Šokiui reikia pasiduoti ir leisti jam vykti

Šiuolaikinio šokio atlikėja bei kūrėja Greta Grinevičiūtė yra viena iš nepriklausomos šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ įkūrėjų, kartu su Agniete Lisičkinaite sukūrė šokio spektaklius „B ir B dialogas“ (2016), „Banana Dream“ (2018). Jos kūrybos braižą apibūdina šokio spektaklių trilogija „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ („Menų spaustuvė“, 2018), „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2020) bei „Šokis objektui ir vaikui“ (MMLAB, 2021). Ji bendradarbiauja su choreografais Lietuvoje ir užsienyje, yra sukūrusi šokio filmų.

Koks buvo Tavo kelias į šokį?

Mokydamasi mokykloje Palangoje ilgą laiką nieko nežinojau apie šiuolaikinį šokį, bet lankiau įvairius šokių būrelius. Vienas jų vadinosi „Šiuolaikinis šokis“, nors su juo neturėjo nieko bendra. Teko šokti su bumbulais šalia Palangos orkestro, taip pat lankiau tautinius šokius. Tad ši veikla visada buvo šalia manęs, be to, po mokyklos eidavau ir į teatro būrelį. Tačiau ten man visada ko nors trūko, taip pat ir šokyje, kurį tuo metu lankiau. Mokykloje mėgdavau tuščioje klasėje ar sporto salėje daryti visokias kvailystes. Dabar suprantu, kad tai buvo šiuolaikinis šokis, apie kurį sužinojau devintoje klasėje atvykusi į Vilnių. Pradėjau lankyti šokių būrelius, tokius kaip Živilės Miškinytės šokio studija „7 mūzos“, Vyčio Jankausko pamokas. Vėliau sužinojau, kad galima šią sritį studijuoti, pradėjau intensyviai ja domėtis. Turėjau pamokų Klaipėdoje ir supratau, kad šiuolaikinis šokis apima daug medijų. Tuo metu ryškiausia buvo teatras: jis gali susipinti su judesiu, šokyje gali atsirasti naratyvas, kitokia jausmų, būsenų išraiška.

Galiausiai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Svarsčiau, kad jei nepavyks, tada keliausiu po pasaulį, užsiimsiu įvairiais dalykais ir žiūrėsiu, kas bus po to, bet įstojau ir dabar esu čia.

Ar turėjai šokio, kokį norėjai kurti, viziją? Ar buvo koks nors etalonas, atrama, atspirties taškas?

Pradėjus šia sritimi domėtis, aplink buvo labai daug informacijos, kurią turėjau sugerti į save. Apie kūrybą negalvojau, maniau, kad įgyvendinsiu kieno nors vizijas. Tuo metu labai žavėjausi Pina Bausch, taip pat kurso vadovės Airos Naginevičiūtės kūryba. Iš esmės visi garsūs vardai tokie yra ne veltui. Jie visada lydėjo mane kaip atlikėją. Noras kurti atsirado vėliau.

Apie įkvėpimus ir etalonus atsakyti sunku, nes šokdama nebandau atsekti, kas vyksta galvoje, kaip ir iš ko kuriu. Nors mes ir mokėmės atlikimo, kurso vadovė ir dėstytojai skatino pačius kurti, klausyti savo kūrybinių impulsų. Viskas visada ėjo kartu, net ir atliekant choreografo sukurtą vaidmenį.

Didžiausią įtaką man padarė ne šokio pasaulis, bet kinas, grožinė ir vėliau psichologinė literatūra. Dabar tai pastebiu savo kūriniuose kaip ryškėjančias tendencijas.

O koks būtent kinas ir kokia literatūra?

Kino dievaitis man yra Roy’us Anderssonas. Patinka, kaip jis piešia, kuria nuotaikas, kokia yra jo dailė, kaip jis reiškia mintis koliažo principu paremtu istorijos pasakojimu. Jaučiu, kad jis padarė didelę įtaką. O literatūra prasidėjo nuo klasikos, toliau buvo tokios knygos kaip „Bėgančios su vilkais“, „Tūla“, paskui panirau į psichologinę literatūrą, kuria susidomėjau dėl savęs pažinimo. Supratau, kad esu destruktyvus žmogus, visais įmanomais būdais bandžiau save sunaikinti, to net nesuvokdama. Ėjau į destrukcinius santykius, buvau pametusi galvą ir galvojau, kad tai mano kūrybos raktas, bet iš tikrųjų taip nebuvo. Savianalizės ir daugeliu kitų kelių atėjau prie supratimo, nurimau ir dabar vėl galiu grįžti prie grožinės literatūros.

Koks Tavo požiūris į seksualumą šokyje ir teatre? Kokį tai turi potencialą atskleisti gilesnę prasmę?

Jeigu imame konvencionaliai suprantamą moters seksualumą, kokį matome žurnaluose ir vienaip ar kitaip patiriame visuomenėje, nematau prasmės spektaklyje to rodyti kaip paveikslėlio, nes to yra visur. O naudojant visiems suprantamus seksualius įvaizdžius po jais norisi įdėti daugiau prasmės. Spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kuriamas visuomenėje priimtinas seksualios moters paveikslas (blizgučiai, makiažas), bet per tai parodome, kas slypi po šiuo įvaizdžiu.

Manau, kad mes, lietuviai, esame susikaustę, privengiame seksualumo, kūniškumo, o šokyje to yra labai daug, man tai patinka, nes tai instinktyvus pradas. Negerai, jei bijome kūno, nuo jo traukiamės, bandome jį numalšinti ir užsidarome. Tačiau tarp demonstravimosi ir sveiko kūno priėmimo yra riba. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kad gebėtume priimti tiek savo, tiek kitų žmonių kūną ir seksualumą. Taip pat ir kitų požiūrį į lytį, jų lytiškumą. Tai akivaizdu, juk ką tik nebuvo priimtas partnerystės įstatymas, ir šis įvykis rodo, kad turime nueiti ilgą kelią, kol būsime laisvi viduje, nes esame laisvi kaip šalis, bet ne kaip visuomenė. To priežastis – edukacijos trūkumas. Valstybė skiria pinigų aplinkai, suoliukų tvarkymui, bet negerina edukacinės infrastruktūros, kuri yra visuomenės formavimosi pamatas.

Kaip gimė spektaklių ciklo „Šokis tėčiui, mamai, vaikui ir...“ idėja?

Spektaklio idėja gimė iš noro užmegzti ryšį. Pirma dalis buvo apie mano tėtį, su kuriuo esame geri draugai. Mes, tarpinė karta, buvome užauginti tėvų, kurie nešėsi daug sovietinės kultūros, ir kaip dešimtojo dešimtmečio vaikai nesame nei Rytuose, nei Vakaruose. Tai stipriai jaučiu iš mūsų santykio su tėčiu: nors esame atviri, negebame iškomunikuoti jausmų. Supratau, kad jausmus geriausiai galiu išreikšti per kūrybą. Gimus šiai idėjai jau žinojau, kad bus spektakliai ir mamai, ir vaikui, ir kad tai gali būti ne tik trilogija, bet ir ilgesnis kūrinių ciklas. Jeigu tai rūpi man, vadinasi, šios temos svarbios ne man vienai – ir kitiems svarbu bandyti užmegzti ryšį su artimu ir artimomis problemomis. Aš jį kuriu per kūrybą, kiti jį kuria su psichologų pagalba.

Ar galvoji tęsti šeimos temą, ar nori pereiti prie platesnio problemų spektro?

Per asmenį galima pasiekti ir platesnį spektrą. Mamos spektaklyje paliečiama savižudybės tema, per ją užsimezga ryšys. Tėčio dalyje kalbama apie tėvų ir vaikų esamą / nesamą ryšį – tai yra visuomeniška. Vaiko spektaklyje užsimezga ryšys tarp visų turinčių / neturinčių vaikų, norinčių / nenorinčių jų turėti.

Kitą spektaklį, pavadintą „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, noriu pastatyti apie jaunatvišką maksimalizmą ir artimą ryšį žmonių, kurie nėra susieti kraujo ryšiu. Dar planuoju padaryti visų trijų dalių namą-instaliaciją, bet tai galbūt įvyks tolimoje ateityje.

Tavo šokio spektakliams būdingas teatrališkumas, Tu taip pat ir vaidini. Kokią sąsają tarp šių dviejų sričių bandai atrasti?

Neskirstau darbų į atskiras medijas. Tikiu, kad gimstančioje idėjoje yra užkoduotos tam tikros medijos – kūryboje viskas susipynę. Kūrinys ateina toks, koks gali ateiti, dėl to suburiamos skirtingos komandos – pagal tai, ko reikia. Tik analizuodama iš šalies pastebiu, kokios formos naudojamos, bet per kūrybinį procesą niekada neatskiriu skirtingų medijų.

Aišku, amatas labai reikalingas, nes prasidėjus darbui būna konstruojama, planuojama, bet kūriniai gimsta iš atėjusios idėjos. O laikas iki idėjos man yra svarbiausias: tai tylos momentai, kai žiūriu filmus, skaitau, einu į parodas, geriu viską, kas įmanoma, į save ir negalvoju, ką ir kur panaudosiu. O kai prasideda kūryba, atsirenku mažas daleles ir jomis papildau darbą.

Ką suteikia šokio filmai, ko nerandi scenoje?

Šokio filmai mano gyvenime atsirado seniai, nes savo magistriniam darbui kūriau filmą su Jonu Terteliu. Tai viena iš medijų, padedančių išreikšti mintį. Mane visada domino įvairios medijos, bet kad jas panaudočiau, turiu žinoti, kaip jos veikia. Jei kalbame apie šokio filmus, buvau daugelyje seminarų ir įvairiose kūrybinėse stovyklose. Pavyzdžiui, „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ nebuvo tik online spektaklis – gerai apgalvojau kameros choreografiją ir kaip ji gali perteikti tam tikrus dalykus. Taip ir „Šokyje objektui ir vaikui“ naudojama ne kino, o videomedija. Tad šokio filmai prasidėjo kaip atskiras kūrybinis kelias, bet dabar viskas susipynę.

Ar per karantiną turėjai laiko naujiems tyrinėjimams? Ką atradai?

Tai buvo gana juodas ir sunkus etapas, nors tuo metu taip neatrodė. Buvo apėmusi apatija, nenoras nieko daryti, buvo sunku pakilti iš lovos. Turėjau daug kūrybinių idėjų, bet nė vienos negalėjau įgyvendinti arba visos įstrigdavo „darbo stalo“ ar „kilimo“ lygmenyje, atsirado beprasmybės jausmas. Iš to radosi supratimas, kad reikia susidraugauti su savimi, ir suvokiau, jog iš tikrųjų man reikia visai nedaug: jaukių namų, poros mylinčių žmonių, galimybės išeiti į lauką ir kartais pasiduoti gyvenimo tėkmei, nesistengti visko kontroliuoti. Kuo daugiau atsiduodi, tuo daugiau geresnių ir gražesnių dalykų gali atsitikti tiek viduje, tiek išorėje, nors tai ir skamba banaliai, nes sunku perteikti žodžiais. O tai man asocijuojasi su šokiu. Man patinka jungti medijas, nes per įvairias formas galiu išreikšti skirtingas idėjas. O šokis yra „tarp“, nes jis jutiminis, jam reikia pasiduoti ir leisti jam vykti, nesistengti nieko per jį verbalizuoti, todėl žmonės jo dažnai išsigąsta. Šokis, judėjimas yra unikalus ir pakankamas pats savaime, nereikia bandyti jo įtalpinti į suprantamą kalbą, nes jis ir taip toks yra.

Ačiū už pokalbį.