Šokis
Ieva Navickaitė – šokėja, šiuolaikinio šokio ir vizualiųjų menų studijas baigusi „Idyllwild Arts Academy“ Kalifornijoje. Dirbo su „Kibbutz“ šiuolaikinio šokio kompanija Izraelyje, šokio teatru „Aura“ Lietuvoje, „Cienfuegos Danza“ Ispanijoje, „Reut Shemesh Company“ Vokietijoje, „Bodytraffic Company“ Los Andžele ir kitais nepriklausomais kūrėjais bei choreografais. Šiuo metu yra Didžiosios Britanijos „Van Huynh“ trupės šokėja ir choreografo asistentė, pradedanti kūrėjos kelią. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vasaros programoje pristatė šokio spektaklio „Perdegęs superherojus“ eskizą.
Baigėte studijas Kalifornijoje, ten pradėjote kūrybinį kelią. Kokie esminiai skirtumai tarp Europos ir JAV šiuolaikinio šokio? Kaip gyvenimas Amerikoje formavo Jūsų požiūrį į šokį?
Išvažiavau labai jauna. Negaliu sakyti, kad ten prasidėjo mano kūrybinė veikla. JAV aš brendau, formavausi, tai buvo pirmas įėjimas į meno lauką, kūrėsi požiūris į jį, bet tam didelę įtaką darė mokykla. Mano, kaip kūrėjos, kelias labai neilgas, tik dabar pradedu augti kaip kūrėja, nes iki šiol buvau atlikėja, bet man pasisekė, kad dirbau su choreografais, vertinančiais šokėjo indėlį.
Studijuoti JAV buvo įdomu, turėjau aukšto lygio dėstytojus, choreografus, bet jei žvelgsime į kūrybą, Amerikoje daug daugiau komerciškumo. Dar mokydamasi supratau, kad ten neliksiu: netiko šalies gyvenimo būdas, ritmas, nors patirtis buvo neįkainojama. Mane visada labiau domino Europos trupės. Jų kūryba labiau eksperimentinė. Manau, kad, be kitų veiksnių, mažiau eksperimentiniam JAV šokiui nemažai įtakos turi ir finansavimo sistema, kuri yra decentralizuota, dinamiška bei įvairi, tačiau daugeliu atvejų kūrėjai tampa labai priklausomi nuo privačių rėmėjų – taip sukuriamas noro „labiau įtikti“ mikroklimatas. Mano pažįstami šokio menininkai yra ne kartą pasidaliję mintimis, kad norėjimas gauti paramą, galimybę kurti ir tuo pat metu supratimas, kad turi patikti kartais konservatyviam rėmėjui, jų kūrybai nejučia sukuria „patogesnio meno“ filtrą.
Jūs mokėtės ir kūrėte vakarinėje JAV dalyje, Kalifornijoje, bet praleidote laiko ir rytinėje dalyje, Niujorke. Kur labiau jaučiamas komerciškumas, o kur Europos įtaka? Galbūt Niujorko erdvė europietiškesnė?
Rytų atmosfera, jausena labai skiriasi nuo Kalifornijos. JAV nėra tolygaus meno lauko. Niujorke ir rytuose yra mažiau komerciškumo. Jo erdvė buvo artimesnė, labiau maitinanti, bet tada aš dar buvau vaikas, pririštas prie Kalifornijos. Menų akademija, kurioje mokiausi, buvo įsikūrusi kalnuose, dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio, reikėjo net fizinės adaptacijos. Didžiųjų miestų nuošalyje esanti mokymosi erdvė turėjo specifinį mikroklimatą, be to, buvo mokinių iš viso pasaulio. Gyvenome atsiplėšę nuo miestų, kūrėme ir mokėmės oazėje. Ši aplinka jaunam žmogui labai dėkinga, nes koncentruotai įvedė į meno lauką, neliko jokių išorinių trukdžių, bet jau tada supratau: kaip menininkė, negalėsiu čia ilgai gyventi, nes trūko išorinio įkvėpimo. Aplink mus buvo gyvūnų, mes net gyvenome vienos pumos teritorijoje, ji kartais pasirodydavo. Dėl šių aspektų mokykloje jautėsi mažiau komerciškumo, nebuvo Los Andželo šou verslo įtakos.
Dalis Jūsų šokio improvizacijų filmuotos gamtoje. Kodėl? Juk dažnai sakoma, kad šokis – miesto menas. Gal gamtoje galite sulieti turimus kontekstus į vieną ir atrasti savąjį?
Visų pirma noriu pasakyti, kad galbūt dėl pastarųjų mano darbų nuotrupų ir šio laikotarpio galėjo susidaryti šiek tiek klaidingas įspūdis, jog esu kūrėja, atsiremianti į gamtą. Mokyklos kontekstas, kaip jau minėjau, nebuvo artimas – neįsivaizduočiau savęs gebančios kurti toli nuo miesto. Nors improvizacijos filmuotos nuošaliau, miestas, žmonės, kultūra, cirkuliacija yra didesnė mano kūrybos inspiracija nei gamta. Aišku, buvimas atsiskyrus gali būti itin stiprus impulsas, suteikti ramybės, koncentracijos, bet nesu gamtos vaikas, miestas man yra būtinas. Daug semiuosi iš patirčių bei susidūrimų su įvairiomis asmenybėmis.
Dirbote įvairiose šalyse. Kaip vyksta niveliacija trupėje? Ar kiekvienas šokėjas bando išlaikyti savo autentiškumą? Ar šiuolaikinio šokio trupės darbe ryškėja individualizmas, ar susiliejama į vieną komandą?
Tai priklauso nuo trupės, nuo kūrėjo. Individualumo noras labai gajus, jis net sustiprėjęs. Dabar tolstama nuo to, kad į vieną trupę būtų surinkti vienodo tipažo ir galimybių šokėjai. Šiandien viskas skiriasi, kartais kūrėjai nori, kad trupė taptų vienu organizmu, perteikiančiu vieną idėją, bet man artimiau, kai choreografas bando rasti kiekvieno menininko individualumą, todėl stengiuosi dirbti su menininkais, kurie nenori įstumti šokėjo į bendrą motorą ir palieka erdvės pačiai kurti. Kartais susiliejimas iki tam tikro lygio vyksta savaime, net jei šokėjai labai skirtingi, bet dirba prie vienos idėjos. Taip pamažu įsiliejama į bendrą visumą. Tarkim, su „Van Huynh“ kompanija statėme spektaklį „Dep“, vietnamietiškai tai reiškia „gražu“. Kūrinys – apie mirtį, prisikėlimą, gyvenimo ratą. Trupėje buvo labai skirtingi žmonės, galvojau, kaip mes išvis galėsime kartu dirbti, bet vykstant procesui pamačiau, kiek žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių ir amžiaus grupių gali turėti panašumų.
Ar yra ryškius tautinius bruožus propaguojančių šokėjų? Ar jie bando skleisti tradicinį požiūrį, ar individualizmą?
Reikėtų pabrėžti, kad paties nacionalizmo nėra daug. Man pačiai šis žodis šiek tiek „neskanus“, tarsi kažką norintis išaukštinti. Dabartinis meno laukas labai globalus, daugybė kūrėjų yra tapę tiesiog pasaulio piliečiais. Taigi to „olimpinių žaidynių“ jausmo ir „atstovavimo“ savo šaliai nėra daug. Darosi vis sunkiau rasti trupių, kuriose nebūtų tarptautinių šokėjų. Manau, kad iš skirtingų pasaulio kampelių susirinkę menininkai sukuria labiau globalią nei lokalią atmosferą, dėl to aš asmeniškai jaučiu, kad pati trupė lyg ir nepriklauso tam tikrai šaliai, o yra nepriklausoma, laisva kūrybinė erdvė. Kita vertus, mes neišvengiamai esame veikiami aplinkos realijų, tam tikros šalies atmosferos, laikmečio ar konkrečios vietos problematikos. Mūsų pačių bagažas, santykis su pasauliu, jo vyksmais, žmonėmis, tam tikrų dalykų kvestionavimas veikia kūrybą per kiekvieno individualų, unikalų filtrą.
Grįžote į Lietuvą. Ar tai buvo namų trauka? Gal tapatybės paieškų dalis?
Nebuvo taip, kad laukiau, kol Lietuvos šokio terpė taps man artimesnė. Metų nuo išvykimo praėjo daug, pastarąjį kartą ilgiau Lietuvoje buvau prieš devynerius metus, dirbau šokio teatre „Aura“. Prieš išvažiuodama turėjau daug noro išvykti, gauti inspiracijų ir tai suteikė geros patirties. Negaliu pasakyti, kada nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Pastaruosius porą metų ši mintis dažnai aplankydavo. Galiausiai prieš pandemiją su vyru nusprendėme dviem mėnesiams grįžti į Lietuvą. Mums atvykus prasidėjo pandemija, bet likau ne dėl jos, nes turėjau galimybių išvažiuoti, – nusprendžiau pamažu įsilieti į esamą lauką, tuo pat metu dirbdama su projektais užsienyje.
Kokį Lietuvos šokio lauką matote dabar? Kuo jis pakitęs nuo tada, kai išvykote? Ypač esant dabartinei situacijai kokią matote šokio ir savo kūrybos perspektyvą? Kokie nauji darbai laukia?
Laukas yra pakitęs, atsiradę daugiau šokėjų, tai sukuria gyvesnę atmosferą. Prieš man išvažiuojant jautėsi „gamtos peizažas“, o dabar viskas leidžiasi į cirkuliuojančią miesto atmosferą. Atsiranda geresnės sąlygos kurti. Dabartinė situacija, karantino laikas, nėra lengvas šokiui. Tai apsunkino mūsų padėtį vien dėl to, kad negalime įprastai palaikyti formos, nors kūrybiškai su tuo dorojamės neblogai.
Perspektyvų yra daug, viskas nesustojo tiek, kiek galėjo sustoti. Ši situacija buvo akstinas sukonkretinti savo idėjas, sustiprinti savo balsą, atrasti dalykus, apie kuriuos noriu ir turiu kalbėti. Taip kartais nutinka, kai esame apribojami, – atsiranda daugiau kūrybiškumo. Neteigiu, kad tai visada būtina sąlyga, bet kartais dėl to atsiranda puikių dalykų, nes jaučiama iniciatyva ir noras daryti daugiau.
Ar kurdama gvildenate savo patirtas, išgyventas situacijas, ar stengiatės keliauti į bendresnį, filosofinį lygmenį?
Dar tik pradedu kūrėjos kelią. Identifikuoju idėjas, prieinu prie jų, bet galiu pasakyti, kad tai yra šių dalykų sintezė. Mes naudojamės turimu bagažu, patirtimis, traumomis.
Filosofija, pamatiniai dalykai mane domina, jie padeda apibendrinti mūsų patirtis, bet nenorėčiau eiti tuo keliu, kai prie kūrinio priartėjama per filosofiją ar archetipus. Dabar man svarbu, kad į atlikėjos-kūrėjos vaidmenį įneščiau dalelę savęs. Taip kūryba įgauna individualumo, kuris man svarbus.
Ačiū už pokalbį.
