Šokis
Vonios kambarys – jaukiausias namų kampelis, kuriame daugiausia laiko praleidžiame vieni su savo mintimis ir kūnu. Čia nusimetame visuomenėje dėvimas kaukes ir esame pažeidžiamiausi. Šioje reliatyvioje erdvėje apsivalome kūniškai ir emociškai, sulaukiame įkvėpimo, apsvarstome, ko esame verti, ir prisipažįstame savo nuodėmes bei dorybes.
Trys moterys, šokėjos, choreografės Sigita Juraškaitė-Baužienė, Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė – dvi pastarosios neseniai įkūrusios nepriklausomą šiuolaikinio šokio meno organizaciją „Be kompanijos“ – sausio 27 d. internetu transliavo šiuolaikinio šokio spektaklio „Vonia“ premjerą. Šis sterilumu persmelktas kūrinys nagrinėja sudėtingą moters vidinį pasaulį ir bando praplėsti jo ribas.
Kukli spektaklio scenografija, sukurta Vlado Suncovo, perteikė pagrindinę spektaklio idėją, pabrėžė scenoje matomų vidinių išgyvenimų pergalę prieš fizinius. Į juodus rėmus įspraustos moterys yra sukaustytos aplinkinių nuomonių apie jas. Per spektaklį jos iš tų rėmų nepasitraukia, tai leidžia daryti prielaidą, kad jaučiasi paralyžiuotos. Jų smegenis tarsi įkalina visuomenėje įdiegtas mąstymo modelis, kurio logika iš pažiūros neturi spragų.
Spektakliui intymumo suteikia kameros objektyvo vaizdo efektas ir šokėjų pasiskirstymas erdvėje. Filmavimas žiūrovo patirtį suasmenina, o stambaus plano kadrai spektakliui suteikia dinamikos, kuria intrigą. Senovės romėnų gamtininko Plinijaus Vyresniojo posakis „Akys – sielos veidrodis“ puikiai apibūdina šį intymų išgyvenimą, kai šokėjų akys pačios byloja apie tai, kas dedasi ne tik fiziniame, bet ir emociniame žmogaus pasaulyje. Moterys viena su kita nebendrauja. Viso vyksmo metu jos užsidariusios savyje, atsiribojusios nuo supančio pasaulio. Vadinasi, šios vonios išpažintys, paslaptys apie moteriškumą, dėliojamos tarsi atverstos kortos prieš Paskutinį teismą, atskleidžia vienatvę patiriančio žmogaus egzistencinius laimėjimus ir praradimus. Visa tai atsispindi šokėjų judesiuose, kurie, nors iš pradžių atrodo visiškai skirtingi, vėliau susilieja į vientisą pasakojimą apie moters būties tragiškumą.
Šokėjos Juraškaitės pasirodymas žavi kintančiomis naudojamo audinio prasmėmis bei choreografija išreiškiamo jausmo nepastovumu. Iš pradžių ji – tarsi pirmą kartą savo vidinį pasaulį suvokti bandantis vaikas – tyrinėja kūno ribas, nepatikliai slysdama grindimis. Vėliau baltas audinys šokėjos rankose tampa nuotakos apdaru. Šiame epizode ji primena Eglę iš liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“, prie marių šaukiančią bangą, jos vyrui esant gyvam, atplaukti „balta pieno puta“. Kitą kartą šokėja audeklui leidžia laisvai kristi, o jos moteriškas siluetas primena senovės Graikijos dievaičių skulptūras. Galiausiai pranokdama ankstesnes asociatyvias figūras ji susivynioja į buvusį nuotakos apdarą ir virsta kokonu, sudarančiu paktą su moters kūnu. Save ištyrinėjusi įvairiais amplua šokėja išsirita iš kokono – ši metamorfozė liudija pasikeitusį santykį su savo kūnu ir siela.
„Vonioje“ pasikartoja idealios moters motyvas. Šokėjų lūpomis įgarsinami senoviniai prietarai – traukti šiaudą per Kūčias, nešioti žiedą ant dešinės rankos bevardžio piršto ar dešine ranka barstyti druską – pasibaigia beviltišku klausimu: „Tai kur yra mano vyras?“ Moteris varžančios normos spaudžia įtikti ir patikti kitai lyčiai. Tačiau spektaklyje abejojama idealios moters tikrumu, teigiama, kad visa tai tėra iliuzija. Pabaigoje nuskamba žodžiai: „Moteris – fikcija arba fikcija apie moterį.“ Jie atskleidžia per daugybę metų pernelyg aukštai iškeltos kartelės moterims beprotybę ir siekia modernizuoti tokį nerealistinį požiūrį. Be abejo, akcentuojama, kad šis pokytis liečia visus, bet ypač pačioms moterims svarbu pradėti pripažinti savo trūkumus kaip privalumus ir susitaikyti su vidinio pasaulio prieštaravimais. Tada ir visuomenės spaudimas pamažu sunyks.
Internetu transliuojamame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Vonia“ gilinamasi į moteriškumo temų tyrinėjimo subtilybes. Dinamiškais judesiais, liaudiškais prietarais ir intymiais išgyvenimais diskutuojama apie tai, kokios versmės tyvuliuoja moterų vidiniame pasaulyje.
