Pabūti savoj krūvoj

Žvelgiant į paauglių teatro tendencijas Lietuvoje nesunku pastebėti, kad režisieriui, stojusiam prieš jauną žiūrovą, patraukliausi dažniausiai atrodo du keliai – pastatymai pagal programinę literatūrą arba apie mokyklą. „Programinis“ spektaklis retai kada siekia kalbėti apie savo žiūrovą, o ir neprivalo to daryti. Tačiau spektaklis „apie mokyklą“ (t.y. apie besimokantį paauglį – spektaklio žiūrovą) neretai tampa bevaisiu suaugusiojo bandymu paaugliui paaiškinti, kas jis toks yra, jo norus supaprastinant iki meilės, gero „tūso“ ir paėjusio „matkės kontro“. Teatre kuriamas paauglio paveikslas retai kada būna aktualus ar bent jau gyvas, o kartais toks nebūna net ir tada, kai tikslinė auditorija savo istorijomis prisideda prie spektaklio kūrimo. Tad perskaičius Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklio paaugliams „Me Two / Savoj krūvoj“ (idėjos autorė, choreografė Airida Gudaitė; režisierius Jonas Tertelis) aprašymą ir tai, kad dramaturgija sukurta iš jaunųjų šokėjų istorijų, kilo klausimas – ar jų balsai netaps duslūs, prisilietus kūrybinei komandai? Ar gali paauglys, padedamas teatro profesionalų, sukurti autentišką savo portretą ir kartu kokybišką meno kūrinį?

Spektaklio premjera įvyko rugpjūčio 25, 26, 31 bei rugsėjo 1 d. kultūros komplekso „Sodas 2123“ galerijoje „Atletika“. Žiūrovas kviečiamas į mažiau negu teatras įpareigojančią, laisvesnę galerijos erdvę. Prieš spektaklį jis gali pasivaikščioti po įvairius kambarius, išvysti ir išgirsti kūrybinio proceso fragmentus, aplinkui zujant šokėjams, „Low Air“ šokio mokyklos mokiniams, paskaityti jų svajonių spektaklio aprašymus, išgirsti išpažinčių nuotrupas. Spektaklio veiksmas neapsiriboja viena galerijos sale: iš pagrindinės erdvės trumpam išviliotas žiūrovas gali pasekti vieną ar kitą grupelę šokėjų, atsidurti visai kitokioje atmosferoje.

Spektaklio veiksmo ašis ir pagrindinis variklis – 16–22 metų amžiaus šokėjų mintys ir išpažintys. Tekstas įvairus: nuo paprastų teiginių („aš bijau tamsos“, „man nepatinka eiti į turgų“, „nekenčiu fizinio kontakto“), sulaukiančių pritariamo „aš irgi“, iki pasakojimų apie ryšį su tėvais, santykį su savo kūnu ir kompleksais, istorijų apie patirtą priekabiavimą. Tiek žodiniu, tiek šokio lygmeniu samprotaujama apie lyčių vaidmenis, jų suvokimą, kartų skirtumus, traumas ir net įsišaknijusį įprotį pateikti tėvams „socialiai priimtiną“ savo versiją. Taip atsiskleidžia jaunosios kartos dualumas: drąsioms, provokuojančioms, aktyvistinėms asmenybėms ne ką mažiau būdingas jautrumas, nerimas ir nepasitikėjimas savimi. Tačiau net ir ilgiausias kompleksų dėl išvaizdos sąrašas netrukdo joms pasiautėti pagal Cardi B dainą „WAP“.

Spektaklyje svarbiausias tampa susitapatinimo momentas. Justi, kad kūrėjų tikslas – kiek įmanoma didesnei žiūrovų daliai leisti pagalvoti: „aš irgi“. Tad neapsiribojama vien kraštutinėmis situacijomis, jauno žmogaus gyvenimas nėra dramatizuojamas, nejojama ant „kaip sunku būti paaugliu“ arkliuko. Juk, be komplikuotų ir toksiškų santykių su vienu iš tėvų po skyrybų, būna ir santykių, kurie yra tiesiog „šiaip sau“, kuriuose nėra nieko blogo, bet kartu ir nieko gero. Nepaisant to jie vis tiek turi įtakos kasdieniams pasirinkimams ir gali įskaudinti. Čia šios situacijos nėra nuvertinamos.

Palikus galerijos erdves buvo malonu sau atsakyti į pradžioje užduotą klausimą. Patirtimi ir profesionalumu spektaklio kūrėjai prisideda formuodami kūrinio struktūrą, bet ne(de)formuodami jaunimo siūlomo turinio, suvokdami šios kartos transliuojamų minčių svorį. Tad jaunas balsas čia nuskambėjo gyvai ir autentiškai, o į įtraukiančio spektaklio drabužį buvo įvilktas nejuntamai.

„Me Two / Savoj krūvoj“ puikiai perteikė įvairialypį Z kartos paauglių portretą – ne beminčių, savo telefonuose pasiklydusiųjų, o tų, kurie turi savo nuomonę ir nevengia svarstyti socialinių, politinių bei ekologinių klausimų, yra sąmoningi ir siekiantys pokyčių. Šis spektaklis – tai pabuvimas „savoje krūvoje“, bendruomenėje, kuri supranta ir kalba apie artimas patirtis bei nesiekia moralizuoti, nebent kviečia sau pasakyti „aš irgi“.