Šokis
Su šiuolaikinio šokio choreografe ir šokėja Erika Vizbaraite-Vaičiuliene kalbėjomės apie dokumentinius tyrinėjimus ir meno prasmę. 2021 m. ji tapo „Auksinio scenos kryžiaus“ laureate už tiriamąjį šiuolaikinio šokio spektaklį „Apnea“ (2020). 2020 m. sukūrė šokio filmą „MA 108“, pristatytą festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.
Ką žiūrovai patiria Jūsų spektakliuose?
Nemanau, kad visi į mano spektaklius reaguoja taip pat. Kiek susirenka skirtingų žmonių, tiek ir būna skirtingų patirčių bei nuomonių. Man atrodo, kad tiek kūrėjas, tiek žiūrovas turi asmeninę patirtį, kurią išgyvena per kūrinį, todėl tie išgyvenimai įvairūs. Tikiuosi, mano kūriniai užduoda klausimus, atkreipia į ką nors dėmesį, kad žiūrovas išėjęs galėtų tai apmąstyti, pamatyti grožį. Asmeninių patirčių dalinimusi savo kūriniuose siekiu, kad tai paliestų žiūrovą, keistų visuomenę. Man svarbiausias dalykas, kad žiūrovai atrastų grožį tame, ką išgyvena.
Ką jaučiate, kai ilgam panyrate po vandeniu? Šią patirtį pritaikėte šokio spektaklyje „Apnea“.
Tam, kad galėčiau panirti labai giliai, netrumpai treniravausi, tai buvo ilgas procesas. Man jis buvo sudėtingas, nes anksčiau bijojau gylio, nebuvau susidraugavusi su vandeniu. Pirmiausia reikėjo nugalėti vandens, gylio baimę, buvo sunku priprasti prie slėgio skirtumų, deguonies trūkumo. Be visų šių fizinių dalykų, vienas svarbiausių tikslų buvo nuraminti mintis. Visa tai, kas vėliau pasirodė scenoje, – ilgo proceso rezultatas, kol ilgai nekvėpuodama po vandeniu galėjau pasitikėti savo kūnu, protu, komanda, su kuria dirbau, atsiduoti situacijai. Daugybė nuostabių patyrimų ir įkvėpimų kūrybai atrasta nekvėpuojant po vandeniu.
Kokias žmogaus gyvenimo būsenas tai primena?
Priminti man tai nieko negalėjo, nes nieko panašaus nebuvau patyrusi, bet vieną kartą išnirusi pasidalinau su kolegomis, kad tikriausiai taip jaučiasi kūdikis motinos įsčiose. Aš neatsimenu, ar tikrai taip jaučiausi, kai buvau mamos pilve, bet peršasi tokia išvada, nes vaisius irgi nekvėpuoja, plūduriuoja, nieko negalvoja. Labiausiai iš šitos patirties įsiminė nesuvokiamas saugumo, ramybės jausmas. Nors tai visai nelogiška, nes tokiame gylyje nei saugu, nei ramu turėtų būti. Tokia būsena, kai apsupa ramybė, saugumas ir jaukumas, man asocijavosi su laikotarpiu, kai dar esame embrionai.
Kokie žmonės Jums atrodo tarsi savanoriškai panirę į dirbtinį nekvėpavimą?
Per savo šokio tyrimą nagrinėjau apnėjos fenomeną keturiomis formomis: miego, mirties, vandens ir sausumos, kurioje turime deguonies, bet vyksta kvėpavimo sulaikymai, susiję su psichologiniais aspektais – įtampomis, panikos priepuoliais. Kai gilinausi į miego apnėją, tapome partneriais su miego laboratorija, atlikome šio sutrikimo tyrimą. Filosofiškai buvo prisiliesta ir prie dar vienos apnėjos formos, kai prieš gimdamas kūdikis yra motinos įsčiose ir dar nekvėpuoja, arba kai mirštame ir jau nebekvėpuojame. Tie žmonės, kurie patiria vandens apnėją nardydami gilumose be įrangos, man panašiausi į jogus – nardymas yra jų gyvenimo filosofija. Esu tikra, kad panėrę jie kone medituoja. Sausumoje žmonės, patiriantys apnėją, turbūt išgyvena sunkius etapus ir juos fiziškai spazmuoja iš vidaus, todėl ir sulaiko kvėpavimą. Miegant apnėja patiriama dėl visokių medicininių priežasčių, iš jos galima ir nebepabusti. Viską išbandžiau savo kailiu ir tai, ką išmokau, sužinojau, patyriau, sudėjau į spektaklį, tad išėjo tiriamasis darbas.
Urbanistiniai kraštovaizdžiai ar gamtos panoramos labiau žadina kūrybinį mąstymą ir kodėl?
Po spektaklio „Apnea“ kūriau darbą gamtoje, jis vadinosi „MA 108“, tyrinėjau vienatvės temą. Nors tas darbas buvo susijęs su gamta, grožį galiu pamatyti ir betoninėje sienoje, ir medžiuose. Man, kaip žmogui ir kūrėjai, labai svarbu įžvelgti grožį, kur jo net nėra. Kurdama visada stengiuosi ieškoti kitos perspektyvos, rasti pusiau pilną stiklinę vietoj pusiau tuščios ir atvirkščiai. Dabar noriu kurti žiūrovams kuo suprantamiau, be itin gilių minčių, kad mano kūryba būtų kuo arčiau žmogaus.
Kokias taisykles ir jų ribas patraukliausia tyrinėti?
Man įdomiausia tyrinėti ribines situacijas. Ne kartą pati esu tokių patyrusi. Keletą metų užsiėmiau alpinizmu, nardymas taip pat sukelia įvairiausių pavojingų situacijų. Man atrodo, kad nugalėjus baimę ribos prasiplečia iki begalybės.
Kaip Jūsų kūryboje atsirado polinkis į dokumentinį tyrimą? Kaip tyrimo formatas sąveikauja su choreografija?
Dokumentika mane žavi tuo, kad nereikia prikurti – visa tai realu. Ruošiuosi ir toliau taip dirbti: susitikti su žmonėmis, išklausyti jų asmenines istorijas. Man, kaip kūrėjai, svarbu išgirsti ir tą medžiagą pateikti taip, kad klausimai būtų aktualūs kuo platesnei auditorijai. Todėl manau, kad menas dviprasmiškas – glumina ir kartu apdovanoja. Iškeldamas skaudulius, menas skatina suvokti tam tikrus dalykus. Dėl jo tiek žiūrovas, tiek kūrėjas gali keistis, tobulėti. Tikiu dokumentiniu tyrimu, nes manau, kad čia mažiau melo.
Choreografo tikslas – dokumentinę medžiagą priartinti prie žiūrovo suvokimo, kūno reakcijų. Žmogaus kūnas pajaučia judesį tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Didysis darbas yra parinkti tinkamą judesį, kuris žiūrovo kūne sukeltų kokią nors asociaciją.
Kurdama choreografiją dažniau pasitelkiate asociatyvų kūno judesį kaip klasikiniame balete ar bandote kuo tiksliau perteikti jausmą?
Kadangi esu baigusi baleto mokyklą ir pusę gyvenimo jį šokusi, puikiai žinau skirtumą tarp šių šokio sričių. Turiu klasikinio baleto pagrindus, ten tikrai yra tvirtų, pamatinių dalykų, bet kurdama šiuolaikinio šokio spektaklius nenaudoju išankstinių struktūrų, nesilaikau kažkokių taisyklių. Kūriniai gimsta chaotiškai, instinktyviai. Pirminis instinktas – intuicija. Vėliau prisideda struktūros, technikos, logiški sprendimai. Manau, kartais temai atskleisti sudėtingos choreografijos net nereikia, pakanka judesio, gesto ar veiksmo.
Kas skiria Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio šokio kūrėjus ir atlikėjus?
Lietuvoje šiuolaikinis šokis yra gana jaunas, jam vos dvidešimt metų. Palyginti su Vakarų šalimis, esame dar paaugliai. Bet aš labai džiaugiuosi Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, jie tikrai labai smalsūs, kūrybingi. Kai kurie darbai, pasirodantys festivaliuose, ne ką prastesni už užsienio spektaklius. Žinoma, mes turime savo lietuvišką tapatybę, tam tikrą braižą ir, manau, tai verta išsaugoti, išlaikyti autentiškumą, nesusiniveliuoti su visu pasauliu.
Ačiū už pokalbį.
