Gera būti, kurti ir šokti Lietuvoje

Šokėja Julija Stankevičiūtė šiuo metu baigia klasikinio šokio bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau iki tol jau stažavosi trupėje „Ballet du Rhin“ Prancūzijoje bei Hagos karališkojoje konservatorijoje Nyderlanduose, pelnė apdovanojimus ne viename tarptautiniame konkurse. Sukūrė vaidmenis baletuose „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Gulbių ežeras“, „Čipolinas“, „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuel Legris, LNOBT, 2018), „Amžinybė ir viena diena“ (choreografas Itzik Galili, LNOBT, 2019) ir kt. 2018 m. tapo „Metų baleto viltimi“, o po metų buvo pripažinta Metų soliste. Už Eglės vaidmenį balete „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas Rimeikis, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2019) bei Moters vaidmenį balete „Dienos, minutės“ (choreografas Rimeikis, LNOBT, 2019) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Nuo ko prasidėjo Tavo baleto kelias? Ar reikėjo laiko išsiugdyti meilę šokiui?

Vidinį poreikį šokti jutau nuo pat vaikystės. Būdama penkerių jau lankiau parengiamąją M.K. Čiurlionio menų mokyklos grupę, vėliau įstojau į pirmą klasę ir ten žengiau savo pirmuosius baleto žingsnelius. Meilė baletui tuomet buvo naivi ir vaikiška, vėliau tapo ambicinga. Manau, kad tik atėjusi dirbti į teatrą pajutau, ką šokis iš tiesų man reiškia. Kiekvieni metai čia, kiekvienas vaidmuo suteikia vis naują tos senos meilės atspalvį.

Su kokiais stereotipais teko susidurti pradėjus šokėjos karjerą? Ar pavyko juos įveikti?

Vis dažniau išgirstu įsitikinimą, kad klasikinio baleto šokėjai, ilgai ruošiantys ir puikiai valdantys fizinį kūną, pristinga intelektinių gebėjimų, kad tai yra žmonės, užsidarę tarp savos profesijos sienų. Baleto menas su visais savo aspektais reikalauja tikrai ne tik fizinių gebėjimų. Kiekvieno vaidmens kūrimas skatina domėtis, jausti, suprasti bei analizuoti save, pasaulį, istoriją ir atidaro vis naujų požiūrio taškų. Intelektualumas yra baleto šokėjo stiprybė. Deja, gyvuoja nuostata, kad tradicija persmelktas klasikinis baletas tėra „balionai ir fejerverkai“, o prasmė ir esmė atsiskleidžia tik šiuolaikiniame mene.

Už Eglės vaidmenį spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ Tau įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Kokią Eglę norėjai sukurti?

Sunku dabar prisiminti, kokią Eglę įsivaizdavau prieš prasidedant kūrybiniam procesui. Kiekviena repeticija, Martyno Rimeikio judesio bei Eduardo Balsio muzikinė kalba skatino manyti, kad Eglė kuria mane, o ne aš ją. Aš tik labai įdėmiai klausiausi. Galbūt dėl to šis vaidmuo man toks brangus: jis padėjo geriau pažinti save. Kaip ir pats kūrinys, Eglė – daugiasluoksnė ir, atrodo, iki galo jos negali pažinti. Kaskart šokdama jaučiu ją vis kitaip. Ryškiausiai atsiskleidė mano Eglės atvirumas, smalsumas bei drąsa patirti, mylėti ir jausti.

Kokį vaidmenį norėtum įkūnyti ateityje?

Pastaruoju metu mažiau svajoju apie vaidmenis. Pati nustembu, kad likimas vis atneša spektaklių, atitinkančių mano vidinę, emocinę to laiko būseną. Visi vaidmenys, kurie ateina, tampa svarbūs ir suteikia naujų atradimų.

Vis dėlto turiu iš seniau likusią svajonę šokti Džuljetą balete „Romeo ir Džuljeta“. Šiemet organizuotame koncerte „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“ gavau progą pašokti šio spektaklio ištrauką. Buvo labai gera nors trumpam įsijausti į šią nemirtingą istoriją.

Pelnei ne vieną prizinę vietą užsienio konkursuose, taip pat stažavaisi Prancūzijoje bei Nyderlanduose. Kuo išsiskiria lietuviško baleto tradicija?

Mane žavi mūsų baleto istorija, vis vakarietiškesnis, tačiau tradicijas puoselėjantis trupės repertuaras. Šokdama Lietuvoje turiu galimybę kurti man, kaip lietuvei, artimuose nacionaliniuose veikaluose, pavyzdžiui, „Eglėje žalčių karalienėje“. Taip pat dirbti su savito braižo mūsų šalies choreografais. Jei kalbėčiau sentimentaliai, lietuviško šokio tradicija man tiesiog labai artima. Gera būti, kurti ir šokti namie.

„Kūrybiniame impulse“ pristatei savo pačios kurtą choreografinę miniatiūrą „Daug, vėlu, toli, nėra“. Iš kur ateina choreografinės idėjos?

Daugiausia iš vidinių išgyvenimų, jausmų, troškimų, apmąstymų. Visa, kas kažkaip jaudina, krapšto, kutena mano širdį, veikia ir kūrybą. Kartais idėja kyla išgirdus muzikinį kūrinį, kartais – akimirką prieš pat panyrant į miegą. Dažnai kūrybinių minčių prisigaudau stebėdama praeinančius žmones.

Kūrei vaidmenis ir klasikiniuose, ir šiuolaikiniuose baletuose. Kuri forma artimesnė?

Nemanau, kad reikia rinktis vieną simpatiją, niekada neužduodu sau tokių klausimų ir nesprendžiu tokių užduočių. Abu šie žanrai kuria skirtingas patirtis ir, manau, vienas kitą papildo. Būtent jų skirtumai sukuria tam tikrą balansą. Klasikinis baletas mane žavi ne vien savo magija, bet ir tuo, kas slypi už jos. Kasdieniame darbe susiduriu su įvairiais barjerais, kuriuos perlipusi ar nugriovusi jaučiuosi vis stipresnė ir kaip šokėja, ir kaip žmogus. Nesibaigiantis techninių judesių, estetinių linijų, muzikalumo ir vaidmens tobulinimas kartais net kelia azartą išbandyti savo ribas. Na, o šiuolaikiniame balete jaučiuosi šiek tiek laisviau, galbūt jaučiu daugiau erdvės individualumui, mažiau prisirišu prie „tobulo“ veiksmo, labiau – prie pojūčio. Nei vieno, nei kito išsižadėti negalėčiau.

Ar yra istorija, knyga, filmas, kuriuos norėtum pamatyti realizuotus šokio spektaklio forma?

Vis prisimenu japonų rašytojo avangardisto Kobo Abe’s romaną „Moteris smėlynuose“. Ši knyga man paliko ypatingą jausmą. Žiūrint šokio spektaklį būtų įdomu ne tiek sužinoti patį kūrinio siužetą, kiek patirti tą jausmą, kurį sukėlė aprašytas smėlis ir po jo metafora paslėptas nuolatinis judėjimas tarsi sustojusiame, monotoniškame, beprasmiškai vykstančiame žmogaus laike.

Šokai tokiuose Martyno Rimeikio spektakliuose kaip „Dienos, minutės“ bei „Procesas“, juose atsiskleidžia sudėtinga filosofija ir egzistencinės problemos. Kaip ruošiesi tokiems vaidmenims?

Ruoštis tokiems spektakliams padeda pokalbiai su choreografu. Martynas Rimeikis – labai intelektualus žmogus, jo įžvalgos bei pasaulio matymas ir pajautimas įkvepia. Taip pat įsigilinti į tokias temas leidžia knygos. Martynas ir jo kūryba padėjo atrasti nemažai įsimintinų literatūros veikalų bei autorių, tokių kaip Franzas Kafka ir Irvinas Davidas Yalomas, su kuriais susipažinau minėtų spektaklių kūrimo laikotarpiais. Kūrinių temų ir problemų pastebėjimas kasdieniame gyvenime, žodžiuose, veiksmuose, įvykiuose skatina įsigilinti ir drąsiau perteikti tokias sudėtingas temas scenoje.

Ar yra kitų sričių, kuriose norėtum save realizuoti, ar visą dėmesį sutelki šokiui?

Šiuo metu didžiausias dėmesys – šokiui. Tačiau turiu įvairių pomėgių, kurie vėliau galbūt galėtų virsti kažkuo daugiau. Man patinka rašyti, fotografuoti, ypatingą simpatiją jaučiu kino kalbai ir videokūrybai. Šiemet baigiu klasikinio šokio bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nors darbą teatre ir studijas suderinti tikrai sunku, ateityje norėčiau išbandyti save ne tik šokio, bet ir kitų sričių studijose.

Ačiū už pokalbį.