Šokis
Šokėjas, choreografas ir pedagogas Marius Pinigis, ilgą laiką šokęs Kauno šokio teatre „Aura“, pastaruoju metu aktyviai kuria ir pristato savo darbus, yra vienas iš šokio trupės „Nuepiko“ įkūrėjų, dalyvauja įvairiuose šokio projektuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šoko tokiuose spektakliuose kaip „Perdegimas“ („Nuepiko“, 2019), „Boléro-Extended“ (choreografas Palle Granhøj, Šeiko šokio teatras, 2019), „(g)round zero“ („Nuepiko“, 2016), „ID: D&G“ (choreografai Mantas Stabačinskas ir Pinigis, 2014), „Melancholijos dėžutė“ (choreografas Johannes Wieland, Kauno šokio teatras „Aura“, 2013) ir kt.
Ar bandote šokiui suteikti miesto, kuriame kuriate, tapatybę?
Kaune didžiausia mūsų problema, kad neturime didelės, daugiafunkcės, universalios erdvės kaip Vilniuje esanti „Menų spaustuvė“ ar Klaipėdos „Kultūros fabrikas“. Kurdami pasąmoningai ieškome kūrybinio kompromiso, prisitaikydami prie erdvės. Todėl erdvė padiktuoja idėjas ir sprendimus. Bandau neprisirišti prie šios problemos, bet dažnai tenka prisitaikyti.
Dabar gyvename tokiu metu, kai nėra didelio skirtumo, kur vyks premjera. Kūrybiniu požiūriu neprisirišu prie miesto, kuriame kuriu, nors save identifikuoju kaip kaunietį. Ieškau miesto, kuriame galiu geriausiai išreikšti idėją, bet tai yra tik viena klausimo dalis, nes daug kas priklauso nuo projekto, kuriame dalyvauju. Svarbu ne mano, o miesto kaunietiška tapatybė, pagrįsta modernizmu, ji iškeliama daugelio projektų organizatorių.
Kodėl savo veiklai pasirinkote Kauną?
Į Kauną atvykau netikėtai. Artimieji gyveno Vilniuje – tai miestas, kuriame norėjau gyventi. Turėjau standartinį žmogaus iš provincijos požiūrį, kad sostinė yra stebuklinga. O Kaunas kėlė asociaciją su krepšiniu, „Žalgirio“ komanda, kurią visa mano šeima palaiko, ir su Šilainių mikrorajonu, kurį matydavau įvažiuodamas į miestą. Nieko nesupratau apie šio miesto modernizmą.
Mokydamasis mokykloje giliai širdyje norėjau studijuoti aktoriaus specialybę, bet tėvų įtaka pakreipė mane rinktis kitus dalykus, šiuo atveju politiką. Atsitiko taip, kad turėjau išvykti studijuoti į Kauną. Miestas man nepatiko, atrodė pilkas, bet pradėjau pažinti žmones, tuo metu atsirado ir šokio teatras „Aura“, labiau įsiliejau į kultūrinį miesto gyvenimą. Kaunas nušvito kitomis spalvomis.
Šokis atsirado visiškai atsitiktinai, nes atvažiavau studijuoti politikos mokslų. Visų pirma pamačiau šokančią „Auros“ trupę ir supratau, kad pats norėčiau tai daryti. Kiek vėliau per universiteto kultūrines veiklas mano būsima žmona pasiūlė išbandyti jėgas šioje trupėje, nes jie kaip tik ieškojo vaikinų. Tai buvo likimo pirštas, nes kai ten nuėjau, nebeturėjau kitos minties, ką noriu veikti, galvojau tik apie šokį.
Ar Jums padeda tai, kad esate studijavęs politikos mokslus? Kaip tai keičia požiūrį į šokį?
Negaliu palyginti, kaip būtų, jei nebūčiau studijavęs politikos. Šokio ir šio mokslo sferos yra skirtingos, jos veikia kitaip. Bet studijos padeda suvokti kultūros politikos lauką, nes dabartinis menininkas turi būti ir savo paties vadybininkas. Ką pats susikuriu, tą ir turiu. Taip tampu platesnio konteksto dalimi. Esu priverstas domėtis, kas vyksta politiniame lauke, koks žmogus vadovauja Kultūros ministerijai.
Kita vertus, dar būdamas jaunas daug šokau „Auroje“ ir neturėjau progos savo šokio perkelti į skirtingus formatus. Tapus nepriklausomu menininku atsiranda kontekstų, kurie siejasi su politika. Yra ne kartą tekę būti įvairių tarybų dalimi.
Politika išmokė sistemingumo, gebėjimo nesiblaškyti. Turėjau mažai laiko, todėl teko koncentruotis, kurti discipliną. Laisvu nuo mokslų laiku šokdavau, o po to vėl mokydavausi. Tai dabar, kai esu laisvai samdomas, labai padeda, nes šokis yra fizinė meno forma, reikalaujanti išlaikyti reikiamą fizinę formą.
Kuo Jums svarbi šokio erdvė? Ar Jums artimesnė teatrinė scena, ar pasirodymai lauke, miške, daugiabučių kiemuose, kokius rengė Jūsų trupė?
Iki karantino buvau pripratęs prie scenos erdvės ir nebeieškojau kitų sprendimų, įsijungdavo autopilotas. Tačiau atėjus pandemijai buvau priverstas kurti kitur, keisti formatą. Buvau pripratęs prie saugumo: scena, šviesos, partneriai – už viso to galėjau pasislėpti, bet dabar pirmame plane likau vienas be tokios galimybės, be įrankių, padedančių atskleisti temą. Stovėti daugiabučio kieme tarp penkių mašinų ant žvyro yra sudėtinga, nes ten esu tik aš, tačiau tai labai žavu ir vertinga.
Seniau lauko šokio, performanso nemėgau vien dėl logistinių aspektų – čia sunkiau surinkti žiūrovus. Atviroje erdvėje yra daug nenuspėjamų faktorių, pavyzdžiui, kintančios oro sąlygos, neaiškus paviršius, nežinomi žiūrovai. Būna tokių situacijų, kai, tarkim, šokdamas kieme negaliu nuspėti, koks žmogus ateis žiūrėti pasirodymo. Galbūt tai bus praeivis, nematęs šiuolaikinio šokio, todėl jis nesupras, kas vyksta. Teatre viskas paprasčiau, nes į jį atvyksta žmonės, nusprendę ten eiti.
Šokdamas lauke išmokau dar didesnės koncentracijos į tai, ką ir kaip darau. Apmąsčiau, kaip geriau valdyti pasirodymo laiką ir erdvę. Dabar žinau, kad negaliu visiškai kontroliuoti situacijos ir turiu mokėti dėl to atsipalaiduoti. Šis karantinas paskatino tyrinėti ryšio su aplinka, su kitu žmogumi ir su savimi užmezgimą. Tai vidinės sekos mokymasis.
Kaip karantino laikotarpis pakeitė Jūsų kūrybą, be to, kad reikėjo pereiti į virtualią erdvę?
Praėję metai buvo labai intensyvūs. Kultūros laukas greitai prisitaikė prie situacijos. Kultūros finansavimo politika nesustojo, projektai turėjo būti įvykdyti kitokiomis formomis. Labiausiai įsiminusi veikla buvo darbas su bendruomenėmis. Teko atsitraukti kaip menininkui, kūrėjui ir leisti pasireikšti kitiems, reikėjo mokytis, kaip dirbti su neprofesionalais, kaip išgirsti šiuos žmones. Norint pasiekti rezultatą reikėjo įgyti jų pasitikėjimą, suprasti, kuo jie gyvena. Kūrėme su Raudondvario gyventojais ir padarėme didelę, dviejų valandų ekskursiją po visą miestelį.
Pandemija buvo dvejopa. Jos metu grįžau prie pedagogikos, mokiau šokio jaunimą. O dabar po tiek mėnesių karantino daug laiko praleidžiu „Zoom“ platformoje, teko dirbti net su Pietų Korėjos menininkais, parengėme spektaklio eskizą.
Karantino laikotarpiu sukūrėme šokio filmą „Perdegimas“. Gruodį ir sausį jį filmavome, neturėjome didelių galimybių kurti viduje, todėl didelė dalis scenų filmuotos lauke. Taip pat džiaugiamės, kad karantino kontekste šis darbas atsiskleis dar geriau negu pristatant jį scenoje. O kai reikės grįžti į sceną, žinosime apie spektaklį daugiau, nes filmuodami apčiuopėme platesnį temos kontekstą.
Ko laukiate, kai baigsis karantinas? Ko norite ir tikitės kultūros srityje?
Noriu socialumo, susitikti su žmonėmis ir bendrauti. Manęs dažnai klausia, kas yra kultūra. Dažnai ją tapatiname su menu, kuris yra viena iš jos dalių. Bendravimas, sociumas yra kultūra. Noriu palinkėti kokybiško bendravimo. Turime daug laiko savirefleksijai, pabūti tiek su savo gerosiomis savybėmis, tiek su demonais, galime nuo jų apsivalyti. Prireiks laiko priprasti iš naujo bendrauti, nes niekada nežinau, ar galiu fiziškai liestis prie žmogaus. Viliuosi, nebūsime perdegę, būsime atgimę lyg feniksai. Gaila, kad tas perdegimas vyksta, tikiuosi, grįšime be sunkių psichologinių problemų. Manau, kad mes, menininkai, būsime sielos gydytojai. Dabar žmonėms trūksta kultūros, civilizacijos, bendravimo aukštesne forma, dvasiniame sluoksnyje. Smagu šokti lauke, atrasti naujas formas, bet noriu grįžti prie to, prie ko esu pratęs. Tačiau reikia, kad nenugarmėtume į didelį tempą, kaip buvo iki karantino.
Ačiū už pokalbį.
