Svajonės pildosi

Kaip mes pasirenkame savo ateitį? Patys? Ar tai už mus padaro tėvai, mokytojai, draugai? Ar visos mūsų vaikystės, paauglystės svajonės būti balerina, kosmonautu, gydytoju arba mokytoju išsipildo, ar taip ir lieka tik svajonėmis? O jei ir išsipildo, tai kieno pastangomis? Manau, kad ir aštuntosios M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus laidos absolventai, prieš aštuonerius metus pravėrę duris į Terpsichorės pasaulį, 1974 m. pavasarį atsisveikindami su mokykla neabejojo, kad jų svajonės pildosi. Pildosi ne tik jų pačių pastangomis, bet ir dėl jų mokytojų, lydėjusių savo mokinius ištisus aštuonerius metus, kruopštaus ir pasiaukojamo darbo. Gražina Beganskaitė, Erika Limontaitė, Petras Skirmantas ir Jurijus Smoriginas įsiliejo į Operos ir baleto teatro kolektyvą, Laima Žiupkaitė, Natalija Chachalina tapo neatsiejama Kauno muzikinio teatro kolektyvo dalimi. Kuris iš jų mokytojų labiau prisidėjo prie absolventų sėkmės, net ir dabar sunku pasakyti. Ko gero, kiekvienas įnešė savo dalį į auklėtinių ateitį. Dalia Buivydaitė-Ivanova, Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Lili Navickytė‑Ramanauskienė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Aliodija Ruzgaitė, Nijolė Šimkūnaitė, Antanas Beliukevičius ir Pranas Peluritis – mokytojai, kuriems turime dėkoti už aštuntąją skyriaus absolventų laidą.

Bene ryškiausi šios laidos atstovai – Petras Skirmantas ir Jurijus Smoriginas. Labai skirtingi savo duomenimis, temperamentu, charakteriu, tačiau sugebėję maksimaliai pasinaudoti mokytojų Beliukevičiaus ir Peluričio klasikinio šokio metodikos „bagažu“, įgytu Agrippinos Vaganovos choreografijos mokykloje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Skirmantas jau per ataskaitinį absolventų koncertą maloniai nustebino menine branda ir stiliaus pajautimu. Elegancija, santūrumas ir pabrėžtinis dėmesys partnerei (Limontaitė), šokant Auroros ir Dezirė duetą iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“, tapo lyg pagrįsta jaunojo atlikėjo paraiška ateičiai. Baletą dievinanti Livija Gulbinaitė knygoje „Akimirkos vaikai“ rašė: „Po stažuotės Leningrade lyg nuo tramplino artistas nušoka į pagrindinių vaidmenų šviesą. Princas Zigfrydas (P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“) – gražus, aukštas, romantiškas. Mūsų teatras, manau, lyg Dievo dovaną gavo tokiu ūgiu apdovanotą artistą. (...) Gražus, aukštas partneris scenoje – nuostabu!“

Jei neklystu, tokie epitetai pirmą kartą buvo pavartoti kaip esminis vertinimo kriterijus. Manau, kad vertinti Skirmantą kaip šokėją reikia ne tik ir ne tiek dėl tos Dievo dovanos, kiek dėl jo dar mokyklos suole pasireiškusio brandumo, ne tik žinojimo, ko siekia, bet ir supratimo, kad viską lemia tai, kiek tu dirbi ir kaip dirbi. Drįstu teigti, kad Skirmantas nuo pirmų žingsnių baleto pasaulyje iki pat profesinės karjeros pabaigos reikliausias buvo sau. Kad ir kokį vaidmenį kurtų, scenoje jis ne tik stebėtinai įtaigiai perteikdavo herojaus dvasinę būseną, bet ir subtiliai išsaugodavo autentišką to ar kito klasikinio baleto stilių. Skirmantui šokant Dezirė ar Albertą (Adolphe’o Adamo „Žizel“), Zigfrydą ar Mėlynąjį paukštį (Čaikovskio „Gulbių ežeras“), Bazilį ir Espadą ar Žaną de Brieną (Liudvigo Minkaus „Don Kichotas“ ir Aleksandro Glazunovo „Raimonda“)¸ Džeimsą (Hermano Løvenskioldo „Silfidė“) ar Poetą (Fryderyko Chopino ir Aleksandro Glazunovo „Šopeniana“), tarsi laiko mašina persikeldavai ne tik į tą epochą, kurioje vyksta veiksmas, bet ir tą laiką, kai buvo kuriamas tas ar kitas klasikinio baleto šedevras. Baleto kritikas Audronis Imbrasas pateikia estų baletmeisterės Mai Murdmaa, kadaise mūsų scenoje pastačiusios Bélos Bartóko „Stebuklingą mandariną“ ir pakvietusios Skirmantą dalyvauti Taline statomame baleto spektaklyje „Credo“, žodžius: „Mai Murdmaa, kalbėdama apie šį veikalą, pasidžiaugė P. Skirmanto gebėjimu greitai įsitraukti į jų trupės spektaklį. Nors tai buvo nelengva – jau vien todėl, kad dvasiniai dalykai išreiškiami technologiškai sudėtinga klasikinio šokio leksika. Estė choreografė akcentavo lietuvių šokėjo muzikalumą.“

Be unikalaus atlikėjo talento, Skirmantas turi dar ir gan retą tarp kūrėjų savybę – vadybininko ar impresarijaus (vadinkite kaip norite, dėl pavadinimo esmė nesikeičia). Organizaciniai šokėjo gebėjimai ne tik padėjo įrodyti „Goskoncertui“ (sovietinė koncertų organizatorė užsienyje, turėjusi šios veiklos monopolį), kad ir mažesnės „broliškos respublikos“ gali atstovauti klasikiniam baletui „užsieniuose“. Jo įkurtas fondas „Dance“ populiarino klasikinio baleto meną, plėtė ryšius su kolegomis iš kitų šalių, finansavo ir organizavo įvairius renginius, koncertus, skirtus šokio mūzai Terpsichorei.

Net ir atsisveikinęs su scena, Skirmantas liko ištikimas pasirinktos mūzos tarnas. Visą savo žinių lobyną, sukauptą patirtį, visa tai, ką gavo iš mokytojų, kolegų, pasklidusių po pasaulį, dirbdamas pedagogu choreografijos skyriuje, vadovaudamas jam, ne tik perdavė mokiniams, bet ir įdiegė jiems gebėjimą maksimaliai atsiskleisti scenoje. Kalbant sportiniais terminais, klasikiniame balete estafetės lazdelę Skirmantas perdavė savo mokiniams. Dabar ji unikalaus Skirmanto mokinio Edvino Jakonio rankose. Tad palaukime, kol jo mokinys įveiks bent pusę baleto artistui skirtos distancijos.

Jurijus Smoriginas – visiška bendraklasio Skirmanto priešingybė. Skirmantas nuo pat pradžių žinojo, ko nori, ko tikisi ir kaip tuos tikslus pasiekti, o Smoriginas su jaunatvišku maksimalizmu ieškojo savo vietos po scenos prožektorių šviesa. Impulsyvus, nenustygstantis vietoje, turintis nuomonę ir nebijantis jos reikšti, hiperaktyvus ir todėl besiblaškantis tarp savo tapatybės paieškų, Smoriginas nuo savojo likimo tiesiog negalėjo pabėgti. Jam buvo lemta tapti baletmeisteriu, nes tai vienintelis būdas šokiu išreikšti savo ego. Nors pirmieji Smorigino choreografiniai bandymai buvo įgyvendinti profesionalioje scenoje, būsimasis baletmeisteris norėjo būti nepriklausomas nuo administracinės rutinos, nuo prievolės atsižvelgti į „valdiškų“ institucijų reikalavimus ar primygtinius pageidavimus. O tai galėjai įgyvendinti tik turėdamas savo trupę. Ir Jurijus žinojo, kad ją turės.

Aš jį vadinu lietuviškuoju Béjart’u. Ne tik dėl organiško novatoriškumo. Ir Maurice’o Béjart’o baleto trupė „XX amžiaus baletas“, ir Jurijaus Smorigino įkurtas „Vilniaus baletas“, kurį vadinu „XXI amžiaus Lietuvos baletu“, abiem kūrėjams buvo ne savo ambicijų įgyvendinimas, o galimybė kitaip parodyti neoklasikinį šokį, nubrėžti ateities gaires. Šių choreografų miniatiūros stebina savo užbaigtumu, lakoniškumu ir kartu emociniu užtaisu, kuris pavergia ne tik atlikėjus, bet ir žiūrovus, priverčia įsigilinti į skleidžiamą žinią.

Kartais kyla mintis, kad teatre nebuvo maksimaliai išnaudotos ir Jurijaus, kaip baleto artisto, galimybės. Ragana Bogdano Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“, Rotbaras „Gulbių ežere“, Silvio Michailo Čulakio „Dviejų ponų tarne“, Girdvainis Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūne“, Mirtis Anatolijaus Šenderovo balete „Mergaitė ir mirtis“ – tokie skirtingi vaidmenys, puikiai atskleidžiantys neribotus baleto šokėjo aktorinius gebėjimus. O gal ir gerai, kad viskas taip vyko? Juk tos neišnaudotos galimybės tikriausiai ir vertė ieškoti būdų, kaip realizuoti save. Užtai dabar turime savą „lietuvišką“ Béjart’ą, baigusį M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių, turime gausybę choreografijos miniatiūrų, tikrų šedevrų, praturtinusių Lietuvos baleto aukso fondą.