Apie meilę, išdavystę ir atleidimą

Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ – reikšminga Lietuvos baleto tapatybės dalis. Į Valstybės teatro afišas įrašytas 1931-aisiais, šis romantizmo epochos šedevras, daugelį dešimtmečių statytas, tobulintas, redaguotas pačiuose įvairiausiuose pasaulio teatruose, Kaune, vėliau Vilniuje beveik nuolat buvo teatro repertuare, o paskutinė jo redakcija, kurios premjera įvyko 1985-aisiais, išsilaikė rekordiškai ilgai, daugiau nei tris dešimtmečius, ir subrandino kelių kartų Lietuvos baleto solistų talentus.

Naujoji „Žizel“ taip pat įeis į Lietuvos baleto istoriją: numatyti balandžio mėnesį, nukelti į rugpjūčio vidurį, premjeriniai spektakliai galiausiai įvyko paskutinėmis vasaros dienomis, rugpjūčio 27-ąją ir 28-ąją. Spektaklį kūrė tarptautinė menininkų komanda – ispanės baletmeisterė Lola de Ávila ir kostiumų dailininkė Soledad Sesena del Moral, italas scenografijos koncepcijos autorius Raffaele del Savio, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistrai – muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.

Gaila, kad dėl pasikartojusio koronaviruso protrūkio neįvyko planuotas susitikimas su baletmeistere, o svečių kūrybinė grupė antrą kartą atšaukus premjerą išvyko, ir pagal griežtą antvirusinį protokolą susirinkusiam šachmatų tvarka susodintam ribotam skaičiui kaukėtų žiūrovų, kurių vidutinė kūno temperatūra neviršijo trisdešimt šešių su puse laipsnio, nusilenkti negalėjo.

Naujoji „Žizel“ nepriklauso XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje atliktoms šio baleto modernizacijoms, su kuriomis buvo galima susipažinti karantino laikotarpiu naršant virtualiose erdvėse. Tai santūri, klasikinė Théophile’io Gautier romantiško pasakojimo versija, papildyta savitais režisūriniais sumanymais ir keliais nematytais choreografiniais sprendimais.

Spektaklio scenovaizdžiai ištikimi 1841 m. Paryžiuje įvykusio pirmojo spektaklio dekoracijų pirmavaizdžiams. Baigiantis uvertiūrai uždanga atskleidžia įprastą vaizdą: tarp rudenėjančių medžių besiglaudžiančios vokiško fachverko Žizel ir valstiečiu Loisu apsimetinėjančio Alberto trobelės, tolumoje – numanomi Kurliandijos kunigaikščio rūmai. Baletmeisterė siekė suteikti veiksmui kuo daugiau gyvybės, tad nuo pat pirmųjų akimirkų scenoje nemažai veiksmo: žiūrovai mato praeinančius valstiečius, scenos viduryje ant suolo prisėda mergina, netrukus sulaukianti savo vaikino, kuris prisiartinęs iš nugaros uždengia jai akis, – tarsi punktyru brėžiama dar viena meilės istorija, nes vėliau šie numanomi įsimylėjėliai šoka vadinamąjį Valstiečių pas de deux. Scenoje pasirodęs Albertas savo kilmės įkalčius – apsiaustą, špagą, ragą – palieka trobelėje, akivaizdu, kad kaime jis nebe naujokas, nes draugiškai sveikinasi su tuščiu krepšiu nešinais jaunuoliais, netrukus šnekteli su dviem merginomis, ir gana familiariai, nes iš scenos jas išlydi apkabinęs per liemenį. Smulkių naujovių yra ir partitūroje, pavyzdžiui, iš užkulisių Žizel siunčiami Alberto bučiniai įgarsinami arfos trelėmis.

Šios detalės spektakliui suteikia įtaigos, praturtina nuspėjamą siužetą įdomiomis faktūromis, pagrįstomis ir istorinės bei ikonografinės medžiagos studijomis, – toks yra Žizel vainikavimo epizodas, kai ji su jai įteikta gėlių puokšte užkeliama ant suolo ir akimirką sustingsta lyg XIX a. teatrui būdingame tableau vivant. Tik keista, kad režisūrinės išmonės pritrūko dvariškių grupei veiksmo pabaigoje, po Žizel išprotėjimo, – pasitraukę į scenos gilumą, jie vis dėlto neskuba pasišalinti, nusisukę kažko lūkuriuoja (žirgų? karietų?), virsdami statiška mase, kurioje net hercogui ir Batildai nepasiūlyta kokių nors gyvesnių reakcijų.

Netikėtas ir pirmo veiksmo finalas: grupė valstiečių, aktyviai sekusių Žizel išprotėjimo dramą, jai galutinai susmukus motinos glėbyje, prieš pat uždangai užsiskleidžiant sprunka į visas puses, lyg sužinoję, kad jų bičiulė mirė nuo „Covid-19“. Neliko ir daugelį metų spektaklyje buvusio pirmą veiksmą baigdavusio tableau vivant – dar kartą kelioms akimirkoms atsiskleidusi uždanga leisdavo įsidėmėti sustingusią veikėjų grupę: motinos glėbyje atšalusią Žizel, beviltiškai suklupusį Hilarioną, aplink susispietusius gedinčius valstiečius. Šis sprendimas buvo naudojamas daugelyje spektaklių ir vertintinas kaip įdomus balete užsikonservavęs XIX a. teatro bei baleto kultūros paveldas, ir šiandien kartais matomas didžiųjų pasaulio teatrų scenose.

Antras veiksmas, sprendžiant iš pradžioje ir pabaigoje girdimų varpo dūžių, trunka apibrėžtą laiko tarpą – prasideda vidurnaktį ir baigiasi po penkių ryto. Šio veiksmo vieta – mėnesienos nušviestos kapinės su vartais dešinėje ir Žizel kapu kairėje. Per galinės uždangos vidurį – nutapyto krioklio vertikalė, apačioje – perlūžęs seno medžio kamienas, XIX a. įprastas mirties simbolis, dažnas šio laikotarpio kapinėse, viršuje – blyškus mėnulio diskas, o visą vaizdą įrėmina niūrumo įgavę tie patys pirmo veiksmo medžių siluetai. Sukurtas stilingas romantinio baleto įvaizdis, nors ir atsisakyta techninių efektų – vėlių pakilimo iš kapo ar praskridimo scenos viršuje, kurie dažnai naudojami statant šį spektaklį.

Gebenėmis apaugęs akmeninis antkapis su iškaltu kryžiumi, ieškant sceninio veiksmo logikos (iki vėlių pasirodymo čia turi dominuoti žemiški dėsniai), veikiausiai ženklina šeimos kapą, kuriame amžino poilsio atgulė iš meilės išprotėjusi ir mirusi mergina. Kartu antkapis tampa tam tikru skydu, pridengiančiu Žizel pasirodymus ir suteikiančiu jiems vaiduokliškumo. Spektaklio pabaigoje už šio antkapio Žizel ir pranyksta – veikiausiai iš scenos ištraukiant audeklą, ant kurio ji tyliai ir lėtai prisėda.

Pirmo veiksmo kostiumai spalviniu požiūriu darnūs, valstiečių – prislopintų žemės spalvų (įprastą mėlyną Žizel suknelę papildo prijuostė su išsiuvinėta G raide – Giselle), dvariškių – sodrūs, ryškūs, tačiau neperkrauti puošmenomis, išskyrus efektingą, bet skoningą Batildos drabužį. Antro veiksmo vėlėms dailininkė pasiūlė pilkšvai baltas sukneles, aplink liemenį beveik pilkas ir šviesėjančias į apačią, taip pat papuoštas gebenių lapais (panašų efektą turėjo ir baltai pilkšvi vėlių drabužiai pirmojoje Valstybės teatro „Žizel“, kuriai kostiumus sukūrė dailininkas Leonas Zakas).

Vėlių scenose į akis krito vis pabrėžiamas apskritimo motyvas: ratu sukasi Mirta, sūkuriais vyniojasi jos pavaldinių grupės, kurios prieš Žizel prisikeliant iš kapo susiburia priešais antkapį ir virpančiais judesiais primena miglą, iš kurios vidurio išnyra baltas Žizel siluetas. Vėlių įvaizdžio dalis – baltas šydas, sukuriantis baugiai pamėklišką viziją Hilarionui gedint prie Žizel kapo, netrukus – ir nerealų Mirtos, praplaukiančios virš besisklaidančių dirbtinių dūmų kamuolių, paveikslą.

Iš įsiminusių šio veiksmo epizodų – ir nematoma meilės siena: į ją akivaizdžiai atsimuša Mirta, mėgindama priversti šokti į vėlių valią patekusį Albertą, kurio stoja ginti jam atleidusi mylimoji. Spektaklio pabaigoje neliko mūsų teatre buvusios aiškiai demonstruojamos Albertą apėmusios deklaratyvios desperacijos – kartu su brėkštančia aušra ištirpus mylimosios vėlei, jaunuolis bejėgiškai ir švelniai prisiglaudžia prie šalto akmens, galutinai suvokdamas, ko visam laikui neteko.

Atsargiai pakoreguotą romantišką pasakojimą atskleisti patikėta trims solistų poroms. Dvi iš jų pasirodė premjeriniuose spektakliuose. Nelengvas, daug ištvermės, taip pat ir romantinio šokio stiliaus pojūčio reikalaujantis choreografinis tekstas jiems nesukėlė jokių rūpesčių, todėl buvo galima mėgautis jų artistine branda ir įdomiomis vaidmenų modeliavimo detalėmis.

Genadijus Žukovskis Alberto vaidmenį kelis kartus yra šokęs dar ankstesniame pastatyme. Dėl atidaus jo partneriavimo antrame veiksme buvo galima gėrėtis lengvais, tarytum ore pakimbančiais Žizel skrydžiais, o naujoji spektaklio redakcija atskleidė jautriąsias Žukovskio kaip artisto puses, kurios ypač jaudino antrame veiksme ir spektaklio finale. Kristina Gudžiūnaitė, senajame spektaklyje šokusi Valstiečių pas de deux, taip pat vieną iš vėlių, ypač nustebino vaidmens brandumu ir įtaiga, gebėjimu atskleisti skirtingus Žizel – merginos ir vėlės – pavidalus, bet jų nesupriešinti, o savaip susieti. Pirmame veiksme aiškiai pastebimos buitinės intonacijos, žavus ir santūrus koketiškumas antrajame išnyko, išryškėjo artistės perteikiamas dvasinės meilės jausmas – tik toks ir galėjo apsaugoti Albertą nuo pražūties.

Olesia Šaitanova taip pat yra ne kartą šokusi Žizel, o drauge su Jonu Lauciumi prieš pat karantiną, vasario 16 d., turėjo galimybę dalyvauti šiame spektaklyje Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Balerina ypač emocinga, jos vaidmuo nuoseklus, jautrus, šokis lengvas, minkštas ir sklandus. Didelį įspūdį daro Lauciaus šokio polėkis, kiekviename spektaklyje vis daugiau patirties įgaunantis partnerystės jausmas, be kurio būtų neįmanomas pasigėrėtinas antro veiksmo Žizel ir Alberto duetas, įdomios, organiškos jo artistinės reakcijos ir pirmo veiksmo pabaigoje, ir spektaklio finale.

Svarbus spektaklyje ir Hilariono vaidmuo – dėl jo meilės ir pavydo įvyksta tragiškoji pirmo veiksmo atomazga. Lietuvos scenoje yra buvę įdomių šio vaidmens traktuočių, o tiems, kurie su „Žizel“ susipažino XX a. paskutiniais dešimtmečiais, niekada neišblės Voldemaro Chlebinsko sukurtas vaidmuo. Naujajame spektaklyje Hilariono paveikslas taip pat įdomus, traukia dėmesį raiškiomis vaidybos detalėmis. Ignas Armalis iš pradžių savo personažą traktuoja racionaliai, tačiau po Žizel išprotėjimo suranda įtaigių detalių atskleisti atgailai, antrame veiksme pasirodo persmelktas liūdesio, o šokdinamas vėlių vaizdingai parodo senkančias fizines ir dvasines jėgas. Ernestas Barčaitis – taip pat žemiškas girininkas, pamatęs valstiečius, jis droviai skuba paslėpti Žizel skirtą gėlių puokštę sau už nugaros; bet iš pradžių slepiami jausmai vėliau prasiveržia jaudinančiai ir įtikinamai.

Apgalvotai, su išraiškingomis detalėmis savo nešokamus vaidmenis kuria Aliaksandra Ivanova ir Urtė Bareišytė (Berta), Voicechas Žuromskas ir Victoras Coffy (Vilfridas), Laimis Roslekas (Kuršo hercogas); žavinga, be jokios arogancijos ir pasipūtimo Rūtos Lataitės Batildė.

Vėlių valdovę Mirtą buvusiame pastatyme įtaigiai šokusi Greta Gylytė dar labiau išryškino savo negailestingos herojės vaizdinį: šalti, rūstūs žvilgsniai, aštrūs mostai. Antrojoje premjeroje šį vaidmenį išraiškingai atliko Haruka Ohno.

Viena iš choreografinių spektaklio naujovių – Valstiečių pas de deux, pasižymintis romantiniam šokiui būdingais subtiliais šuolių ir šuoliukų deriniais. Šį intarpą sklandžiai, lengvai ir tiksliai atliko Jade Longley ir Lorenzo Epifani (pirmoji premjera); antrojoje premjeroje su Longley šoko Danielis Dolanas.

Iš vėlių būrio, kūrusio baugią antro veiksmo atmosferą, išsiskyrė dvi solistės – Lataitė ir Emilija Šumacherytė.

Spektaklio sėkmę lėmė ir puikus Martyno Staškaus darbas – jo diriguojamas orkestras sukūrė kontrastingą garsinę liūdnos istorijos atmosferą, sužavėjo jautriais, atidžiais antro veiksmo tempais, leidusiais solistams perteikti antgamtiškus Žizel skrydžius.

Akivaizdu, kad baleto artistai išsiilgę scenos: įdėta daug pastangų, kad spektaklis būtų gyvas, pulsuojantis energija, jaudinantis. Pirmame veiksme buvo įdomu stebėti individualias kordebaleto reakcijas, jo grupėse besimezgančias mikroistorijas artistams stilingai gestikuliuojant ir bendraujant vienam su kitu, o masinės vėlių scenos (kartu su LNOBT artistais spektaklyje dalyvauja ir keturios M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinės) sukūrė atmosferą, kurioje akivaizdus ir romantiškas Heinricho Heine’s ir Gautier poetinis pasaulis, ir neprarastas pusantro šimto metų gyvuojančios baleto tradicijos bei dabarties ryšys.

Gaila, kad premjerinius spektaklius dėl „Covid-19“ reglamento stebėjo perpus mažiau žiūrovų, nei būtų buvę įprastu metu. Taip pat gaila, kad šis reglamentas skirtingai taikomas teatrams ir barams: po spektaklio patekus į Vilniaus gatvę, kelią per besilinksminančią bekaukę minią teko beveik skirtis alkūnėmis.