Enigma

Spalio 16-ąją minėsime vieno ryškiausių Lietuvos baleto solistų Jono Katakino septyniasdešimtmetį. Prisiminsime ne tik Jono vaidmenis baleto scenoje, jo indėlį į mūsų baleto raidą, bet ir ir tuos klausimus, į kuriuos iki šiol neturime atsakymų, o gal ir nenorime turėti, kad nesijaustume kalti.

1970 metai. Naujo sezono pradžia Operos ir baleto teatre (dar senajame, J. Basanavičiaus gatvėje). Scenoje Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“. Kaip visada be priekaištų šoka primabalerina Leokadija Aškelovičiūtė ir jos partneris Vytautas Kudžma. Atrodo, eilinis spektaklis, niekuo nesiskiriantis nuo kitų. Tada mažai kas iš žiūrovų, ir ne tik jų, žinojo, kad scenoje  pirmuosius žingsnius žengia būsimoji baleto žvaigždė, būsimasis legendinės Majos Pliseckajos partneris Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“. Niekam net mintis nekilo, kad elegantiškas, santūrus vienas iš kelių princo Dezirės pažų, tarsi nužengęs iš Diurerio graviūrų, po kiek laiko pats šoks pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose. Jau per pirmąjį savo sezoną Jonas sušoko princą Zygfrydą Čaikovskio „Gulbių ežere“. Stažuotė Sankt Peterburgo Marijos (tuomet dar Leningrado Kirovo) teatre ne tik sustiprino pasitikėjimą savo galimybėmis, bet ir išmokė savarankiškai dirbti, racionaliai naudoti jėgas. Tuo labiau kad teatre su Jonu dirbo repetitorius Česlovas Žebrauskas, buvęs baleto solistas, pasižymėjęs racionaliu kuriamų personažų traktavimu, gebėjimu maksimaliai panaudoti savo profesinius duomenis.

Prieš kelis dešimtmečius „Komjaunimo tiesoje“ rašiau: „Kas be ko, gamta Jonui nepašykštėjo dovanų – aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, išraiškingos rankos, platus, didelis „žingsnis“. Be visų šių privalumų, Jonas turėjo dar vieną – kone fantastišką meilę scenai ir reikiamą kiekį sveikos savimeilės. Dar mokykloje Jonas užsirekomendavo kaip darbštus, pareigingas mokinys, teikiąs daug vilčių (nuostabiausia yra tai, kad Jonas tas viltis pateisino su kaupu, o tai nedažnai pasitaiko).“ Be visų šių savybių, išskirčiau dar vieną – organišką stiliaus pajautimą. Prisiminus jo sukurtų vaidmenų sąrašą belieka stebėtis, kaip atlikėjas sugebėdavo taip persikūnyti, kad nuoširdžiai patikėdavai jo kuriamu personažu.

Jono repertuare – visi pagrindiniai baletų, tuo metu statytų mūsų scenoje, vaidmenys. Iš jų išskirčiau debiutinį Zygfrydą ir po jo ėjusius visus klasikinio repertuaro herojus. Visi tie superteigiami herojai, šokant Jonui, pelnydavo žiūrovų simpatijas vyrišku santūrumu ir vidine jėga, o aristokratiška laikysena be išorinės egzaltacijos tik sustiprindavo įspūdį. Be abejo, vienas ryškiausių Jono vaidmenų – Mandarinas Bélos Bartóko balete „Stebuklingas mandarinas“. Šiuo vaidmeniu Jonas puikiai įgyvendino estų baletmeistrės Mai Murdmaa sumanymą – šiuolaikinio šokio plastika perteikti XX a. mąstysenos racionalumą. Bejausmis Jono Mandarinas, tarsi užprogramuotas mechanizmas, pranašavo žmonijos ateitį. Mes juk lyg užburti lėtai, bet nuosekliai tampame technologijų vergais. 

Žinoma, Jono Kareninas balete „Ana Karenina“ – puikiausias pavyzdys, kaip atlikėjas, pasitelkęs mąstymą, vaizduotę, gali peržengti amplua nubrėžtas ribas. Daugumai kolegų žinia, kad Jonas atsisako tradicinio herojaus (toks yra Vronskis) vaidmens, o nori šokti Kareniną, visišką Vronskio priešingybę, buvo didžiausia staigmena. Tame straipsnyje rašiau: „(...) kaip ten bebuvo, o iki spektaklio daugeliui atrodė, kad Jonas „sėdasi ne į savo roges“. Tačiau šiuo atveju klydo daugelis – šokėjas sukūrė psichologiškai motyvuotą, ryškų charakterį. Įsivaizduokite gunktelėjusį, šaltą, bejausmį, tarsi Aleksandro kolona, pagyvenusį vyriškį, mėgstantį geležiniuose gniaužtuose laikyti ne tik savo artimuosius, bet ir save patį. Ir ne tik mėgstantį, bet ir sugebantį, besimėgaujantį savo galia. Tik vieną kartą Katakino Kareninas neišlaiko įtampos. Tai įvyksta įsivaizduojamos dvikovos su Vronskiu scenoje. Kareniną užvaldo keršto troškimas ir baimė. Iš kažkur atsiranda skubrūs, nervingi judesiai. Po šios scenos Katakino Kareninas taip ir neatsigauna, nors mes vėl matome tokį pat valdingą, sausą, išdidų aukštuomenės atstovą. Daugybė gražių žodžių, pasakytų ir parašytų apie šį Jono vaidmenį, įrodo, kad šokėjas buvo teisus, šiame spektaklyje keisdamas amplua.“ Nuostabiausia tai, kad tuo metu atlikėjui buvo tik dvidešimt penkeri. Pats faktas, kad Jonas buvo pakviestas į šimtąjį šio baleto spektaklį Maskvos Didžiajame teatre kaip Pliseckajos partneris, įrodo, kad ir Lietuvos balete kartkartėmis pasirodo ryškios asmenybės, vertos didžiausios pagarbos ir pripažinimo.

Yra dar viena Jono veiklos sritis, kurią ne visada norima prisiminti. Tai pedagoginis darbas – teatre, M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kažin ar turėtume dabar tiek puikių šokėjų, jau nueinančių į užmarštį, jei ne Katakinas. Tarptautinių konkursų laureatai Rūta Jezerskytė, Eglė Špokaitė, Edvardas Smalakys, būsimos mūsų baleto žvaigždės, kurioms Katakinas dėstė M.K. Čiurlionio menų mokykloje, ruošė įvairiems konkursams, baleto trupės šokėjai – visi, su kuriais savo žiniomis ir patirtimi dalinosi Mokytojas, turėtų būti dėkingi. Ir atleisti Jam, kad kartais buvo pernelyg reiklus, stengėsi padėti jiems maksimaliai išnaudoti tai, kuo apdovanojo gamta. 

Man neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl mes nesugebame racionaliai panaudoti savo resursų? Kodėl stengiamės greičiau atsikratyti tų, kurie žino ir geba daugiau negu mes? Juk Jonas ne pirmas ir ne paskutinis, kurio buvo atsisakyta. Tik jis pirmas, kuris to neatlaikė. Kai žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių praranda artimuosius, kai jį išduoda draugai ir mokiniai, kai žemė pradeda slysti iš po kojų, tada ir žengiamas žingsnis, kuris viską nubraukia.            

Baigdamas prisiminimus apie Lietuvos baleto šviesulį Joną Katakiną leisiu sau pacituoti iš recenzijos apie „Anos Kareninos“ premjerą: „Tolstant paskutiniojo vagono signaliniams žiburiams, perone pasirodo prižiūrėtojas... Klaidžioja tamsoje jo žibinto ugnelė, nepajėgdama suplėšyti jos.“ Jį supančios tamsos nepajėgė suplėšyti ir Jonas Katakinas, puikus Artistas ir Mokytojas. 

P.S. Ir po tamsiausios nakties išaušta rytas. Sužinojau, kad Jonas Katakinas bus prisimintas, bent jau 70-mečio proga. Ačiū jo kolegoms iš M.K. Čiurlionio menų mokyklos. Visiems, kurie dar prisimena ir prisimins puikų šokėją, reiklų mokytoją.