Baleto dienoraščiai

Rugsėjo 6 d.

„ClassicArt“. Baleto koncertas Trakuose

Baleto artistų grupė, skambiai pasivadinusi „ClassicArt“, toliau vykdo savo misiją ir su baleto menu supažindina mažesnių Lietuvos miestų žiūrovus. Koncertas Trakų kultūros rūmuose vyko su „didžiojo baleto“ kvapu – organizatoriai pasirūpino ne tik šokio kompozicijomis, bet ir karštu šokoladu, kuris jau daugelį dešimtmečių neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) ir kuriuo gana gausiai į koncertą susirinkę žiūrovai buvo vaišinami per pertrauką. „ClassicArt“ sudaro LNOBT baleto solistai ir artistai, jiems koncertas suteikia progą išbandyti save ne tik kitose erdvėse, bet ir kitose choreografinėse formose, sukurtose jų pačių arba jų kolegų. Nepasididžiuoja prie šios trupės prisijungti ir tie, kurie LNOBT spektakliuose atlieka pagrindinius vaidmens: Olga Konošenko, Haruka Ohno, Romas Ceizaris, Ignas Armalis. Kita vertus, šiuose koncertuose galima pamatyti tuos šokėjus, kurių jau spėta didžiojoje scenoje pasigesti, – tarp jų ir Kipras Chlebinskas, nepraradęs šokio formos ir temperamento. Prie šios keliaujančios trupės prisijungia vis nauji artistai – šiame koncerte buvo įdomu pamatyti Jade Longley, kuri kartu su Lorenzo Epifani šoko fragmentą iš Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“, o Epifani dar nudžiugino, puikiai pašokdamas variaciją iš „Čaikovskio pas de deux“.

Rugsėjo 20 d.

„Čipolinas“

COVID-19 pristabdytas, bet pamažu įsibėgėjantis baleto sezonas nepamiršo ir vaikų – buvo parodyti du „Čipolino“ spektakliai, juose pirmą kartą Magnolijos vaidmenį atliko Jade Longley. Teko matyti sekmadieninį spektaklį, kuriame netrūko smagių epizodų, nors šis baletas kiek ištęstas ir ne visų mažųjų žiūrovų dėmesį sugeba išlaikyti. Pagrindinius vaidmenis atlikę Danielis Dolanas (Čipolinas) ir Julija Stankevičiūtė (Ridikutė) sukūrė patrauklius, dinamiškus charakterius, nors Henriko Majorovo choreografija nelengva ir reikalauja daug ištvermės. Gražiai, solidžiai atrodė ir antro veiksmo Vyšniuko (Ceizaris) ir Magnolijos (Longley) duetas. Tarp visų vaisių ir daržovių išsiskyrė ryškūs charakteriniai personažai, suteikę spektakliui daug artistinės gyvybės, – Laimio Rosleko Sinjoras Pomidoras ir Voicecho Žuromsko Princas Citronas.

Rugsėjo 24 d.

„Žizel“

Pasirodė ir naujausios LNOBT baleto premjeros – Adolphe’o Adamo „Žizel“ – trečioji solistų pora: Gohar Mkrtchyan ir Jeronimas Krivickas. Apie jų pasiruošimą šiam spektakliui įspūdį leido susidaryti dar karantino metu LNOBT parengtas ir birželio 10 d. internetu transliuotas koncertas, kuriame pristatytos abi viruso smūgio neišvengusios premjeros – „Žizel“ ir Gaetano Donizetti opera „Ana Bolena“. Išraiškingai ir išradingai, įvairiais rakursais nufilmuoti epizodai, atlikti tuščioje scenoje priešais tuščią žiūrovų salę, lydimi pianisto Justo Čeponio akompanimento, perteikė didelę dalį artistų jaučiamo scenos ir kūrybos ilgesio, o Mkrtchyan ir Krivickas suintrigavo ir artistinėmis, ir techninėmis pas de deux iš antrojo „Žizel“ veiksmo charakteristikomis. Spektaklyje su orkestru, dekoracijomis, artistais ir žiūrovais jie kūrė asmeninę istoriją, nes abu su pagrindiniais šio legendinio spektaklio herojais susitiko pirmą kartą. Žavinga, nuoširdi ir naivi Mkrtchyan-Žizel pirmame veiksme – ir liūdnas jos šešėlis antrajame, saugantis savo mylimojo gyvybę aukštais, plačiais šuoliais, lengvais šuoliukais, liūdesio pripildytomis pozomis; lengvabūdis Krivickas-Albertas, pirmame veiksme nerūpestingai žaidžiantis meile, nudreskiantis nereikalingą ramunės žiedlapį, kad apgautų tą, kurią myli, bet negalvojantis apie pasekmes, – antrajame akivaizdi jo atgaila, prasiveržianti įdomiomis artistinėmis reakcijomis, puikių šuolių trelėmis, spektaklio pabaigoje priglaudžianti jį prie bejausmio kapo akmens. Šiame spektaklyje Mirtą pirmą kartą šoko Olga Konošenko, šį vaidmenį ne kartą atlikusi buvusiame „Žizel“ pastatyme. Sukurti vaiduoklišką negailestingos vėlių valdovės įvaizdį jai padėjo ne tik patirtis, bet ir papildomos priemonės – antro veiksmo pradžioje scenos pažemyje ilgai neišsisklaidę dirbtinio rūko kamuoliai, sukūrę romantišką bauginančių kapinių vaizdo efektą. Pirmame veiksme grakštų iki šiol Lietuvoje nematytos choreografijos valstiečių duetą kartu su Epifani pirmą kartą šoko Stankevičiūtė – tiksliai, grakščiai, su puikia romantinio šokio stiliaus pajauta. Antrame veiksme kartu su Longley Stankevičiūtė sukūrė stilingą vėlių duetą.

Rugsėjo 25 d.

Į Amžinybę iškeliavo buvusi baleto artistė, pedagogė Valentina Lapina-Žebrauskienė. Gimusi 1931 m. Maskvoje, ji baigė Maskvos choreografijos mokyklą ir atvyko dirbti į Vilnių, į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Nerukus iškeliavo į Sverdlovską (Rusija), kur dirbo šio miesto operos ir baleto teatre. Ten ištekėjo už baleto solisto Česlovo Žebrausko, ten gimė sūnus, žinomas Lietuvos aktorius Andrius Žebrauskas, dukra Liusija. Kartu su šeima grįžusi į Lietuvą, Valentina Lapina-Žebrauskienė kurį laiką šoko Operos ir baleto teatro scenoje, o vėliau pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje, kur dėstė charakterinį šokį. Jos klasėje mokėsi nemažai XX a. pabaigos Lietuvos baleto artistų ir solistų, tarp jų – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Aušra Gineitytė, puiki dabartinių baleto artistų kartų charakterinio šokio mokytoja.

Rugsėjo 27 d.

„Klasikinio šokio metodika. Vyrų klasė“ ir „Pelenė“

Virusas sustabdė ne tik spektaklius, bet ir kitus renginius. Prieš kelis mėnesius planuotas baleto pedagogo Pranciškaus Peluričio knygos „Klasikinio šokio metodika. Vyrų klasė“ pristatymas įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, prieš M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pirmąjį pokarantininį rudens sezono spektaklį – Sergejaus Prokofjevo baletą „Pelenė“. Pranciškus Peluritis – Agrippinos Vaganovos klasikinio baleto akademijos auklėtinis, baleto artistas, klasikinio šokio pedagogas, dėstęs M.K. Čiurlionio menų mokykloje (tarp jo mokinių – Jonas Katakinas, Jurijus Smoriginas, Petras Skirmantas, Raimundas Maskaliūnas, Nerijus Juška), Felikso Parnellio baleto mokykloje Lodzėje, Gdansko baleto mokykloje, Ludomiro Różyckio baleto mokykloje Bytome. Solidžios 480 puslapių apimties knygą išleido „Naujasis Židinys-Aidai“. Pasak baleto primarijaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Petro Skirmanto, „autorius yra itin nuovokus ir patyręs vyrų šokio ekspertas, lietuviškąjį baleto žodyną ir metodinę medžiagą tiek pradžiamoksliui, tiek pažengusiajam pristatydamas įtaigiai, tiksliai ir suprantamai“.

Visiems pagrindinių „Pelenės“ vaidmenų atlikėjams šis spektaklis buvo debiutinis, įdomu buvo stebėti šokėjų, kurių pavardes jau įsidėmėjo Baleto skyriaus koncertų žiūrovai, pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje. Pelenės vaidmenį atliko Kotryna Rudych, baleto mokytis pradėjusi Eglės Špokaitės baleto mokykloje (dabar Lietuvos tarptautinė baleto akademija). Prieš keletą metų ji įstojo į Baleto skyrių ir šiemet jį baigė (mokytoja Neli Beredina). Šokėja artistiška, jos šokis sklandus, muzikalus, vaidmuo – nuoseklus ir įtikinantis. Rudych sukūrė mielą geraširdės Pelenės įvaizdį; svajingame skarmalais apsitaisiusios našlaitės duete su šluota tarp šuolių ir sukinių kartais žybtelėdavo auskarai, kurių, matyt, dar nespėjo atimti piktoji pamotė. Princas – Svajūnas Valiūnas – puotoje buvo santūriai elegantiškas, tačiau Pelenei pasprukus jo elgsena ir šokis atskleidė daugiau vaidybinių niuansų, rodančių bundantį ir tvirtėjantį jo meilės jausmą ir artistiškumą. Pamotę šoko Jolita Svidraitė, seseris – Ieva Vilkūnaitė ir Jekaterina Lychvar, Fėjos vaidmenį atliko Rusnė Rimkutė. Šių merginų mokytoja – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė. „Blogiečių“ charakteriams sukurti pasitelktas saikingas groteskas, Fėjos įvaizdžiui tiko išdidumas ir švelnumas.

Rugsėjo 30 d.

„Lūkesčiai ir kitos prekės“

Netikėtu akcentu rugsėjo šokio įspūdžius užbaigė Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Rotušės aikštėje menininko Liudo Parulskio įrengtame greito teatro kioske „Lūkesčiai ir kitos prekės“ iš kasininkės Eglės Mikulionytės galėjai įsigyti kelias minutes jos vaidmenų, o juose kartu su tekstu didelę reikšmę turi kūnas ir judesio kalba. Dar prieš studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbusi Komijos muzikinio teatro Syktyvkare baleto trupės artiste, Kauno ketvirtosios sporto mokyklos meninės gimnastikos trenere, vaidinusi Kauno pantomimos teatre, į teatrą Mikulionytė atsinešė ypatingą įgimtą ir išugdytą talentą judesiui, kurį dažnai pasitelkia įtaigiam vaidmeniui sukurti. Parulskio kiosko lentynoje – du bežodžiai vaidmenys. Euridikė nukelia į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kur 2008-aisiais Christopho Willibaldo Glucko operą „Orfėjas ir Euridikė“ pastatė režisierius Jonas Jurašas. Čia Euridikės šešėlį Mikulionytė šoko pakaitomis su balerina Egle Špokaite. Po keliolikos metų atsidūręs kioske, šis aktorės personažas įgavo komiškos retrospekcijos spalvų, kurios instrukcijoje aktorei įvardytos lakoniškai: „Šokti, pakabėti“. Olgos iš Thomo Bernhardo ir Krystiano Lupos „Didvyrių aikštės“ (2015) vaidmuo, kioske sutilpęs į vienos cigaretės dūmą, priminė kadaise Mikulionytės sukurtą kalbėti nustojusios aktorės Elizabetės Vogler vaidmenį Ingmaro Bergmano ir Jono Vaitkaus „Personoje“ (1995), kur santūrus, apgalvotas mikrojudesys, nežymus kūno silueto pokytis atstojo žodžius, sakinius ir ilgus monologus.