Mūzų sandrauga

Lapkričio 26 d. Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla švęs savo 75-metį.  Nuo 1953 m. prie muzikos mūzos Euterpės prisijungė ir šokio mūza Terpsichorė. Šis gražus duetas gan sėkmingai bendradarbiavo iki 1960-ųjų, kai šalia muzikos ir choreografijos skyrių buvo atidarytas ir dailės skyrius. Manau, kad apie muzikos ir dailės skyrius papasakos jų absolventai, aš norėčiau prisiminti pirmuosius, labai nedrąsius Terpsichorės žingsnelius.

Grįžkime į tuos laikus, kai choreografijos skyriaus prie Dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniai glaudėsi viename iš tuometės Konservatorijos sparnų ir pro langą per pamokas galėdavo stebėti, kaip ginkluoti kariai saugo priešais stūksančius rūmus. Tada dar nežinojome, kad tai NKVD buveinė, o ir pati abreviatūra mums nieko nesakė. (Išties pakaruoklio namuose niekas apie virvę nekalba.) Tik vėliau, jau dirbdami teatre, sužinojome, kad šie „rūmai“ turi ir kitą pavadinimą – mušamųjų katedra, mat nuo Konservatorijos juos skyrė vos keletas metrų. Specialybės užsiėmimai vykdavo Operos ir baleto teatre, tad kartais tekdavo ir palakstyti, skubant iš Konservatorijos į teatrą ir atgal. Kadangi tuomet Tauro kalnas žiemą turėjo lyg ir biatlono tipo trasą – šimtų čiuožėjų kojų išgremžtus „bėgius“, neišsilaikęs ant kojų tokio serpentino posūkyje sutrumpindavai kelią ir kelionę baigdavai arba krūmuose, arba ant kiemsargių „nuskusto“ šaligatvio.

Tačiau vien prisiminimais, asmeniniais išgyvenimais gyvas nebūsi, tad norėdamas objektyviau nušviesti unikalios mokyklos kelią į užtarnautą šlovę panaršiau ne tik savo archyvą, bet ir guglą. Deja, teko nusivilti, mat niekaip negalėjau suprasti, kas sprendžia, apie ką reikia skelbti informaciją, o apie ką ne. „Vikipedija“ ganėtinai nuosekliai, nors ir glaustai, pateikė informaciją ne tik apie mokyklą, bet ir jos auklėtinius. Tiesa, ne visus, tik „žymius“. O kokius kriterijus turi atitikti, kad būtum įtrauktas į „žymių“ sąrašą, taip ir neaišku. Taigi ir kyla klausimai, ar tikrai tas sąrašas išsamus, ar tik man atrodo, kad ne mažiau žymūs ir kiti mokyklos auklėtiniai – violončelininkė Silvija Narūnaitė, estrados žvaigždė Birutė Dambrauskaitė, baletmeisterė Irena Ribačiauskaitė, šokėjai Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas, Vaclovas Sasnauskas, Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas ir daugybė kitų mokyklos auklėtinių, visų „čiurlioniukų“. Šiuo garbingu vardu vadinu visus, baigusius šią mokyklą, net ir tuos, kurie baigė, kai ji buvo tik Dešimtmetė muzikos mokykla.

Kadaise labai madinga buvo patoso sklidina daina: „Atviri visi keliai jauniesiems ir seniesiems pagarba kartu...“. Kadangi dabar jaunimas pats atsiveria sau kelius, o pagarbos lieka vis mažiau, prisiminkime pirmąsias choreografijos skyriaus laidas. Taigi 1958 m. choreografijos skyrių prie Dešimtmetės muzikos mokyklos baigė Elena Chadarauskaitė, būsima baleto žvaigždės Eglės Špokaitės mokytoja, Birutė Makačinaitė, Nijolė Šimkūnaitė ir Romas Marcišauskas (klasikinio šokio dėstytoja teatro primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė). Dar po dvejų metų skyrių baigė Valerija Banaitytė, Dalia Buivydaitė, Nijolė Kuckaitė, Milda Stepukaitė, Lidija Šulga ir Svetlana Zagorželskaja (klasikinio šokio dėstytojos Klavdija Salnikova-Moisejeva ir Genovaitė Samaitytė). Dalis jų liko Vilniuje, dalis papildė Kauno muzikinio teatro artistų gretas.

Ryškiausia iš pirmųjų skyriaus laidų – trečioji, išsiskirianti ne tik absolventų gausa. Kad choreografijos skyrius jau gali kordebaleto šokėjais aprūpinti šalies teatrus, mažai kas abejojo, nors tas aprūpinimas greičiau buvo panašus į skylių kamšymą, bandant kovoti su kartų kaitos problemomis. Vis dėlto mažai kas tikėjo, kad skyriaus auklėtiniai gali kilti „karjeros laiptais“. Tačiau pirmųjų laidų diplomantai, vieni anksčiau, kiti vėliau, paneigė tokį požiūrį. Marcišauskas jau pirmąjį darbo teatre sezoną sėkmingai sušoko vieną iš princų Boriso Bitovo balete „Dvylika mėnesių“ (baletmeisteris Bronius Kelbauskas), o vėliau ir Feniksą Igorio Morozovo balete „Daktaras Aiskauda“. Antros laidos absolventė Šulga, grįžusi į Vilniaus sceną, sukūrė vieną įtaigiausių Mirtos vaidmenų Adolphe’o Adamo balete „Žizel“.

Trečios laidos išskirtinumą, ko gero, lėmė klasikinio šokio dėstytojų darbas. Jaunųjų dėstytojų Reginos Baranauskaitės ir Samaitytės jaunatviškas entuziazmas ir tikėjimas savo misija, vyresnių Tamaros Sventickaitės ir Tamaros Tiulkovos patirtis davė puikių rezultatų. Laisvės Dautartaitės, Laimos Gedvilaitės, Aušros Karužaitės, Danos Ingelevičiūtės, Zitos Milašiūtės, Irenos Ribačiauskaitės, Nijolės Vasiliauskaitės, Kristinos Tamošiūnaitės, Albino Krivicko, Alfonso Leonavičiaus ir Vaclovo Sasnausko likimai skirtingi. Vieni šokėjai tenkinosi kordebaleto artisto statusu, antriems to buvo per mažai, treti privertė kitaip pažiūrėti į savo gebėjimus. Vyresnės kartos žiūrovai gal prisimena Vasiliauskaitės Vergę Aramo Chačaturiano balete „Spartakas“ (baletmeisteris Vytautas Grivickas), temperamentingąją Ispanę Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ arba Ribačiauskaitės šokį Meilės adagio „Žydrajame Dunojuje“ (muzika Johanno Strausso, baletmeisteris Kelbauskas).

Bet didžiausią šlovę šiai laidai pelnė Leonavičius ir Sasnauskas. Jie pirmieji mūsų choreografijos skyriaus auklėtiniai, šokę pagrindinius vaidmenis klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Leonavičiaus repertuaras buvo labiau veikiamas jo demicharakterinio amplua (Francas „Žydrajame Dunojuje“, Vadeiva Dmitrijaus Šostakovičiaus balete „Panelė ir chuliganas“, Kastytis Juozo Gruodžio balete „Jūratė ir Kastytis“ bei kiti), o Sasnausko stichija – tikrų tikriausio klasikinio baleto repertuaras. Mėlynasis paukštis Čaikovskio „Miegančioje gražuolėje“, Albertas balete „Žizel“, Rožė Carlo Marios von Weberio miniatiūroje „Kvietimas šokiui“ – Sasnausko sušokti vaidmenys, kurie papuoštų bet kokią sceną. Jo fiziniai duomenys, šokio stiliaus jutimas, gebėjimas be tuo metu įprastos mimikos perteikti kuriamo personažo dvasinę būseną skyrėsi nuo gajų atlikimo šablonų. Kalbant politologų terminais, jis buvo nesisteminis. 

Ketvirtoji skyriaus laida 1966 m. tarsi pradėjo ilgametės choreografijos skyriaus vadovės Lili Ramanauskienės-Navickytės vadovavimo erą. Skyriaus vadovė sutelkė jėgas ne tik į tai, kad mokiniai būtų parengti savarankiškam darbui, bet ir kad būtų ugdomas klasikinio šokio dėstytojų profesionalumas. Tai, kuo šiandien visi didžiuojamės, yra ir tos veiklos rezultatas. Ketvirtoji laida nebuvo nei daug žadanti, nei kuo nors ypatinga: Laima Dubauskaitė, Jolanta Biliūnaitė, Rūta Krugiškytė, Vacė Sabaliauskaitė, Gražina Sakalauskaitė, Jelena Švedai (būsima Rūtos Jezerskytės mokytoja). Bet tai buvo pirmas konkretus įrodymas, kad choreografijos skyrius eina teisinga kryptimi, kad jo darbo kokybė gerėja, o rezultatai leidžia tikėti perspektyva. Sutikite, jei iš šešių absolvenčių keturios, laikui bėgant, pradėjo šokti ne tik solinius, bet ir pagrindinius vaidmenis, jau tada priekaištai mokyklai buvo pertekliniai. Jų bendrame repertuare – Žizel, Kastė, Onė, Klaričė, Kitri, Eglė, Solveiga, Snieguolė, įvairūs Pas de deux, Pas de trois, „ketvertukai“ ir kiti.

Apie kitas laidas pakalbėsime kitą kartą. Juk jubiliejų dar bus. Keisis ne tik atlikėjų, bet ir mokinių bei jų mokytojų kartos. Tačiau jie visi galės didžiuotis tuo, kad mokėsi ar dirbo Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.