Šokis
Ar tikrai žmogus – savo likimo kalvis? O gal mūsų likimai priklauso nuo... moirų? Tų mistinių senosios Graikijos būtybių, sugebančių ar sugebėjusių manipuliuoti ne tik likimais, bet ir gyvybėmis? Gal jos prikišo nagus ir prie penktos M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus laidos? Juk 1971 m. pavasarį choreografijos skyrių baigusi laida teikė daug gražių vilčių. Antanina Bezborodova, Tatjana Smirnova, Jonas Katakinas įsiliejo į Operos ir baleto teatro baleto trupę, o Eugenijus Petravičius papildė retokas Kauno muzikinio teatro atlikėjų gretas. Nieko nenustebino tai, kad Katakinas jau per pirmąjį sezoną sušoko Zygfrydą Piotro Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“, o netrukus su Bezborodova buvo išsiųsti į tuometinį Leningradą ruošti pagrindinių vaidmenų „Gulbių ežere“.
Deja, tik Jonas su kaupu pateisino viltis, ilgam užimdamas dominuojančią padėtį teatre, sukurdamas ištisą galeriją įsimintinų vaidmenų klasikiniuose, nacionaliniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Juos vardinti galima būtų iki begalybės, tačiau norėčiau išskirti Mandariną Bélos Bartóko balete „Stebuklingas mandarinas“, Kareniną Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“ ir Baltaragį Viačeslavo Ganelino balete „Baltaragio malūnas“. Šie vaidmenys puikiausiai atskleidžia šokėjo universalumą. Kurdamas tokius skirtingus personažus Katakinas sugebėjo ne tik perteikti skirtingų statytojų (Mai Murdmaa, Natalijos Ryženko, Viktoro Smirnovo-Golovanovo, Vytauto Brazdylio) sumanymus, bet ir išsaugoti tik jam vienam būdingą atlikimo manierą. Ko gero, ta savita maniera ir lėmė tai, kad būtent Katakinas buvo pakviestas šokti Kareniną su Maja Pliseckaja šimtajame „Anos Kareninos“ spektaklyje Maskvos Didžiajame teatre.
Katakino bendraklasės Bezborodova ir Smirnova, gamtos dosniai apdovanotos, jo pėdomis nepasekė. Gal tos gamtos dovanos, tokios ryškios pirmaisiais veiklos metais, kai atrodo, kad viskas pasiekiama be didesnių pastangų, kai numojama ranka į kasdienę rutininę trenažo procedūrą, net ir einant į sceną tikintis, kad gerai bus ir taip, ilgainiui „užgesino“ kandidačių į baleto olimpą norą ne tik dirbti, bet ir šokti. Kam stengtis, jei ir taip soti buitis garantuota. Ir dvi tikrai gabios balerinos pasitraukė ne tik iš scenos, bet ir iš gyvenimo. Štai todėl ir kirba galvoje mintis apie mistines moiras, likimo ir mirties deives. Juk Klotė audžia gyvenimo giją savo verpstu, Lachesė nulemia žmogaus gyvenimą dar prieš jam gimstant, o Atropė, prieš nutraukdama gyvenimo giją, parenka mirties pobūdį. Tad penktoji choreografijos skyriaus laida tikrai buvo „globojama“ šių „baletomanių“, juk iš keturių laidos absolventų net trys iš gyvenimo pasitraukė per anksti. Katakinas bent jau spėjo atiduoti save visą baleto menui, ištikimai tarnaudamas Terpsichorei.
Paėmusios duoklę iš Terpsichorės, moiros nusisuko nuo choreografijos skyriaus, tad šeštoji skyriaus laida Lietuvos baletą praturtino charizmatiškais charakterinio šokio atlikėjais – Valentina Tarasova (Beriozko) ir Voldemaru Chlebinsku. Jų bendraklasiai Irena Buišaitė ir Romas Mičiūnas, nors ir ne tokie ryškūs scenoje, ištikimai tarnavo šokio menui.
Valentiną ir Voldemarą galima priskirti prie pirmųjų baleto artistų, išbandžiusių jėgas vaidybiniuose filmuose. Tarasova režisieriaus Gyčio Lukšo filme „Anglų valsas“ puikiai suvaidino tarnaitę Rozą, o Voldemaras visus pakerėjo Algirdo Dausos filme „Markizas ir piemenaitė“. Tarasova ne tik scenoje, bet ir ekrane mokėjo lakoniškai, neforsuodama emocijų, perteikti kuriamų personažų vidinį pasaulį. Bet kai to reikėdavo, jos herojės savo vulkanišku temperamentu galėjo išsprogdinti žiūrovų salę. Gaila, kad dėl šeiminių aplinkybių Valentinai neteko dalyvauti statant „Aną Kareniną“. Galime tik įsivaizduoti, kokia Betsi būtų pasirodžiusi scenoje: rafinuota, valdinga, nuolatinė aukštuomenės salonų lankytoja, mokanti išdidžiai parodyti savo socialinį statusą, visiška Anos Kareninos priešingybė. Deja... Tačiau net ir visos tos raganos, laumės ar blogosios fėjos, kurių pilna Tarasovos repertuare (Fėja Karabos Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“, Ragana Bogdano Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“, Medžė Hermano Løvenskioldo „Silfidėje“), pagaliau Uršulė Ganelino „Baltaragio malūne“ arba temperamentingi ispanų šokiai iki galo neatskleidė jos galimybių. Man ši balerina asocijuojasi su rusų dailininko Vasilijaus Surikovo paveikslo „Bojarinė Morozova“ pagrindine heroje. Dailininkas savo drobėje pavaizdavo realų personažą – bajorę Feodosiją Morozovą, kovojusią už stačiatikių sentikių tikėjimą. Kai kurie rusų menotyrininkai joje įžvelgia fanatizmo ir asketizmo, tačiau ir tada, ir dabar opozicijos atstovai nebuvo ir nėra labai mėgstami. O Tarasova, siekdama būti nepriklausoma, turėdama savo nuomonę ir reikšdama ją viešai, nepabijojo, kaip ir Morozova, galimų sankcijų. Viena surakinta grandinėmis iškeliavo į vienuolyną, kita, bet jau laisvomis rankomis, – į „užtarnautą poilsį“.
Galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs baleto artisto Chlebinsko likimas, jei prancūzų lakūno Andrė vaidmuo filme „Markizas ir piemenaitė“ būtų buvęs pirmas, bet ne paskutinis. Gal turėtume dar vieną kino žvaigždę? Juk Valdo kuriamas personažas žavėjo natūralia judesio kultūra, laisva, nesukaustyta plastika, „neperspaudžiant“ ir nedemonstruojant primityvaus vyriškumo. Nežinau, ar Valdas yra matęs XX amžiaus antrosios pusės prancūzų kino žvaigždę Gérard’ą Philipe’ą filme „Fanfanas Tulpė“, tačiau jo Andrė gali drąsiai ne tik eiti raudonu kilimu Kanuose, bet ir atsistoti šalia Fanfano. Gaila, kad šioje meno srityje taip ir nebuvo bent šiek tiek daugiau panaudoti universalūs Valdo, kaip aktoriaus, gebėjimai. Bet ir to, ką Chlebinskas sukūrė baleto scenoje, pakanka, kad jo vaidmenys, didesni ar mažesni, būtų įrašyti į mūsų baleto aukso fondą. Ir čia ne tik gamtos, nepašykštėjusios Valdui talentų, nuopelnas, bet ir paties Valdo. Kad ir kokį jo vaidmenį paimtume, palyginkite jį pirmuosiuose spektakliuose ir vėlesniuose. Ir nesvarbu, ar tai būtų Rotbartas „Gulbių ežere“, Hansas „Žizel“, Žaltys „Eglėje žalčių karalienėje“, Espada „Don Kichote“, Marcelina „Tuščiame atsargume“, Kareninas „Anoje Kareninoje“, Fėja Karabos „Miegančiojoje gražuolėje“, ar kiti vaidmenys. Valdas kaip patyręs miškininkas iš mažo daigelio sugeba išauginti išlakų ąžuolą. Ne vieną, ne du. Po kiek laiko, žiūrėk, jau ir visas ąžuolynas. Chlebinsko ąžuolynas.
Štai tokie yra daug profesionalių šokėjų Lietuvai parengusios M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus V ir VI laidos auklėtiniai.
