Reiklumas sau

„(...) 80 procentų šokėjų neturi vidurinio išsilavinimo (...).“ Tai citata iš baletmeisterio Vytauto Grivicko, 1951 m. paskirto Operos ir baleto teatro baleto vadovu, pareiškimo Meno reikalų valdybos viršininkui Juozui Banaičiui. Tame pareiškime Grivickas taip pat nurodė, jog „(...) jau seniai neturime savo choreografijos mokyklos ar studijos, kad nuolat ruoštų naujus šokėjus. 1945 m. buvo 60 šokėjų, 1946 – 56 šokėjai, o dabar tik 40, iš kurių tik 28 – reikiamos kvalifikacijos.“ Po dvidešimties metų, 1971 m. vasarą,  M.K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyriuje buvo suformuota jubiliejinė – dešimtoji grupė, kuri po aštuonerių metų papildė absolventų „čiurlioniukų“ gretas. Su savo mokytojomis Irena Kalvaityte-Požėriene, Aliodija Ruzgaite, Lidija Šulga-Tamulevičiene atsisveikino A. Januškaitė, V. Jasiūnaitė, J. Marcinkevičiūtė, J. Naujokaitė, M. Šileikytė ir V. Urbonavičiūtė. Ne visos jos tapo baleto žvaigždėmis, bet tos, kurioms nusišypsojo laimė šokti scenoje, savo pareigą šokio mūzai atliko sąžiningai ir dorai.

Per dvidešimt vienus metus, praėjusius nuo pirmosios choreografijos skyriaus laidos, mokyklos pedagogai Vilniaus ir Kauno teatrams parengė išties gražų būrį profesionalių atlikėjų. O iki tol baletmeisteriai, kviestiniai ir vietiniai, statantys klasikinius ar naujausius baletus, turėjo tenkintis tuo, ką galėjo pasiūlyti trupės vadovai. Tad nieko nuostabaus, kad Grivickas realizavo savo siūlymą, išsakytą jau minėtame pareiškime: „Yra projektas prie Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos steigti choreografijos skyrių, į kurį bus priimami 8–10 metų vaikai. Baleto artistais jie taps tik po 8–10 metų. Dabar, esant dideliam šokėjų trūkumui, siūlau prie teatro steigti 3–4 metų choreografijos studiją, kurios mokiniai įsitrauktų į praktinį teatro darbą.“ Kiek prisimenu, tokia studija buvo įsteigta, ir jos lankytojų dėka teatras bent laikinai galėjo „užkamšyti“ atlikėjų deficito spragas. O Grivicko pastangų suformuoti profesionalią baleto trupę rezultatus matome ne tik jo iniciatyva įsteigtame ir sustiprėjusiame choreografijos skyriuje. Jau 1955 m., švenčiant Lietuvos baleto jubiliejų, baleto trupėje buvo 45 baleto artistai.

Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Tad darbas nesustoja – choreografijos skyrius ir toliau renka mokinius, ir 1972 m. jo duris praveria busimieji vienuoliktos laidos absolventai. Po aštuonerių metų baleto artistų diplomus savo rankose laiko ir su mokytojais Leokadija Šveikauskaite-Dumšaitiene, Lidija Motiejūnaite, Kalvaityte-Požėriene, Genovaite Sabaliauskaite ir Pranu Peluričiu atsisveikina absolventai A. Češkevičiūtė, R. Drabulytė, A. Gedvilaitė, A. Gineitytė, D. Neverdauskaitė, V. Putkalytė, V. Ožeraitytė, D. Stunžaitė, S. Šablevičiūtė, V. Budra, A. Jozeliūnas ir J. Okulevičius. Vieni praveria Operos ir baleto teatro duris, kiti vyksta į Kauno muzikinį teatrą. Kad ir kokia būtų laida, kad ir kokie mokytojai dėstytų klasikinio šokio techniką, visi mokiniai – skirtingi. Vieni tyliai dirba savo darbą, kiti staiga sušvinta kaip šiaurės pašvaistė, treti į teatro kūrybinį procesą įsilieja taip, tarsi toje aplinkoje būtų gimę.

Aušra Gineitytė – viena tokių. Labai komunikabili, mokanti rasti bendrą kalbą su bet kokiu pašnekovu. Ir labai reikli sau. Nedaug balerinų sugeba blaiviai vertinti savo galimybes scenoje, pretenduoti į tą ar kitą vaidmenį, net ir pasąmonėje suprasdamos, kad tas vaidmuo ne tau. Gaila, kad laikui bėgant išnyko ribos tarp atlikėjų amplua. Visi tapo universalūs, norintys vaidinti ar šokti viską. Gineitytė – reta išimtis. Ji gali šokti viską, techniškai yra tam pasirengusi, jos Alyvų fėja Piotro Čaikovskio „Miegančioje gražuolėje“ tai įrodo. Kaip ir Mirta Adolphe’o Adamo balete „Žizel“. Bet reiklumas sau neleidžia peržengti tos „raudonos linijos“, nors ji drąsiai galėjo pretenduoti į pagrindinius vaidmenis ne viename klasikiniame balete. Profesionalumo, klasikinio šokio technikos įvaldymo lygis pakankamas, juk Gineitytės repertuare – ne vienas sėkmingai parengtas vaidmuo.

O svarstydamas, ar verta prisiminti amplua sąvoką, Gineitytę priskirčiau prie demicharakterinių šokėjų, pakankamai gerai įvaldžiusių klasikinį šokį. Prisiminkime jos Alyvų fėją arba Mirtą. Abu šie vaidmenys lyg ir panašūs savo išskirtine padėtimi, savotišku socialiniu statusu tarp fėjų ir vilisų, tuo tikru aristokratiškumu, kurio reikia turėti, nes suvaidinti neįmanoma. Alyvų fėja – tarsi kilminga šeimininkė, priimanti žemesnę socialinę padėtį užimančias kitas fėjas, bet išlaikanti pagarbą, nedemonstruojanti savo pranašumo. O balerinos Mirta kiek skiriasi nuo įprastos traktuotės, kai dauguma atlikėjų pabrėžtinai demonstruoja šio personažo atšiaurumą, šaltą bejausmį valdingumą. Gineitytės Mirta – ne tiek vilisų valdovė (pagal libretą), kiek reikli moterų vienuolyno vyresnioji, motiniškai besirūpinanti savo pavaldinėmis. Beje, ta žmogiškos šilumos kibirkštėlė būdinga daugumai Gineitytės kuriamų personažų, ar tai būtų temperamentingosios ispanės Čaikovskio „Gulbių ežere“, Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“ ar Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Frančeska „Žydrajame Dunojuje“. Ir, žinoma, Dalia Lietuvos televizijos muzikiniame filme „Dalia“. Ta kibirkštėlė balerinos akyse neužgęsta ir tęsiant darbą choreografijos skyriuje. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad Gineitytė ir savo auklėtinių vertinama kaip profesionali pedagogė, gebanti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti pašnekovą.

Po poros metų choreografijos skyrius švęs 70-metį. Didžiuosimės žinomais ir nežinomais jo auklėtiniais, didžiuosimės pelnytai, nes jie visi tarsi bitės nešė savo svaiginantį nektarą į bendrą avilį – Lietuvos baletą.