IX baleto mokyklos laida. Loreta Bartusevičiūtė ir Rūta Railaitė
IX M.K. Čiurlionio menų mokyklos laida man asocijuojasi su kadaise labai populiariu amerikiečių filmu „Džiaze tik merginos“. Tik šios laidos absolventėms teko gerokai daugiau išbandymų, džiaugsmų ir nusivylimų negu 1959 m. komedijos herojams su kino industrijos žvaigžde Marilyn Monroe priešakyje. 1976 m. į Lietuvos baleto gretas įsiliejo Nijolė Bacevičiūtė, Loreta Bartusevičiūtė, Ramunė Cechanavičiūtė, Danutė Korkevičiūtė, Audronė Petkūnaitė, Rūta Railaitė, Nijolė Strikulytė, Laima Valentaitė ir Olga Venckutė. Šį gausų absolvenčių būrį paruošė Lili Navickytė‑Ramanauskienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė ir Natalija Makarova. Beje, šioje laidoje kaip klasikinio šokio dėstytoja debiutavo Kalvaitytė-Požėrienė, kurią vyresnės kartos žiūrovai prisimena kaip Mirtos vaidmens atlikėją spektaklyje „Žizel“ su Paryžiaus „Grand Opéra“ primabalerina Yvette Chauviré.
Baletas, kaip ir kitos scenos meno atšakos, turi savo traukos dėsnius, kurių negalima ne tik ignoruoti, bet ir peržengti. Vadinu tai gravitacija. Kaip galaktikoje. Atsiranda ir dingsta įvairūs objektai – meteorai, kometos, kartais žvaigždės. Vienos sužiba greitai, ryškiai ir tuoj pat išblėsta, kitos, veikiamos tos gravitacijos, patekusios į orbitą ilgai ir sėkmingai spindi arba, neišsilaikiusios orbitoje, yra nusviedžiamos į pakraščius. Manau, kad šioje laidoje buvo ir žvaigždžių, ir kometų. Tačiau visos pateisino su jomis sietas viltis. Ar pasiteisino jų viltys? Nežinau, bet, net ir šokdamos kordebalete, jos sąžiningai, pagal savo galimybes kūrė akimirkos stebuklą. Tai liudija ir aplodismentai, kurie lydėdavo kordebaleto atliekamus masinius šokius.
Be abejo, ryškiausia IX laidos absolventė – Loreta Bartusevičiūtė. Nuo pirmų žingsnių į profesionalųjį meną ji nuosekliai kilo į šokio Olimpą. Baigiamajame absolventų koncerte Bartusevičiūtė be priekaištų sušoko Auroros Adagio iš „Miegančiosios gražuolės“ (partneris Jonas Katakinas) ir kartu su Rūta Railaite – Ispanų šokį iš Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ (partneriai Voldemaras Chlebinskas ir Ilja Lediakas). Kiek prisimenu, Ispanų šokis didelio įspūdžio nepadarė. Priėmiau tai kaip duoklę dar vienai mokymosi proceso disciplinai, bet tą epizodą prisiminiau po poros metų, kai ši jaunutė balerina atskleidė dar vieną, netikėtą savo talento briauną – gebėjimą persikūnyti į visiškai priešišką savo prigimčiai personažą – Gatvės šokėją Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“. Sužinojęs, kad baletmeisteris Vytautas Brazdylis, statydamas „Don Kichotą“ kaip savo diplominį darbą, Gatvės šokėjos vaidmenį patikėjo Bartusevičiūtei, nustebau. Ji juk puiki klasikos atlikėja, netgi klasiška. Puikiai sušoko absolventų koncerte ir Aurorą, ir Fryderyko Chopino noktiurną, ir jau dirbdama teatre sėkmingai debiutavo Žizel vaidmeniu. Pasirodo, kad abejojau be pagrindo. Bartusevičiūtės Gatvės šokėja – tikra ispanė, tramdanti pietietišką temperamentą, be demonstruojamos egzaltacijos ir primityvaus koketiškumo, moteris, žinanti savo vertę ir mylinti gyvenimą. Net šokdama klasikinį repertuarą Bartusevičiūtė stengėsi pateikti savo interpretaciją, perteikti savo suvokimą. Po jos debiuto „Žizel“ „Gimtajame krašte“ rašiau: „Vieni giria, kiti peikia. Ir visi turi savų argumentų. (...) Daug ką nustebino neįprasta Žizel koncepcija, jos šaltumas. (...) Naivu būtų reikalauti, kad jaunieji šokėjai jau pirmajame spektaklyje atskleistų sudėtingą kuriamų personažų pasaulį. Pirmajame spektaklyje didžiausią dėmesį jaunieji šokėjai skyrė choreografinio teksto atlikimui, šokio akademizmui. Tai jiems, manau, pavyko.“
Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Bartusevičiūtės pradžia tikrai buvo gera, todėl ir tiek darbų nuveikta, tiek vaidmenų sukurta. Jos kūrybinėje biografijoje – visi klasikinio baleto pagrindiniai personažai, pradedant Žizel ir baigiant Silfide, vaidmenys, sukurti šiuolaikiniuose spektakliuose: Beatričė (Michailo Čulakio „Dviejų ponų tarnas“), Jurga (Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūnas“), Eglė (Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“), Medėja (Antano Rekašiaus „Medėja“) ir kiti.
Kiekvienas mūsų turi savo nuomonę apie tą ar kitą reiškinį, įvykį ar žmogų. Vienus pažįstame daugiau, kitus mažiau, apie trečius esame tik girdėję, bet tai netrukdo mums ne visada objektyviai vertinti kitus. Nesenai išleistoje Helmuto Šabasevičiaus knygoje „Šokio erdvėse. Baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūryba“ yra jos kolegų ir buvusių mokinių atsiliepimų. Pateiksiu tik porą jų. Režisierė, choreografė Anželika Cholina: „Loretai buvo perdėtai priekaištaujama dėl svorio. Iš citatų matosi, kaip man norėjosi ją apginti, juk mačiau jos kitą pusę – išskirtinį artistiškumą, primabalerinos charakterį ir talentą, sukurtų vaidmenų įtaigą. Visa tai nusverdavo tą minimalų jos kūno linijų standarto neatitikimą. (...) Ji buvo visada apsigaubusi paslapties šydu. Tyli, nekalbi, mažai bendraujanti, susikaupusi. Salėje – įsiklausanti, darbšti, atsidavusi.“ Rūta Jezerskytė, „čiurlioniukė“, Nyderlandų nacionalinio baleto pagrindinė solistė: „Mano atmintyje Loreta Bartusevičiūtė išlikusi kaip nepasiekiama profesiniu atžvilgiu ir nuostabiai graži. (...) Kaip Kopelija, ji man atrodė nuostabi ir nepasiekiama. Tikra nežemiška būtybė! Repeticijose būdavo be galo susikaupusi, preciziška, atkakli, šlifuodavo mažiausias detales, mažiausius netikslumus! Man tai labai imponavo. Visiškas atsidavimas darbui! Tikra profesionalė!“
Jei norite daugiau sužinoti apie Bartusevičiūtę, paskaitykite šią knygą. Gal ji padės atsikratyti kalbų ir apkalbų, o jūs suprasite, kad stulbinančią balerinos sėkmę lėmė ne pasakiškos fėjos ar burtininkės, o jos požiūris į profesiją, į pareigą atlikti pasirinktą darbą.
Rūtai Railaitei, Bartusevičiūtės bendraklasei, likimas lėmė savą orbitą. Nors ir negali pasigirti tokia gausybe vaidmenų, scenoje Railaitė viską atlikdavo nepriekaištingai, kad ir kokios svarbos buvo patikėtas vaidmuo: Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“ ar Jurga „Baltaragio malūne“, Mirta „Žizel“ ar Mergaitė (Anatolijaus Šenderovo „Mergaitė ir mirtis“), Moteris (Rekašiaus „Amžinai gyvi“) ar Pelenė (Sergejaus Prokofjevo „Pelenė“) ir daugelis kitų, didesnių ar mažesnių vaidmenų.
Gravitacijos dėsniai lėmė, kad Railaitė jau dešimtmetį ant savo pečių „neša“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto direktorės pareigas. Stodama į M.K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių ar pradėdama dirbti teatre, ji, ko gero, negalvojo, kad po kiek laiko šiame teatre užims tokias pareigas, reikalaujančias ne mažiau jėgų ir emocijų negu scena. Ir žinok, žmogau, kokių galaktikų gravitacijų laukai lemia tavo likimą.
Ir ši laida dar kartą patvirtina, kad Lietuvos baletas tarsi bičių avilys gyvena aktyvų, ne visada matomą savo gyvenimą. Net ir tarp medonešių.