvo planuota. Baigęs šokio universitetą Roterdame, ieškojau darbo. Man nebuvo svarbu, kurioje šalyje dirbti, rūpėjo, kokie žmonės mane sups. Turėjau išankstinę nuostatą, kad į Prancūziją tikrai nevyksiu, nes buvau susidaręs įspūdį, jog šioje šalyje nieko nevyksta. Tik vėliau supratau, koks platus galimybių spektras čia atsveria, nes retas šokėjas prancūzas stengiasi išvykti, pranešti apie save už šalies sienų. Čia nėra tokių aktyvių mainų kaip tarp Vokietijos ir Olandijos ar tarp Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių. Į Marselį atvykau pakviestas mėgstamų choreografų ir šis miestas kurį laiką tikrai neišnyks iš mano akiračio.

Kokios Prancūzijos šokio scenoje vyraujančios temos Tau artimos?

Vyrauja du priešingi mane dominantys požiūriai į šokio pasirodymo kūrimą. Pirmuoju atveju daug dėmesio skiriama solo atlikėjams ir choreografams, kurie patys sau kuria choreografiją ir ją atlieka. Tokio tipo spektaklio forma yra įdomi, nes parodo asmenybę, atskleidžia žmogų. Kitu atveju Prancūzijoje plinta būdas statyti spektaklius, pasitelkiant būrį šokėjų ir vietoj choreografo režisuoti pakviečiant nebūtinai iš šokio srities atėjusį profesionalą. Šiuo metu Prancūzijoje vyrauja tokia problema, kad dideli teatrai negali užpildyti savo repertuaro, todėl įvairūs kūrėjai stengiasi pasinaudoti susidariusia situacija savo darbams pristatyti.

Kuri ne tik kaip solo šokėjas, bet ir kaip Marselio baleto teatro trupės narys. Kas Tau artimiau – plėtoti kieno nors kito apibrėžtą pasaulį ar skleistis savajame?

Esu šokėjas ir choreografas, bet kitų autorių kūrinius atlieku ilgesnį laiką nei kuriu pats. Mano choreografija yra asmeniška, nes šoku vienas, dar nesu pastatęs spektaklio, kuriame kiti šokėjai turėtų atlikti mano sugalvotą pasirodymą, – tai būtų idealus atvejis. Noriu pats kurti pasaulį. Manau, kad tai įvyks, nes ateityje save matau kaip choreografą, o ne kaip atlikėją. Dabartinė mano karjera juda to link. Verta paminėti, kad dabartiniame šokio pasaulyje riba tarp šokėjo ir spektaklio statytojo labai plona, ryškiau matoma lankstinukuose, o ne repeticijose. Dažnai koncepcija būna bendros kūrybos ir apmąstymų vaisius. Atlikdamas kitų choreografų kūrinius jaučiuosi daug laisvesnis, ramesnis, galiu mažiau galvoti, priešingai nei kurdamas savo darbą.

Šokai Julijonos Biveinytės dainos „Last Song“ videoklipe, jame ryškus sovietinės architektūros leitmotyvas. Kaip Tavo kūrybą veikia ir kuo Tau svarbi skirtingų miestų atmosfera, jų architektūra?

Stipriausią įtaką daro atmosfera, žmonių santykis ir klausimas, koks yra miesto judesys. Miestas sukelia norą priešintis jo judėjimui, jo veikimo principui. Pavyzdžiui, Marselis, kuriame dabar gyvenu, yra chaotiškas, bet nesuprantamu būdu funkcionuojantis kaip miestas, todėl noriu rasti tam atsvarą, ir dabartinė mano kūryba nėra paremta improvizacija, ji tiksli ir nesuteikia erdvės netikėtumams.

Kokias matai su kūniškumu, fiziškumu susijusias visuomenės problemas? Ar ryškėja konkreti problema, kurią išsamiau analizuoti planuoji per šokį?

Šokio pasaulio žmonių požiūris į kūną buitinis. Kito kūnas yra darbo objektas, todėl esame burbule, o susidūrę su kitos aplinkos žmonėmis suprantame, kad kūnas yra daugiau nei tik įrankis. Dažnai kyla problema, kaip jį parodyti, nes reikia suderinti du skirtingus požiūrius. Žiūrovas dažnai pamato ne tik estetinį objektą, bet ir visą žmogų. Šokis, jeigu sukurtas gerai, leidžia paprasčiau pažvelgti į kūną, matyti jį kaip estetinį vienetą, nes dabar nuogumas nebėra būdas nustebinti, šokiruoti publiką, todėl galima pamatyti kūno grožį, nepersmelkiant jo seksualinėmis mintimis, tabu, pamąstymais, koks kūnas turėtų būti. Požiūrių į jį skirtumus žymi publikos nuomonė.

Tavo kūriniuose pastebiu daug pasikartojančių judesių. Ką Tau reiškia pasikartojimas, atsiribojant nuo nuvalkiotos visuomenės bėgimo, kasdienio bergždumo temos?

Visų pirma, žvelgiant iš techninės perspektyvos, nemėgstu kurti judesių, nes sukūręs vieną galiu jį paversti pagrindine spektaklio linija. Kita vertus, pasikartojimas yra geras būdas suvokti nežinomą sritį, idėją, klausimą. Pavyzdžiui, dabar kuriu duetą, pasitelkdamas dviejų kitų šokėjų pagalbą, mes remiamės petit allegro (maži, trumpi šuoliukai, būdingi baletui, o ne šiuolaikiniam šokiui, išskyrus house stilių). Šis judesys, dažniausiai naudojamas kaip pratimas, mane jau ilgą laiką žavi, bet niekaip negaliu suprasti kodėl. Taigi nusprendžiau sukurti duetą iš banalios petit allegro frazės, kurią ilgai, įvairiais būdais kartoja mano šokėjai, kurdami monotoniją. Ją perlipus galima atrasti, kas slypi už žingsnio, už objekto, nors kartais, net tai atradus, sunkiai galima atradimą paaiškinti, bet tada jaučiuosi arčiau tyrimo esmės. Neįmanoma per kiekvieną pasirodymą visko pakartoti identiškai, tačiau tai leidžia pamatyti žmogų, ir iš to kyla paradoksas – pasitelkus monotoniją, stengiantis nužmoginti pasirodymą, išryškėja individas.

Naujausiame savo darbe „Šokių kūrimo menas“ keli mintį, kad nestatiški meno kūriniai neturi galimybės būti apmąstyti per jų vyksmą, priešingai nei skulptūra. Kodėl? Galbūt kaip tik per ritmą, atsikartojimą jie gali įvesti į kitą, pasąmoninę suvokimo būseną?

Kūrinys, kuriame daug pasikartojimo, leidžia jį įsiminti ir vėl iš naujo pamatyti. Vyksta nuolatiniai mainai tarp to, ką atsimenu, ir to, kas vyksta scenoje. Žiūrovas yra priverstas ilgai galvoti apie vieną judesį ar mintį. Todėl mane žavi neaktyvios meno formos, nes paveikslas kinta prieš jį stebinčiojo akis nuo momento, kai į jį pažvelgiama pirmą kartą, iki tol, kol nuo jo atsitraukiama. Pokytis vyksta tik dėl to, kad ilgai žiūrint į vieną objektą pastebimos vis naujos detalės.

Ar turi minčių ateityje plėtoti šią idėją, o galbūt ji leido atrasti naują tyrinėjimų lauką?

Dabar įdomu sujungti atsikartojimo motyvą su kitais, pavyzdžiui, muzika. Iki šiol mane domino tik pats pasikartojimas, bet šiuo metu tolesnei analizei noriu pasitelkti muziką ir ritmą, kurdamas kontrastą tarp šokio ir garso sričių. Kita priežastis – bendras nuovargis nuo pasirodymų efektingumo, spalvingumo, todėl noriu artėti prie minimalizmo.

Dėkoju už pokalbį.