Per aspera ad astra

Ši Senekos sentencija kuo puikiausiai tinka visiems, paskyrusiems savo gyvenimą šokio mūzai Terpsichorei. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, tad ne visi tas žvaigždes ir pasiekdavo. Dalį siekiančiųjų labiau domino ne tiek pati žvaigždė, kiek jos statusas. Juk ir danguje kartais galime pamatyti daug žibančių objektų, bet ne visi jie žvaigždės, yra ir asteroidų, ir kometų, ir meteorų, ir gausybė žmogaus veiklos kosmose atliekų. Vis dėlto tikrųjų žvaigždžių spindesys sugeba prasiskverbti pro visus tuos trukdžius ir sušildyti mūsų širdis, suteikti vilties, tikėjimo žmogumi. Viena tokių žvaigždžių – Lietuvos balerina assoluta Genovaitė Sabaliauskaitė. Tad laukdami artėjančio Lietuvos baleto jubiliejaus prisiminkime ir Sabaliauskaitę, ir jos partnerį Henriką Banį. Šis nuostabus duetas, dešimtmečius dominavęs scenoje, tapo neatsiejama Lietuvos baleto istorijos, jos aukso fondu dalimi.

Juo žavėjosi ne tik Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai, bet ir tolimiausių šalių baletomanai. Prancūzijos ir Bulgarijos, Lenkijos ir Turkijos, Kambodžos, ką jau kalbėti apie artimiausias kaimynines šalis, piliečiai turėjo galimybę susipažinti su klasikinio šokio lietuviška interpretacija. Ir jie nelikdavo nusivylę – šį duetą visur lydėjo ovacijos.

O kelio pradžia buvo kaip ir visų mergaičių, svajojančių apie sceną: mėgėjiški pasirodymai mokyklos koncertuose, vėliau baleto studijoje. Dirigentė Margarita Dvarionaitė apie pirmuosius būsimos balerinos žingsnius choreografijos pasaulyje rašė: „Mažoji balerina stebino ne vien šokio plastika ir artistizmu, bet ir retu muzikalumu. Ne vienai nūdienei baleto žvaigždelei būtų galima palinkėti šios Dievo dovanos, nes muzikalumas bei ritmas – neatsiejami baleto meno komponentai, profesijos kriterijus.“ (Dvarionaitė, Margarita, „Neužmirštamoji“. Dienovidis, 1996 sausio 12, p. 15) Ir dar: „Genovaitė kūrė judesio, muzikos ir aktorystės visumą. Ji išplėšdavo spektaklius iš kasdienybės. Ne raumenų darbas, o dvasingumo siekimas buvo Genovaitės tikslas. Todėl sunku nusakyti sėkmingiausią jos vaidmenį, visi buvo karūnuoti“. (Ten pat)

Išties, visi balerinos vaidmenys, nepaisant epochos, socialinės padėties, tautybės, buvo nepakartojami, kiekvieną kartą vis kitokie, tačiau žavintys moteriškumu, savarankiškumu. Sabaliauskaitė sugebėdavo net menkiausiu judesiu ar tarpine poza perteikti pagrindinę tos akimirkos mintį, kuri pasiekdavo žiūrovo širdį. Prisiminkime Kastės ir Mariaus adagio iš Juliaus Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“ trečio veiksmo. Esu matęs visus šio dueto atlikėjus, ir savus, ir gastroliuojančius, bet tik Sabaliauskaitės ir Banio šokis sukeldavo tokį kiekį adrenalino. To adagio finalas, kai Marius, aukštai viena ranka iškėlęs Kastę bėga, ne, net ne bėga, o skriste skrieja, per visą sceną nuo galinio kuliso iki pat rampos, visiškai nelauktai tarsi pakeisdavo dueto personažus. Nelikdavo nei pajūrio lietuvaitės Kastės, nei demobilizuoto kareivio Mariaus. Scenoje Žmogus nešdavo savo Moterį, savo Meilę, lyg išlydėdamas ją į žvaigždes. Kas ta Moteris? Gal deivė Nikė, gal Laisvės statula, o gal tiesiog mylinti Moteris.

Žinoma, galima išvardinti Sabaliauskaitės sukurtus vaidmenis. Jų tikrai daug. Juk per tiek metų darbo teatre, kai tavo repertuare buvo visi pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose, nacionaliniuose ir šiuolaikiniuose baletuose, tų vaidmenų susikaupė kaip reikiant. Visi skirtingi. Tačiau visus reikia parengti, „prisijaukinti“. Jeigu esi profesionalė, negali skirtingai vertinti tau patikėtus vaidmenis. Negali būti vienas mielesnis, kitas mažiau mielas. Ir kiek esu matęs Sabaliauskaitės šokamus vaidmenis, niekada nemačiau vadinamojo artistinio broko. Ir negalėjau matyti nei aš, nei kas nors kitas. Nes jo nebuvo. Kad ir kokį Sabaliauskaitės kuriamą personažą paimtume, visi buvo tikri, gyvi, ne abstraktūs. Jiems visiems buvo būdinga viena savybė – gyvos spindinčios akys. Kibirkščiuojančios klasta Lapės iš Igorio Morozovo baleto vaikams „Daktaras Aiskauda“ ir spindinčios džiaugsmu Auroros iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“. Beje, dabar sunku būtų patikėti, kad primabalerina, nusipelniusi artistė, neverčiama šoktų trečiaeilį vaidmenį dieniniame spektaklyje vaikams. Sabaliauskaitė šokdavo ne tik minėtą Lapę, bet ir Šiaurės damą Lydios Auster balete vaikams „Šiaurės sapnas“.

Viename savo interviu Balerina yra sakiusi: „Tačiau gali būti šokis – ne ornamentas, o atgijęs paveikslas. Tada jau prabyla ne vien grakšti linija, o spalva, mintis, jausmas. Judesį gimdo nebe muzikinis ritmas, o muzikinė mintis. Kiekviena poza ar perėjimas turi aiškią prasmę, kiekvienas galvos posūkis, rankos mostas gali prilygti poemos ar eilėraščio posmui. Toks šokis verčia ne vien grožėtis, o jausti ir mąstyti.“ (Mikšytė, Irena, „Kas svarbiausia“, Literatūra ir menas, 1962 m., nr. 45) (...) „Klausantis balerinos „credo“, prieš akis iškyla jos pastarųjų metų darbai – Solveiga, Eglė, Frančeska da Rimini... Norvegė, lietuvė, italė. Skirtingi charakteriai, likimai, skirtingi temperamentai. Visų šių moterų dalia, perteikta prasmingu G. Sabaliauskaitės šokiu, tapo mums artima, suprantama, privertė jaudintis.“ (Ten pat)

Gaila, kad šiai unikaliai balerinai nebuvo lemta realizuoti kitų savo gabumų. Sėkmingi bandymai bendradarbiauti su Lietuvos dramos teatrais ir Kino studija teikė vilčių ateityje turėti dar vieną choreografą. Deja, Fortūna nusisuko, o gal ją kas ir nusuko. Balerinos, kaip choreografės, debiutas profesionalioje scenoje parodė, kad nei žiūrovai, nei dauguma atlikėjų, išauklėtų vadinamojo „drambaleto“ ir pasaulinės klasikos šiltnamyje, dar nebuvo pasiruošę priimti siūlomos naujos choreografijos, verčiančios „ne vien grožėtis, bet jausti ir mąstyti“.

Nepakankamai buvo išnaudotas ir Balerinos pedagoginis potencialas. Tapusi Operos ir baleto teatro vyriausiąja baletmeistere, Sabaliauskaitė ėmėsi burti trupę, gebančią spręsti naujų tendencijų choreografijos srityje keliamas problemas. Besiformuojantį kolektyvą papildė kitų mokyklų (Minsko, Kijevo, Maskvos ir kitų) auklėtiniai. Naujos vadovės reiklumas ne tik sau, bet ir kitiems tiko ne kiekvienam. Po kiek laiko tie, kuriais ji patikėjo ir pasitikėjo, atsuko nugarą, kaltindami vos ne jaunų talentų žlugdymu. Sabaliauskaitė pasitraukė, gal nenorėdama veltis į niekam nereikalingus ginčus ir nepagrįstus kaltinimus, o gal ir nenorėdama nusileisti iki „oponentų“ lygio. Netikiu, kad jos statusas (primabalerina, vyriausioji baletmeisterė, TSRS liaudies artistės vardas, gausybė aukščiausių vyriausybinių apdovanojimų) nebūtų padėję išsaugoti posto. O Sabaliauskaitei išvykus į „kapitalistinius vakarus“ (juk kitokių ir nebuvo), jos vardas pamažu dingo ne tik iš teatro afišų, bet ir iš Lietuvos baleto istorijos. Visa laimė, kad tas istorijos koregavimas truko ne taip ilgai. Ne veltui sakoma, kad ylos maiše nepaslėpsi. Gali menkinti kito talentą, kaltinti būtais ir nebūtais dalykais, tėvynės ir tarybinio meno išdavyste, tačiau to talento nepaneigsi. Jis buvo, yra ir bus. Sabaliauskaitė buvo, yra ir bus tikroji Lietuvos balerina assoluta. Ir šio unikalaus dueto – Genovaitės Sabaliauskaitės ir Henriko Banio – niekas, net ir norėdamas, nesumenkins.

Henrikas Banys, kol nebuvo tapęs Sabaliauskaitės partneriu, kuo nors ypatingu nepasižymėjo. Fiziškai stiprus, lankstaus kūno, emocionalus, savo, kaip šokėjo, karjerą jis pradėjo Šiaulių muzikiniame teatre, kurį vokiečių okupacijos metais įsteigė bedarbiu tapęs Kauno Valstybės teatro režisierius Stasys Dautartas. Jis pakvietė į Šiaulius iš Latvijos baletmeisterę ir pedagogę N. Vereščiaginą. Ji ir tapo pirmąja Henriko mokytoja. Jaunuolis buvo tikrai gabus, tad nieko nuostabaus, kad savo gyvenimą susiejo su scena. Sabaliauskaitės partneriu Henrikas buvo paskirtas kilus konfliktui tarp balerinos ir kviestinio baleto solisto iš Maskvos Didžiojo teatro Sergejaus Gončarovo. Henrikui buvo duotas šansas ir jis juo pasinaudojo. Dabar galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs šokėjo kūrybinis likimas, jei jis nebūtų patekęs į tokios pedagogės kaip Sabaliauskaitė rankas. Noro šokti, būti vertinamam, gebėjimo dirbti tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia, buvo pakankamai. Plius dar patikimumo, tokio reikalingo duetuose. Banys buvo nepaprastas partneris, jaučiantis mažiausius savo porininkės šokio niuansus, gebantis prisitaikyti, bet niekada nepranykstantis partnerės spinduliuose, nors niekada ir neužgožiantis jos. Tai gali paliudyti visos balerinos, kurioms teko šokti su Baniu tiek klasikinį repertuarą, tiek šiuolaikinius spektaklius.

Vertinant Banio profesionalumą ir išskirtinumą gausybė pagiriamųjų žodžių ir liaupsių neatskleistų šio atlikėjo įtakos ir meistriškumo. Ko jis vertas, man geriausiai parodo žiūrovų reakcija per Operos ir baleto teatro gastroles Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) – po kiekvieno jo pasirodymo scenoje žiūrovai salėje skanduodavo „Banys bravo, Banys bravo“.

Mums pasisekė, kad Lietuvos baletas turėjo du tokius skirtingus duetus – Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių bei Genovaitę Sabaliauskaitę ir Henriką Banį. Mūsų baletas tikrai turtingas ryškių atlikėjų, žavėjusių žiūrovus, atidavusių jiems savo jaunystę, gyvenimą, meilę ir tikėjimą Žmogumi. Vertinkime tą turtą.