7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis išlaisvina nuo baimės patirti gėdą

Pokalbis su Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi

Ignas Zalieckas
Nr. 4 (1369), 2021-01-29
Šokis
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius – šokėjai ir choreografai, Vilniaus miesto šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjai ir pedagogai, sukūrę spektaklius „Feel-Link“ (2011), „Kelionė namo“ (rež. Vidas Bareikis, 2013), „Nuosprendis“ (2014), „Vaivorykštė“ (2015), „Šventasis pavasaris“ (2016), „Žaidimas baigtas“ (2016) ir „Su(si)tikimas“ (rež. Lauryna Liepaitė, 2018).

 

Šokis yra vienas įrankių kalbėti apie dabartinį pasaulį. Kokia jo vieta šiuolaikinėje kultūroje? Kaip gatvės šokių kultūra augina asmenybę?

Airida Gudaitė: Šokis skatina drąsiai kalbėti ir drąsina kalbėtis net ir neverbaliniu būdu, leidžia ieškoti dialogo, ugdo kritinį mąstymą, įkvepia daryti pasaulį geresnį ir žadina žmogaus dvasingumą. Kūniškas pasaulio pajautimas neatsiejamas nuo kultūros ir ideologijos: mūsų laikysena tiesiogine ir perkeltine prasme priklauso nuo aplinkos ir mus supančių galios struktūrų. Pavyzdžiui, per karantiną jaučiu, kad mano kūnas šiek tiek įsitempęs, mažiau judrus, kad ir kaip stengiuosi jį išjudinti.

 

Šiuo metu Lietuvoje gatvės šokio kultūra yra tyli. Nėra vieno atsakymo, dėl ko, – tai kompleksiška. Trūksta šios šokio bendruomenės lyderių Lietuvoje bendrystės, mažai liko renginių, puoselėjančių šį stilių: jie pavieniai, dažniausiai vyksta studijų ir mokinių iniciatyva. Motyvacija juose dalyvauti mažėja. Mes augome šokdami ratukuose, renginiuose, kovose, buvome alkani, vis įrodinėjome sau ir kitiems, ką šokis mums reiškia, kaip jis mus išskiria iš minios. Dabar, manau, trūksta kompleksiškesnio požiūrio į šį šokį.

 

Laurynas Žakevičius: Būdamas platesnės meno ir kultūros dėlionės dalis, šokis neatsiejamas nuo visuose sektoriuose vykstančių procesų, tik ne visi tai įsisąmonina ir geba identifikuoti, kur mus supančioje aplinkoje egzistuoja meno ir kultūros dariniai, iš tiesų darantys poveikį. Šokis visų pirma susijęs su kūnu, per jį ir vyksta menininko dialogas su pasauliu. Kalbant apie šokio instrumentiškumą, būtina kalbėti apie kūno politiškumą. Konkretaus žmogaus kūnas vienoje visuomenėje siųs vienokią žinutę ir informaciją, kitoje – kitokią, bus kitaip interpretuojamas. Pridėjus choreografijos ir šokio elementų, judantis kūnas konkrečioje erdvėje gali tapti labai galingu įrankiu išreikšti poziciją, protestuoti, pasipriešinti, švęsti, džiaugtis, gedėti. Šių dienų kontekstuose kūnas ir šokis dažnai naudojamas pasauliui reflektuoti. Daug šokio kūrėjų savo kūnu – be žodžių – išreiškia poziciją. O kai nėra žodžių, šis įrankis tampa dar galingesnis. Kaip šokti apie seksualinį priekabiavimą? Kaip sušokti LGBTQ temas? Vyriškumą Lietuvos kontekste? Čia negali būti iliustratyvumo.

 

Urbanistinis (gatvės) šokis kūrėsi bendruomenėse, kurios jį ir formavo, o kas kyla iš pačių žmonių, dažniausiai išlieka. Taip nutiko ir su gatvės šokiu. Jis padeda asmenybei skleistis, formuoti savitą tapatybę, nes kitoniškumas ir kūrybiškumas čia yra svarbūs.

 

Dažnas sakytų, kad šokis kalba apie laisvę, bet, kaip ir kiekvienas menas, jis slepia daugiau. Kokie pagrindiniai Jūsų kūrybos ramsčiai?

A. G.: Nuojauta, žinios, strategija, planavimas, žinoma, meilė kitam, sau ir aplinkai – be jos nebūtų ir nuojautos. Svarbi kasdienė rutina bei domėjimasis visuomenės reiškiniais, ideologiniais procesais. Kartais reikia poilsio ir atsitraukimo, tylos, stebėjimo iš šalies, kartais – kovos su principais, pavydu, galios jėgomis ir radikaliais „didžiaisiais pasakojimais“, istorijomis. Taip pat kūrybos ramsčiai yra tam tikra trintis, diskusija, kritika, santykiai, drąsa veikti ir drąsa kalbėti nepatogiomis temomis. Ir, be to, Laurynas.

 

L. Ž.: Šokti pasiryžtantis žmogus tikrai yra laisvas. Visų pirma jis tampa laisvas nuo baimės patirti gėdą, kuri dažniausiai stabdo, kenkia ir skatina neurozes. Ir čia nekalbu apie profesionalų šokimą. Viena iš mūsų pasiūlytų koncepcijų „išsišok“ dažnai tampa kūrybiniu ir išgyvenimo ramsčiu. Išsiskirti. Išsireikšti. Išsiverkti. Išsisakyti. Iš... Manau, žmogus negimė tam, kad būtų statiškas, priešingai – jis turi judėti. Net statiškos būsenos kūno vidus niekada nemiega, vidinė motorika yra nuolat gyvybinga. Kaip ir kiekviename meno reiškinyje, šokyje gali būti, bet gali ir nebūti to „daugiau“, nes vis dėlto tai labai asmeniškos praktikos, ne visada liečiančios kitą asmenį. Ir tai nėra blogai.

 

Ramsčiais taip pat tampa nesėkmės momentai. Kiekviena nesėkmė – tai galimybė įrodyti ir padaryti kitaip. Inovatyvių idėjų pasiūlo ir domėjimasis skirtingomis sritimis. Šiais metais „Low Air“ mini kūrybinės veiklos dešimtmetį, kupiną įvairios kūrybos, gastrolių, projektų, edukacinių veiklų ir socialinių eksperimentų, ne visada tiesiogiai siejamų su scenos menu. Tačiau per visus dešimt metų mums buvo įdomios tarpsritinės, tarpdisciplininės jungtys, šokį parodančios kitu kampu.

 

Daug dirbate su jaunimu. Kaip šokis keičia jų psichologinę būseną ir padeda spręsti problemas?

A. G.: Pastebiu, kad jaunam žmogui trūksta drąsos atsiverti, bijoma būti kitokiam, būti nesuprastam. Mūsų pasirinkimus ir pasaulėžiūrą dabar formuoja galimybė stebėti pasaulį internete, socialiniuose tinkluose, bet informacijos gausa ir negebėjimas atsirinkti dažnai demotyvuoja ir daro mus pasyvesnius. Trūksta kritinio mąstymo, savarankiškumo prisiimti atsakomybę, herojiškumo, kad ir žaidimo forma. Man atrodo, kad pastarųjų metų triukšme daugeliui trūko empatijos, lėtumo ir artimo ryšio net ir savoje aplinkoje. O karantino sąlygos ir savotiškas nepritekliaus jausmas leido drąsiau skleistis intymioms, jautrioms istorijoms. Sausio 17 d. buvo lygiai metai, kai su jaunimu pradėjome kurti spektaklį. Bandėme įsivaizduoti, koks ir apie ką jis bus. Kaupėme minčių, judesių bagažą – savistaba ir analizė tapo neatsiejamais mūsų kūrybos metodais. Mūsų laukiamame darbe – paauglių gyvenimo patirtys, papasakotos jų pačių balsais, kūnais ir judesiais. Visai nekeista, kad drąsiausios istorijos skleidėsi jau nukėlus premjerą. Prireikė metų pasitikėti kitais ir atsiverti. Man atrodo, kad ši nematoma pandeminė galia paliks stiprią žymę kūrėjų komandiniuose darbuose. Kad ir kaip norisi ją atmesti ar jos neprimesti, bet ryšio ir bendradarbiavimo aspektą ji išjudino.

 

L. Ž.: Paauglystėje atradau breiką, gatvės kultūrą. Mokykloje neradau sau vienos ir siekiau dominuoti netinkamomis priemonėmis. Kai atradau šokį, o gal jis atrado mane, visi kiti interesai išblėso. Taigi šokis kaip fizinė veikla, laisvė ir improvizacija padeda atrasti save. Gatvės šokis stipriai padėjo ir padeda jaunuoliams eiti psichologiškai sveikesniu ir teisingu keliu: nuo naktinių klubų, kuriuose vystėsi vienas iš gatvės šokių stilių – House, iki šokio teatro eksperimentų. Įgyvendindami šokio edukacijos projektus pastebime, kad jauni žmonės atsiskleidžia, kai nėra vertinami iš galios pozicijos, tačiau išlaikant profesionalų autoritetą, ir kai sukuriama saugi aplinka klysti. Saugioje kūrybinėje aplinkoje sprendžiamos ir psichologinės problemos, žengiama asmenybės tobulėjimo link. Kai atsisakoma žodžių ir šokis lieka vienintelė bendravimo priemonė, jaunas žmogus tampa laisvesnis. Uždavus klausimą, kaip tu jautiesi, bet paprašius sušokti / sujudėti savo savijautą, viskas pasikeičia.

 

Spektaklis „Žaidimas baigtas“, kuriame išryškėja manipuliacijos, visuomenės atsidavimo vienam ritmui bei mąstymui temos, kaip kultūrinis reiškinys, artimesnis miesto erdvei. Ką norėjote pasiekti perkėlę jį į mišką? Kokių naujų bruožų tai suteikė spektakliui?

A. G.: Kūryboje asmeninė perspektyva ir santykis su aplinka neatsiejami. Idėja perkelti spektaklį į mišką kilo, sakyčiau, pasąmoningai. Spektaklyje mes siūlome pasinerti į sapną, pažaisti su savo vaizduote ir nors kartą nebijoti pasilikti sapnuose. Tiesą sakant, labai dažnai sapnuoju save miške – miškas man stipriai susijęs su sapnais. Mūsų pasirinkimą filmuoti miške lėmė siekis įtraukti žiūrovą į netikėtus sapno bei realybės susidūrimus. Dabar, kai miesto ritmas sustojęs, dauguma vėl atsigręžia į gamtą, kuri yra beribė, egzistuojanti už sąmonės ribų.

 

Finalinę diskotekos dalį filmavome duobėje, joje atsidūrę tuštybės apsėsti veikėjai atrodo lyg pragare. Šalia gražios, baltai žydinčios slyvos desperatiškai šokanti moteris stengiasi išsivaduoti iš moters įvaizdžio stereotipų, nepatogių tarsi aukštakulniai batai. Akvariume su vandeniu galima plaukti arba skęsti, ant kalnelio šokti žemyn arba balansuoti. Visa tai iškelia nematomą socialinę problematiką, parodo, kad dvasiniai žmogaus išgyvenimai, emocinė sveikata yra nebyli stigma. Šiose keliose mano įvardytose vietose gamta pastiprino, tarsi naujai supurtė mūsų personažų išgyvenimus ir leido iš naujo permąstyti ir įsitikinti, kad spektaklio gyvybė neatsiejama nuo laiko ir supančios aplinkos.

 

L. Ž.: „Žaidimas baigtas“ iškeliavo į mišką dėl poreikio bendrauti su žiūrovais ir nepasiduoti nežinojimui, ką daryti užklupus pandemijai, dėl poreikio pasiūlyti naują scenos kūrinio formą ir turinį. Šokio filmas ir kartu naujas kultūros produktas gimė dar iki masinio kūrinių skaitmeninimo etapo pradžios, kai reikėjo sugalvoti, ką daryti, kai negali daryti įprastai. Norėjome sukurti naują patirtį tiek sau, tiek teatro mėgėjams. Spektaklio elementai, perkelti į mišką ir tikrą nakties foną bei šaltį, darbui pasiūlė naują vaizduotės kelionės trajektoriją mums ir žiūrovams, kai naktis yra naktis, o ne tamsa teatro erdvėje.

 

Kartais žvelgiant į šiuolaikinio meno kūrinius atrodo, kad jie keliauja paviršiumi, sprendžia pasekmę, o ne priežastį. Jums, kaip choreografams, svarbiau rasti priežastį ar kalbėti apie dabartinę, vis pasikartojančią situaciją – pasekmę? O gal šokis kelia tik klausimą ir leidžia žiūrovui spręsti pačiam, nebandydamas įteigti vienos tiesos?

A. G.: Šokis man įdomiausia meno forma todėl, kad ji neverbalinė ir sunkiau pasiduodanti manipuliacijai, ji tikra, nes kūniška, bet kartu išjudinanti ir subrandinanti žodines prasmes. Sakoma, kad šokėjai mažai kalba, bet juk jie tiek daug pasako šokdami.

 

Aš nuolat ieškau atsakymų, bet jeigu juos randu per greitai, man pasidaro nebeįdomu. Pats ieškojimas, smalsumas yra energija. Todėl pasilieku prie klausimo.

 

L. Ž.: Lankantis Niujorke, Romoje, Tel Avive ar Vilniuje esančiuose modernaus meno muziejuose mane įkvėpti ir „pakuždėti“ kūrybinę idėją gali ir balta siena, kurios centre kabo mėlynas kvadratas. Ir kas galėtų paneigti, kad tai ne paviršiumi keliaujančio kūrėjo išsišokimas? Vieni meno kūriniai skatina reflektuoti, kiti atgraso, kitaip tariant, tampa prevencija. Vieni vaizduoja pasekmę, o kiti suteikia minčių apie pasekmes. Manau, kad visuomenė turi būti nuosekliai ruošiama mokėjimui interpretuoti, mąstyti kontekstualiai, konceptualiai, kūrybiškai ir šiuolaikinis menas prie to veda, bet ne visi esame tam pasirengę. Tikiu, kad šokis kelia daugiau klausimų nei kai kurios kitos meno sritys, nes palieka daug laisvės interpretacijai. Mano nuomone, vienos tiesos nėra. Mene visos tiesos – tik vieno kūrėjo požiūris į situaciją.

 

Ačiū už pokalbį.

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spektaklyje „Žaidimas baigtas“. L. Vansevičienės nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Šokio filmas „Žaidimas baigtas“. „Low Air“ nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė (stilius – Kristina Raulinaitytė). V. Jokūbausko nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė (stilius – Kristina Raulinaitytė). V. Jokūbausko nuotr.