7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis, peržengiantis laiką

Pokalbis su Agnija Šeiko

Ignas Zalieckas
Nr. 6 (1371), 2021-02-12
Šokis
Agnija Šeiko spektaklio „Metų laikai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.
Agnija Šeiko spektaklio „Metų laikai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Agnija Šeiko – šokėja, choreografė, pedagogė, Šeiko šokio teatro vadovė. Ji yra sukūrusi daugiau nei tris dešimtis šiuolaikinio šokio ir muzikinių spektaklių, tarp jų: „Dykra“ (2011), „Dior in Moscow“(2016), „Metų laikai“ (2017), Who the F**k is Alice?“ (2019), „Užpustyti“ (2019).

 

Turite didelę tarptautinę patirtį. Kaip kinta šokis, jo formos skirtingose pasaulio šalyse? Kokios bendros jungtys atsiranda tarp įvairių valstybių kūrėjų? Ar dirbant su tarptautine komanda pavyksta geriau priartėti prie idėjos nervo?

Šokis – tarptautiškiausia sritis, ją sunkiausia apibūdinti kaip priklausančią tam tikriems regionams. Sudėtinga būtų rasti trupę, kurioje šoktų tik vienos šalies šokėjai ar dirbtų vienos šalies choreografai. Uždarų trupių nebėra. Todėl, kad šokis nėra priklausomas nuo kalbos, dėl kurios teatre atsiranda ribotumas. Bet judėjimo stiliai skiriasi. Pavyzdžiui, Izraelyje priklausomai nuo klimato judėjimas yra minkštas, platus, ekskliuzyvus ir dinamiškas. Einant į šiaurę judesys tampa santūresnis. Skandinavai linkę į konceptualizmą, minimalizmą.

 

Šalies klausimu galima kalbėti tik apie žiūrovą, kultūros politiką ir finansavimą. Lietuva daug metų buvo teatro šalis, šokiui reikėjo ilgo laiko „atsistoti“. Šokis yra perėmęs teatro tradiciją. Kitose šalyse, kur teatras neturi senos tradicijos, yra kitaip.

 

Kaip tarptautinė trupė sugeba vieningai atskleisti idėją tik judesiu, be tekstinio pagrindo?

Šiuolaikinė choreografija dažniausiai kuriama kartu su šokėju, per įvairias užduotis, atsiremiant į specifinį šokėjo judėjimą ir jo šokio kalbą. O choreografas ją vysto norima linkme. Naudojant skirtingus metodus labai asmeniškai prieinama prie kiekvieno šokėjo. Dažniausiai sujungiami itin skirtingi žmonės. Esmė ta, kad visų pagrindas panašus – klasikinės technikos, baletas. Kuriant svarbu asmeniškai priartėti prie šokėjo, o vėliau viską lemia choreografo meistrystė idėjai panaudoti turimą spektrą. Jei choreografas turi aiškią viziją, renkasi pagal ją ir eina tiesiai į jos įgyvendinimą.

 

Esate minėjusi, kad šiuolaikinis šokis kilęs miestuose. Ar jis galėtų skelbti savo žinią neurbanistinėje aplinkoje? Atrodo, kad judesys kuriasi iš kasdien slenkančios minios, kuri nėra autentiška. Kaip iš to pereinama prie tikrumo?

Mane nustebino, kad festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ specialiai lietuviškai programai kurti šokio filmai buvo nufilmuoti gamtoje. Paties meno ištakos yra miestas, kurio erdvėje galima laisvai reikšti mintis, ir tuo pat metu jis sutapo su socialiniu-politiniu judėjimu. Šių dviejų erdvių susijungimas vyksta tada, kai šokantis žmogus atranda savyje archajinį būvį, kai minios judesys apsigyvena šokyje, susijungia žmogaus pasąmonės lygmenyje. Pats šokis atėjęs iš ritualų. O gimęs vaikas komunikuoja kūnu. Prigimtiniame judesyje, kaip žmonijos kode, esama autentiškumo. Mes to ir ieškome, siekiame apsivalyti nuo masių pilkumo ir atrasti natūralų judesį. Šokio kaita vyksta kartu su pasaulio virsmu. Jis reaguoja į žmogaus būsenas.

 

Spektaklis „Užpustyti“ vyksta Nidos kopose. Ar tai natūralaus judesio susitikimas su gamta? O gal Nida yra erdvė, kur vasarą atvažiuoja miestas ir sukuria visiškai kitą atmosferą?

Noriu atriboti Nidą ir spektaklio kuriamą įspūdį nuo miesto, nuo banalių miestiečių atostogų, vaikščiojimo su šlepetėmis. Norisi, kad nebūtų šio konteksto. Kurdami spektaklį sluoksniavome daug sričių. Istorinį kontekstą įveda tekstas. Šokis šiuo atveju atstovauja rituališkumui ir pasąmoniniam lygmeniui, kuriame dalyvauja atmintis-užmarštis. Kalbame apie Neringos dramatiškumą, kaimų užpustymą, susidūrimą su nevaldoma gamtos stichija – apie šį būvį ir byloja šokis.

 

Iš kelionės nuo miesto į rituališkumą ir pasąmoninį buvimą atsirado spektaklio judesys. Kurdami turėjome garso takelį, medžiagą, bandėme dirbti salėje, bet supratome, kad ten judesys visiškai neveikia, mes negalime jo sukurti. Tad persikėlėme į kopas ir ieškojome, apie ką kalba pats judesys, tad jį galima pavadinti gamtiniu. Kūnas tapo gamtos kalba ir jos išraiškos būdu.

 

Gal iš gamtos atsiranda ir etnokultūros spalva?

Gamtą dažniausiai siejame su etno. Visada stengiausi pabėgti nuo sąsajos su šia kultūra, bet dabar to nebebijau. Tai labai specifinė erdvė. Kalbame apie ritualus, apie žmonių buvimą ir, iš esmės, nebegalime nuo to pabėgti. Net naudojant lino medžiagą atsiranda nuoroda į etnokultūrą. Negalime į tai įdėti ko nors visiškai svetimo. Tai sakralumas.

 

Kaip dabartinis Lietuvos šokis reaguoja į etnokultūrą? Kiek jis susijęs su istorine patirtimi? Ar jis žvelgia į Vakarų Europą, nori būti toks, kokie yra Vakarai?

Tai nesibaigianti kelionė. Iš pradžių šiuolaikiniame šokyje buvo labai daug nuorodų į istoriją, etnokultūrą, lietuviškumą – tiek Birutės Letukaitės, tiek Vyčio Jankausko, tiek Airos Naginevičiūtės kūryboje. Mano pačios kūryboje buvo daug sąsajų. Vėliau atėjo laikas, kai visi stengėmės atsitraukti ir atrasti savo tapatybę. Norėjome būti vakarietiški, norėjome neiškristi iš konteksto, bet išlikti originalūs. Vyravo stiprus noras atsiriboti nuo liaudiško šokio tradicijos.

 

Dabar vyksta labai įdomūs procesai. „Lietuvos“ ansamblis pradeda kreiptis į šiuolaikinio šokio menininkus, kad jie naujai pasižiūrėtų į lietuvišką šokį. Jauni žmonės, ateinantys į šokį, neturi fobijos būti susieti su liaudiškumu. Pavyzdžiui, Lukas Karvelis pas mus statė nedidelį etiudą ir drąsiai naudojo legendas, etniškumo simbolius. Mane stebino, kad jis neturi fobijos būti priskirtas šiai kultūrai. Jaunųjų stiprybė yra atitolimas nuo lietuviško šokio tradicijos ir todėl jie drąsiai gali naudotis lietuviškomis temomis, archetipais. Tačiau vartojama nauja, gaivi šokio kalba. Tai labai gražu ir vertinga. Dabar jauni žmonės nebebando tapatintis su tradicine šokio kalba, jie ieško individualios kalbos. Įdomu, kad daug jų grįžta ir ieško sąsajų su Lietuva.

 

Ar dabar jau galima teigti, kad yra susiformavęs Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulis? Kokie jo etalonai? Dramos teatre turime Juozą Miltinį, Eimuntą Nekrošių, Joną Vaitkų, Rimą Tuminą ir kitus, jie yra esminiai poliai, į kuriuos remiasi naujos kartos. Kokios trupės, šokėjai, choreografai yra šokio pasaulio poliai?

Šokio tradicija dar per trumpa, nors jau yra susiformavusios kelios choreografų kartos. Keliamas klausimas, kodėl teatre yra galimybė susiformuoti mokykloms, o šokyje tai nėra ryšku, nors šokio veidas – ryškus. Daug kas pripažįsta, kad per pandemiją šokis atsilaikė beveik stipriausiai, bendruomenė buvo vieningiausia, aktyviausiai prisitaikė prie situacijos. Tai įvyko dėl to, kad mūsų raumenys ištreniruoti nepastovumui. Mes niekada nežinome, kas bus kitais metais, ar gausime finansavimą. Iš vienos pusės, tai augina stiprybę, iš kitos – neužaugame iki nekrošių, vaitkų, tuminų. Viena to priežasčių – kad neturime nacionalinės trupės. Per trisdešimt metų nėra pastatyta nė vieno naujo teatro pastato. Klaipėda pirma žengė žingsnį link tikslo išsipildymo, skirdama trejų metų finansavimą nepriklausomiems teatrams. Tada galime planuoti, kokie choreografai atvažiuos, galime auginti šokėjus. Ilgą laiką šokis balansavo ties svyruojančio techninio lygio riba, nes viskas rėmėsi ir iki šiol remiasi nepriklausomu sektoriumi. Kai esi nuolat priklausomas nuo finansų, kai negali susikoncentruoti tik į šokį, sudėtinga pasiekti aukštą techninį lygį. Kultūros politikos požiūris į šokį dar besiformuojantis, neleidžiantis atsirasti stabiliam šokio pasauliui.

 

Kaip šokis keisis dėl karantino sustojus miestams ir sulėtėjus judesiui?

Faktas, kad pokytis jau įvyko. Visi, kas galėjo, nuėjo į gamtą. Atsirado labai daug iniciatyvų, naujų spektaklių kitokiose, ne scenos erdvėse. Tai šokėjų pliusas, kad greitai reaguojame ir prisitaikome. Ši video kryptis turi potencialo, nes judesys labai tinka kamerai. Tai inicijuoja daug šokio filmų. Paslankumas video atžvilgiu suteikia galimybių išlikti. Stebiu, kaip viskas pasisuks, kokios bus temos ir kokios jos yra dabar. Daug spektaklių prieš pandemiją tarsi numatė šią situaciją. Todėl sakau, kad judesys yra pasąmoninis ir peržengiantis laiką.

 

Ačiū už pokalbį.

Agnija Šeiko spektaklio „Metų laikai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.
Agnija Šeiko spektaklio „Metų laikai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Agnija Šeiko spektaklyje „Dior in Moscow“. V. Petriko nuotr.
Agnija Šeiko spektaklyje „Dior in Moscow“. V. Petriko nuotr.
Scena iš spektaklio „Metų laikai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Metų laikai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Who the F**k is Alice“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Who the F**k is Alice“. „Kemel photography“