Ne patys pirmieji, bet...

Ir tokiems būna apmaudžiausia, nes ir visas dėmesys, ir šlovė tenka ne jiems, nors ir atsilikta tik per vieną žingsnį. Žinoma, ne dėl jų kaltės ar nenoro būti pirmaisiais. Tiesiog pavėlavo gimti, ateiti į baleto studiją, pagaliau pamatyti tai, kas pakerėjo nuo pirmos pažinties ir liko visam gyvenimui. Tokia lemtis ištiko vieną iš Lietuvos baleto kartų, spėjusią pašokti pirmajame „Kopelijos“ spektaklyje dar besimokant baleto studijoje prie Kauno Valstybės teatro. Bene ryškiausi šios kartos atstovai – Vytautas Aukščiūnas, Petras Baravykas ir Henrikas Jagminas. Be abejonės, be šios trijulės buvo ir daugiau gražaus jaunimo, nusprendusio tarnauti šokio menui, bet apie juos kiek vėliau, kai turėsime daugiau informacijos apie jų likimus.

Ši trijulė nuo pirmų žingsnių profesionaliame teatre iki atsisveikinimo su scena demonstravo išskirtinį pareigingumą, pavydėtiną darbštumą, profesinį padorumą. Gal tai buvo būdinga to laikotarpio, tarpukario, Lietuvos inteligentijai. Nors trys Pavelo Petrovo baleto studijos mokiniai ir buvo skirtingų profesinių duomenų, nors ir jų kūrybiniai likimai susiklostė skirtingai, tačiau juos, kaip ir jų kolegas, siejo ištikimybė pasirinktai profesijai. Neabejoju, kad tą ištikimybę jie išsaugojo ir tada, kai pamažu buvo užmiršti. Ko gero, teisus buvo vienas klasikas, parašęs novelę „Mums nebereikia“. Kaip dažnai mums nebereikia. Nieko ir visko. Ir tik tada, kai mūsų pačių nebereikia, susimąstome. Bet ar ne per vėlai?

Turiu prisipažinti, kad jaučiu nepateisinamą gėdą, kad taip mažai žinau apie bene ryškiausią iš šios trijulės Vytautą Aukščiūną, „sugundžiusį“ savo bendramokslį Petrą Baravyką, o pastarasis savo ruožtu – Henriką Jagminą. Ir tik pradėjęs domėtis Kauno Valstybės teatro baleto solistu Aukščiūnu supratau, kad Lietuva turėjo unikalų šokėją, kurio tolesnę karjerą sugriovė profesinė trauma. Gaila, kad baleto artisto menas yra toks efemeriškas, kuriamas čia ir dabar. Šokis baigėsi, baigėsi ir kūryba. Kas liko? Iliuzija? Įspūdis? Jokia nuotrauka ar žodžiai to neperteiks. Net ir filmuota medžiaga kartais būna bejėgė. Matome judesius, jų techninį atlikimą. Tad bevartydamas nuotraukas, įamžinusias Aukščiūno sukurtus vaidmenis, galiu tik daryti prielaidas, sutikdamas ir pritardamas jo amžininkų ir kolegų bei baleto kritikų vertinimams.

Labai emocionaliai apie Aukščiūną „Krantų“ žurnale rašė Rūta Krugiškytė: „Jo princai, gimę pasakų šalyje, nieko bendro neturėjo su savęs teigimu scenoje ir ta realybe. Jie buvo atėję iš idealų šalies, kur gyvena harmoningas, gražus žmogus – Princas. (...) Jis buvo svajonių princas: aristokratiškai kilnūs judesiai, dvasios turtingumas, išreiškiamas prasmingu judesiu. Visam tam nereikėjo didelių pastangų – kūno ir dvasios kultūra savaime sudarė vienovę.“ (Krantai, nr. 81, p. 34). Ten pat Krugiškytė cituoja jo mokinį Henriką Kunavičių: „Jis nemėgo savęs išryškinti. Jo šokis – duete ar variacijoje – buvo šokamas tik jam būdinga maniera, nesižavint savimi. Atrodė, kad jis šoka puse kojos – jokio forsavimo, jokio perspaudimo, jokios matomos jėgos. Tai jis perėmė iš A. Obuchovo.“

Tas gebėjimas ne šokti, o gyventi šokyje ne kiekvienam duotas. Nesu matęs šio atlikėjo scenoje, tačiau neabejoju, kad Aukščiūnas turėjo tą gebėjimą, tą Dievo dovaną, kuri taip retai sutinkama ir kurios taip siekia visi. Gal todėl ir norisi palyginti mūsų šokėją su Vaclovu Nižinskiu. Šventvagystė? Palyginkite šių dviejų šokėjų nuotraukas ir amžininkų atsiliepimus. Nižinskis darė milžinišką įtaką visam šokio pasauliui. Lietuvos atlikėjai – ne išimtis. Ta įtaka sustiprėjo į Kauną atvykus rusų baleto trijulei – Verai Nemčinovai, Nikolajui Zverevui ir Anatolijui Obuchovui. Pastarasis, pradėjęs dirbti Kaune, atkreipė dėmesį į jaunutį perspektyvų šokėją. Aukščiūnas Obuchovą laikė savo mokytoju, stengdamasis iš jo perimti ne tik šokio manierą, bet ir technines subtilybes – virtuoziškus sukinius, minkštus šuolius. Visa tai, kuo blizgėjo ir pelnytai garsėjo rusų baleto mokykla. Gal ir klystu, tačiau man šie atlikėjai panašūs ir savo vidiniu pasauliu, kurį saugojo nuo kitų. Panašūs ir savo likimu, abu iš scenos pasitraukė pačiame jėgų žydėjime. Ir abiem tinka Aliodijos Ruzgaitės žodžiai, dedikuoti kolegai Aukščiūnui: „Praėjo daug dešimtmečių, tačiau neįmanoma pamiršti artisto šokimo stiliaus, jo elegancijos, lengvumo, kultūros, išorinio ir vidinio herojų santūrumo.“

Henrikas Jagminas puikiai derino pedantiškumą ir vos ne vaikišką paprastumą. Tą paprastumo įspūdį sudarė nuolatinė draugiška šypsenėlė. Keletą metų teko su vyresniu kolega dirbti kartu, tačiau neprisimenu, kad kada nors būtų pakėlęs balsą ar išreiškęs kokį nepasitenkinimą. Visada linksmų akių, kartais su atlaidžia šypsena išsakydavo ir savo pastabas. Atrodo, kad jo credo buvo „Neįžeisk“. Ir niekada nesigirdavo, kad praeityje buvo vienas stipriausių Lietuvos baleto artistų, kad jo repertuare buvo visi pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Jis – vienas iš nedaugelio, sugebėjusių racionaliai priimti kartų kaitą. Tačiau net ir šokdamas epizodinius, antraeilius ar vaidybinius vaidmenis, jis išlikdavo toks pat reiklus sau aukštos klasės profesionalas, gerbiantis ne tik savo darbą, bet ir kolegas. Žinau, kad buvo patikimas duetų partneris, kad niekada nerodydavo nepasitenkinimo, jei kas nors nepavykdavo.

Jagminui nebuvo mažų vaidmenų. Jo Barmalėjus Igorio Morozovo balete „Daktaras Aiskauda“, nors ir kraupios išvaizdos, ne tiek gąsdino, kiek juokino mažuosius žiūrovus. Sunku buvo patikėti, kad tai tas pat atlikėjas, kai tekdavo šokti Gustą Juliaus Juzeliūno balete „Ant marių kranto“. Trečiame veiksme jo „herojus“, išsidabinęs šventės proga, tačiau besislapstantis ir puolantis iš pasalų, atskleisdavo savo dvasinį skurdumą. Čia norėčiau pacituoti Jagmino jaunesnį kolegą Henriką Kunavičių: „Kaip kiekvienas jaunas artistas, taip ir aš kadaise, atėjęs į teatrą, stebėjau savo vyresniuosius kolegas ir iš jų mokiausi. Sektinas pavyzdys man buvo LTSR nusipelnęs artistas Henrikas Jagminas. (...) Sveikindamas H. Jagminą septyniasdešimtmečio proga, dėkoju už puikų pavyzdį, kuris man įstrigo į širdį visam gyvenimui, o ir dabar gali kiekvienam menininkui priminti, kaip reikia mylėti savo profesiją.“ Gerų žodžių savo kolegai negaili ir baleto kritikė Lidija Motiejūnaitė: „H. Jagminas stebino šokio lengvumu bei ištverme, aukštais, bet vos girdimais minkštais ir elastingais šuoliais. Darbščiam, disciplinuotam šokėjui baletmeisteriai noriai skirdavo pagrindines solo partijas, todėl jam teko šokti su visom Lietuvos primabalerinom.“

Petro Baravyko, paskutinio iš „šauniosios trijulės“, kūrybinis likimas nebuvo nei labai audringas, nei kažkuo ypatingas. Gan ribotų profesinių duomenų, Baravykas puikiausiai tiko epizodiniams ir vaidybiniams personažams, nors ir jo kūrybinė biografija nestokojo efektingų vaidmenų – Kopelijus Léo Delibes’o balete „Kopelija“, Rotbaras Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sanča Pansa Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Pliauga Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ ir kiti. Baravykas ir scenoje, ir gyvenime išsiskyrė paprastumu, bet ne prastumu, nuoširdžia žmogiška šiluma, mokėjo ne tik užjausti kitą, bet ir suprasti.  

Tikėkimės, kad laikui bėgant bus užpildytos ir kitos to laikotarpio atlikėjų pažinimo spragos. Gal nebūsime pirmos pokario vaikų kartos sekėjai, nekreipiantys dėmesio į praeitį, negalvojantys apie ateitį, gyvenantys šia diena. Tada tai buvo pateisinama norint išlikti, o dabar?