Šokio dienoraščiai

Vasario 20 d.

Pavasaris Lietuvos šokiui prasidėjo baigiantis žiemai – Stanisławo Moniuszkos Didžiajame teatre Poznanėje įvyko nuotolinė šokio spektaklių triptiko BER premjera. R raidė šiame akronimu tapusiame pavadinime reiškia Martyno Rimeikio kūrinį „Akli žodžiai“, pastatytą pagal Steve’o Reicho, Lawrence’o Englisho ir Meredith Monk muziką. Tai reikšmingas Lietuvos choreografijos žengimo į tarptautinę sceną įvykis – esame įpratę prie kviestinių choreografų, kurie formuoja mūsų šokio kultūrą, bet jau senokai mūsų choreografai turėjo galimybę kurti su kitos šalies baleto trupe.

Asketiškas monochrominis spektaklis vien šviesomis ženklinamoje erdvėje artimas choreografo stiliui, kuris susiformavo jo ankstyvuosiuose darbuose ir išsiskleidė „Procese“ ir „Eglėje žalčių karalienėje“. Judesių ir jų derinių pobūdį lemia muzika – sukurtas darnus garsovaizdis, patrauklus asociacijomis, savita ritmų ir abstrahuotų nuotaikų kaita be sutirštintų emocijų ir perteklinės vaidybos – šokėjui tiesiog ištirpstant garse ir judesyje. Kostiumus Rimeikis sukūrė kartu su Karolina Grzeszczuk, choreografo asistentės buvo Julija Stankevičiūtė ir Evgeniia Meissner. Nuotolinė premjera suteikė galimybių stebėti šokėjus artimesniais planais, tačiau trukdė suvokti bendrus erdvinius choreografų sprendimus, detalės ir visumos santykį – ne tik Rimeikio, bet ir Lietuvoje pažįstamo Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ choreografo Roberto Bondaros (B) bei pasauline šiuolaikinės choreografijos žvaigžde tituluojamo Alexanderio Ekmano (E) kūriniuose.

Balandžio 23 d.

Vos atlaisvinus karantino varžtus pirmieji į sceną įsiveržė Lietuvos baleto artistai, pusę metų kasdien triūsę su savo veidrodiniais atvaizdais repeticijų salėse ir namuose. Paskutinis „gyvas“ spektaklis praėjusių metų lapkričio 6 d. – Mauro Bigonzetti „Piaf“ – tada nuskambėjo kaip graudus atsisveikinimas nežinia kuriam laikui. Sugrįžimas į sceną po 168 dienų jaudino ne mažiau – šį kartą su gyvu orkestru scenos gilumoje ir penkiais dirigentais, su klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro divertismentu „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“, kuris prasidėjo iš visų artistų ir žiūrovų COVID-19 negailestingai pavogtų Kalėdų nuotaika – Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ ištrauka, kurią atliko Marija Kastorina, Ignas Armalis, Greta Gylytė, Laimis Roslekas ir merginų-snaigių kordebaletas. Jaudinančiame koncerte buvo ir debiutų – duete iš „Romeo ir Džuljetos“ Džuljetą pirmą kartą šoko Julija Stankevičiūtė, „Korsaro“ fragmente Konradą, o „Don Kichoto“ fragmente Bazilį – Jonas Laucius, Bolero Espadą – Zsoltas Kovácsas, Grand pas variaciją – Karolina Matačinaitė.

Balandžio 29 d.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė žeria staigmeną po staigmenos ir neketina sustoti. Dar praėjusių metų lapkričio pabaigoje buvo nufilmuota baleto „Faustas“, kurį pastatė Robertas Bondara, premjera (įrašas transliuotas sausio pradžioje), o baigiantis balandžiui, pusmečiui praėjus po pirmojo „Dėmesio! Baletas“ projekto, įvyko antrasis choreografinių kūrinių pristatymas, rodantis artistų kūrybines ambicijas ir meninį alkį. Koncertas rodytas Žvejų rūmuose, tačiau stebėti jį, pavėluotai prisijungus, teko nuotoliniu būdu (įrašas ir dabar pasiekiamas jutube). Judrios kameros, artėjantys ir tolstantys planai, suteikdami reginiui papildomos dinamikos, galbūt kam nors padėjo, tačiau tikriausiai šiek tiek klaidino ir vertė apgailestauti, kad gyvas pasirodymas liko nepatirtas. Nors kūrinių meninė kokybė įvairi, visuma įdomiai sujungta tiek režisūrinėmis, tiek choreografinėmis, tiek vaizdinėmis bei šviesos priemonėmis.

Kūrėjų ir atlikėjų vardai tikriausiai taps vis žinomesni, svarbiausia, kad pasirodymas po pasirodymo vis akivaizdžiau, kokia tai įdomi ir pajėgi šokėjų trupė, kuriai etiketė „baletas“, viena vertus, per didelė, kita vertus – per ankšta. Nemažą trupės dalį sudaro prieš pusantrų metų į Klaipėdą atvykę ukrainiečių šokėjai, kurie prisijungė prie senbuvių; koncerte buvo įdomu pamatyti ir naujas šokėjas iš baleto aplinkos – buvusią LNOBT solistę Grytę Dirmaitę ir pernai M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigusią Kseniją Jermakovą.

Gegužės 5 d.

Vienas pirmųjų projektų, į šokio maršrutą grąžinusių „Menų spaustuvės“ Juodąją salę, – Viktorijos Bobinaitės spektaklis „Derybos“, sukurtas kartu su šokėjais Julija Stankevičiūte ir Luku Karveliu. Kaip neretai atsitinka šiuolaikiniame šokyje, kūrinio pavadinimas ir aprašymuose deklaruojamos idėjos pasiklydo tarp kalno padėvėtų drabužių, suverstų salės kairiajame kampe. Feisbuko paskyroje Vilniaus atliekų sistemos administratorius pasigyrė bendradarbiavimu su menininkais, ir šis faktas tikrai džiugintų, jei ne akis badanti netvarka tose Vilniaus scenose, kurios veikėjai – ne artistai, bet konteineriai su VASA ženklu (nedera kištis į meninius sumanymus, bet nufilmuoti tų perpildytų ar išdrabstytų konteinerių vaizdai gal būtų paveikesni, nors jais VASA kažin ar būtų pasidalinusi). Besaikį vartojimą iliustruojanti krūva ir du šokėjų kūnai ilgokai nesukūrė meninės įtampos – nepaisant aktyvių, mąslias būsenas transliuojančių judesių, universalesnis, jausmus atveriantis ryšys tarp to, kas nebegyva, nebereikalinga, išmesta, ir to, kas gyva, kam visa tai rūpi, mezgėsi sunkiai. Tik pasirodymo pabaigoje išryškėjo keli jautrūs, šokėjų artistinio potencialo verti choreografiniai duetiniai sprendimai, kurių tikrai vertėjo palaukti tas keliasdešimt minučių. 

Gegužės 8 d.

Bobinaitės „Derybose“ prie vieno stalo kartu su nebereikalingų apdarų krūva sėdo baleto artistė ir šiuolaikinio šokio menininkas – įdomus sprendimas, turintis galimybių ir toliau būti plėtojamas (nors taip jau ne kartą yra buvę, taip pat ir Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijoje). Vis dėlto nebuvo galima nepastabėti tam tikros nesantaikos, juntamos tarp dviejų Lietuvos šokio kultūros bendruomenių – baleto ir šiuolaikinio šokio, kuri prasiveržė feisbuko įrašuose. Taikos balandį paleido Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, priminęs, kad išraiškos (taigi ir šiuolaikinio) šokio pradininkei Lietuvoje Danutei Nasvytytei gegužės 8 d. būtų sukakę 105 metai. LNOBT suorganizuotas pokalbis su choreografe, Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadove Birute Letukaite atskleidė įdomių detalių apie XX a. paskutinių dešimtmečių Lietuvos alternatyviąją šokio kultūrą, nukėlė į praeitį, kai patys menininkai ieškojo kontaktų vieni su kitais: baleto artistė Aliodija Ruzgaitė konspektavo Nasvytytės skaitomas paskaitas apie šokį, o Nasvytytė rodė savo šokio principus baleto artistams. Nasvytytės studijoje mokėsi ne tik Kira Daujotaitė (1921–2013), kurios daugelį metų vadovautoje „Sonatoje“ Kaune buvo puoselėjami pirmtakės pasėti šiuolaikinio šokio daigai, bet ir tie, kurie labai daug nusipelnė Lietuvos baletui: „deimančiukų ieškotoja“ baleto istoriko Žilvino Dautarto pavadinta Lidija Motiejūnaitė (1924–2008) ir choreografas, vienas iš Lietuvos baleto trupės vadovų Vytautas Grivickas (1925–1990).

Susitikimas su Letukaite paskatino prisiminti ir pirmąją asmeninę pažintį su kitokiu šokiu – tai įvyko dar 1981-aisiais, žiūrint Lietuvos televizijoje sukurtą anuomet populiarų penkių serijų filmą „Raudonmedžio rojus“ pagal Vytauto Sirijos Giros romaną. Filme greta Valentino Masalskio-Karolio Tuleikio ypač ryškų Anitos vaidmenį sukūrė Jūratė Onaitytė. Aktorė prisiminė, kad Anitos šokį, kurį ji atlieka susirinkusių pobūvio dalyvių prašymu, pastatė Kira Daujotaitė, tačiau jos pavardė titruose nėra paminėta. Rašytojo duktė Danutė Sirijos Giraitė pasakojo, kad rašytojas pažinojo choreografę, tad gal ir Anitos personažas sukurtas šią pažintį prisiminus?

Gegužės 19 d.

Spektaklis-susitikimas „Šokis objektui ir vaikui“ subūrė jaunosios kartos skirtingų sričių menininkus, panūdusius pasidalinti mintimis, kaip rašoma skrajutėje, „apie santykį su vaiko idėja, santykį su šokiu, santykį su kūrybiniu procesu“. Tai labiau projektas, tyrimas, todėl suprantama, kad jame nesiekiama nuoseklumo – nei stilistinio, nei žanrinio ar kokio nors kito. Vis dėlto tai kūrinys, su kuriuo lieki uždarytas valandą su trupučiu, todėl norėtųsi labiau artikuliuotos jo dramaturginės ir režisūrinės struktūros. Neapmąstytos atskirų scenų jungtys, netolygūs ir patys epizodai: kai kurie nuvilia kažkokiu seklumu, kuris, atskirai paėmus, irgi savaip sujaudina. Atvirai butaforiniai virš sceninės aikštelės kabantys objektai – šaukštelis, akiniai ir kt. – ir patį spektaklį pripildo butaforiškumo, nors veikėjai vadinasi savo vardais ir pasakoja (atrodo) savo istorijas. Tačiau ne visada sudomina, įtikina, sujaudina – nors savo pažeidžiamumo neslepia ir sugeba sužadinti empatiją. Spektakliui pasibaigus vienas kitas epizodas vis iškyla atmintyje, kelia klausimus, skatina galvoti apie tuos jaunus kūrėjus ne kaip apie aktorius, bet kaip apie žmones, atspindinčius savo kartos savijautą ir savivoką. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės čia ir dabar maišoma muzika spektakliui tinka – kompozitorė kartais ir padainuoja, dažniausiai angliškai, ir vėl galvoji apie tuos jaunus žmones, kurie tardami svetimus žodžius kažkodėl jaučiasi tvirčiau ir rimčiau. Dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pastebėjimai tikriausiai bus įdomūs jaunoms mamoms, kurios apie savo kūdikius galėtų papasakoti nemažai panašių atsitikimų. Pauliaus Markevičiaus vaidyba temperamentinga, organiška, atskleidžia tas aktoriaus savybes, kurių nepatirsi susitikus ir mandagiai pasisveikinus – kažkodėl labiau įsimena ne filmuota jo kelionė į spektaklį su įsivaizduojamu vaiku, bet keiksmai, riksmai, aktyvūs judesiai, kuriantys kažkokį asmenybės kevalą. Tačiau įsimena, paliečia, priverčia suklusti trumpas jo ir Aldonos Vilutytės (sūnaus ir mamos) dialogas – beveik pašnibždomis, nudelbus akis; tas nerangus nuoširdumas dabar scenoje gana retas, bet tikriausiai dar liko žmonių, kurie pirmiausia dėl jo eina į teatrą. Šio nuoširdumo daug buvo ramiuose Vilutytės žodžiuose, kuriais lengviausia patikėti. Dramatiškai, beveik apokaliptiškai atrodė idėjos autorės ir choreografės Gretos Grinevičiūtės atsiprašymo šokis dėl vaikų, kurių nebus, – tėvams, kaimynams, mokyklai, Lietuvai.