7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ugnis ir ledas

Apie Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių

Žilvinas Dautartas
Nr. 22 (1343), 2020-06-05
Šokis
Henrikas Kunavičius balete „Sužadėtinė“. VLE nuotr.
Henrikas Kunavičius balete „Sužadėtinė“. VLE nuotr.

Šie vienos dainos žodžiai iškyla prisiminus vieną ryškiausių duetų Lietuvos baleto istorijoje. Tai Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus duetas, dešimtmečius spindėjęs baleto spektakliuose. Šio nuostabaus dueto palyginimas su ugnimi ir ledu gal ir skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie pažinojo šią porą tik gyvenime, man pritartų. Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Stebėtis matant, kaip emocijos užlieja sceną, kaip nevilties ir skausmo banga užtvindo žiūrovų, stebinčių Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, širdis. Arba kartu su balerinos Kitri Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Sunku būdavo patikėti, kad tai ta pati atlikėja.

 

Jos repertuaras buvo milžiniškas – visi pagrindiniai vaidmenys tuo metu statytuose baletuose, tačiau kuris vaidmuo iš jų ryškiausias? Odeta-Odilija „Gulbių ežere“ ar lietuvaitė Kastė Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“, Žizel Adolphe’o Adamo „Žizel“ ar totorių mergina Siumbikė Farido Jarulino balete „Šuralė“, graikų Deivė Léo Delibes’o „Silvijoje“ ar Romos kurtizanė Aramo Chačaturiano „Spartake“? Visi jie – ryškūs, užburiantys savo įtaiga, profesionalumu. Sventickaitė – be abejonės, techniškiausia to meto mūsų balerina. Kolegos juokdavosi, kad jei reikėtų, solistė trisdešimt du žymiųjų fouetté sukinius susuktų ir ant taburetės. Stebint jos šokį nereikėdavo spėlioti, pavyks ar nepavyks sėkmingai užbaigti variaciją, kad ir kokia sudėtinga ji būtų. Sventickaitė tvirtino: „Negaliu pasakyti, kad kurią nors partiją labiau išskirčiau, nes savaip mėgau visas. Dievinu kūrybinę įvairovę, nes ji kelia artisto meistriškumą. Geriau gali pats save pažinti, supranti, ką sugebi, ko ne.“ (Krugiškytė, Rūta. Duetas: baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus kūryba. Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2012, p. 72) Nors man ryškiausi Zarema Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontane“ ir Zobeida Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezadoje“. Šie vaidmenys labiausiai ir atskleidė atlikėjos gebėjimą persikūnyti į egzotiškus personažus. Tik praėjus dešimtmečiams supratau kodėl. Juk balerinos sukurtuose šiuose vaidmenyse buvo tarsi užkoduotos Rytų moterų paslaptys. Palyginkite Sventickaitės portretines nuotraukas (be sceninio „rytietiško“ grimo) su XX a. pradžios šokėjos Idos Rubinstein portretais, nutapytais Valentino Serovo ar Leono Baksto, arba Gruzijos karalienės Tamaros freska. Tiek „Bachčisarajaus fontane“, tiek „Šecherezadoje“, šokant Sventickaitei, scena prisipildydavo klampios rytietiškos egzotikos, kurią tiesiog fiziškai jausdavai. Aliodija Ruzgaitė apie balerinos Zobeidą rašė: „Šiame pastatyme choreografiniu atžvilgiu spalvingesnis, gilesnis tėra sultono žmonos Zobeidos sceninis paveikslas, kurį išraiškingai šoka G. Sabaliauskaitė ir T. Sventickaitė. (...) T. Sventickaitės Zobeida savo judesių minkštumu, grakštumu perteikia Rytų šalies tikrosios meilės ilgesį (...).“ (Ruzgaitė, Aliodija. Lietuviško baleto kelias. Vilnius: Mintis, 1964, p. 63) Aš galiu prie to ilgesio tik pridurti ir ryžtą ginti savo teisę į meilę.

 

Ne mažesnis Sventickaitės indėlis ir į Lietuvos baleto ateitį. Ji ne tik savo asmeniniu pavyzdžiu, repetuodama ar šokdama spektakliuose, demonstravo pavydėtiną darbštumą ir pareigingumą, bet ir niekuomet neatsisakydavo padėti jaunimui, jei tik šis to norėjo. Jos dėka kaip asmenybės augo ir brendo solistės, su kuriomis ji rengė vaidmenis, – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Rūta Krugiškytė, Viltis Algutytė, Kristina Kanišauskaitė, kitos baleto solistės.

 

Visiška priešingybė Tamarai Sventickaitei – Henrikas Kunavičius, jos partneris gyvenime ir scenoje. Veržlus, linkęs į nuotykius, nieko nebijantis, spinduliuojantis pasitikėjimą savimi ir kartu geranoriškas bei atviras kitiems. Nebijantis pakovoti ne tik už save, bet ir kitus. Jo sukurti herojai, ar tai būtų princas, ar žvejys, kerėdavo žiūrovus savo paprastumu. Kunavičius priskirtinas tai baleto artistų grupei, kuri Terpsichorei pradėjo tarnauti jau paauglystėje – 14 ar 16 metų. Nepaisant tokios kiek pavėluotos tarnystės šokio mūzai, ne vienas tos grupės atstovas pasiekė neblogų rezultatų. Galime tik didžiuotis, kad toje grupėje yra ir Lietuvos atstovai Bronius Kelbauskas ir Henrikas Kunavičius. Jie abu pelnytai užima vietą šalia George’o Balanchine’o, Serge’o Lifario, Asafo Messerero. Dabar sunku ir įsivaizduoti, kaip dvidešimtmetis, vos prieš kelerius metus peržengęs baleto salės slenkstį, gali šokti pagrindinį vaidmenį tikrame spektaklyje. Ir šokti sėkmingai. Juk ne veltui perspektyviam šokėjui buvo paskirtas dar vienas pagrindinis – Antano vaidmuo Juozo Pakalnio balete „Sužadėtinė“. Šiuo vaidmeniu Kunavičius galutinai įsivirtino baleto trupėje.

 

O vėliau nauji vaidmenys keitė vienas kitą. Zigfridas „Gulbių ežere“ – vienas sunkiausių klasikinio repertuaro vaidmenų, kai labai lengvai gali nuslysti į infantilumą, perdėtai egzaltuotą manieringumą. Ruzgaitė taip vertino jaunojo šokėjo debiutą: „F. Lopuchovas repeticijų metu gyrė jauną, grakštų šokėją H. Kunavičių. Princas Zigfridas buvo pirmasis atsakingas jo vaidmuo, privaląs geros šokio technikos, o taip pat fizinės jėgos – mokėjimo lengvai iškelti baleriną ir padėti jai suktis. Baletmeisteriui patiko H. Kunavičiaus šokio veržlumas, lengvumas, jo vaidybos nuoširdumas. (...) H. Kunavičiaus Zigfridas, pagal baletmeisterio F. Lopuchovo sumanymą, žymiai skyrėsi nuo kitų šokėjų sukuriamo šio sceninio personažo sceninio vaizdo. Jis – ne svajingas princas, bet energingas jaunuolis, kuriam svetimi dvaro papročiai, etiketas. Ne romantiškas ilgesys, bet noras ištrūkti iš slogios dvaro aplinkos atveda jaunuolį prie ežero. Ketvirtajame veiksme taip pat labiau ryškėja ne tiek Zigfrido skausmas, kiek jo aktyvumas.“ (Ruzgaitė, Aliodija. Ten pat, p. 29)

 

O štai pirmojo Kunavičiaus mokytojo, baletmeisterio ir pedagogo Broniaus Kelbausko nuomonė apie auklėtinį: „Žinoma, rizikavome. Juk vaidmenį patikėjome šokėjui, kuris su baletu susipažino vos prieš penkerius metus. Dar teberepetuojant spektaklį, pajutau, kad turėsime gerą Vaclovą (...). Atnaujintame J. Pakalnio „Sužadėtinės“ spektaklyje Kunavičius ne mažiau sėkmingai šoko ir Antano vaidmenį. Pagaliau pamačiau šokėją, kuriam be jokių abejonių galėjau užleisti balete savo pozicijas...“ (Dautartas, Žilvinas. „Princas darbininkas“. Kultūros barai, 1975 /3) „Karštas, šiek tiek atžarus, ekspresyvus buvo H. Kunavičiaus princas Zigfridas. Ir kaip jis pasikeisdavo susitikęs Odetą. Zigfrido rankos, tik ką karštligiškai spaudusios lanką, švelniai guodžia ir gina Odetą. Rūmuose princas vėl tapdavo truputį lengvabūdiškas, šiek tiek ironiškas, gal kiek linkęs ir į avantiūrizmą. (Nedidelę dalelę nutrūktgalviškumo, man regis, turėdavo kiekvienas H. Kunavičiaus kuriamas personažas. Nesvarbu, kokio luomo, amžiaus ar laikmečio jis būtų).“ (Ten pat)

 

Štai dar vienas įvertinimas. Šį kartą kaip mokytojo: „Pagarbą, sumišusią su baime, mums, baleto studijos mokiniams, keldavo respublikos liaudies artisto Henriko Kunavičiaus, tuometinio choreografijos skyriaus vedėjo, pasirodymas salėse, – prisipažįsta jaunas baleto solistas Alfonsas Leonavičius. – Iš kailio nerdavomės, kai jis apsilankydavo specialybės pamokose. (...) Aktoriaus meistriškumo, kurį dėstė H. Kunavičius, pamokas atsiminsiu ilgai. Niekad nekeldamas balso, dėstytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti tiksliai atlikti užduotą epizodą. Pastabos būdavo be galo taiklios, dažnai su humoru. Gal dėl to jos niekuomet neužgaudavo.“ (Ten pat)

 

Kunavičiaus, kaip ir jo kuriamų personažų, polinkis į nuotykių paieškas realizavosi ir baigus baleto artisto karjerą. Pedagogas, žurnalistas, baleto libretų autorius, baletmeisteris, televizijos muzikinių programų režisierius, pagaliau Lietuvos baleto patriotas, visą savo gyvenimą paskyręs Terpsichorei. Nebijojęs sakyti tiesos, net kai tas sakymas grėsdavo nemalonėmis.

 

Pabaigoje norėčiau pacituoti Kunavičiaus žodžius, pasakytus Rūtos Krugiškytės knygoje „Duetas: baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus kūryba“: „(...) ir susimąstau, kad tikriausiai kiekvienas žmogus turi savo likimą, savo laimę – tik jos reikia nepaleisti, o drąsiai pasitikti ir dirbti, dirbti, dirbti, nors ir esi gabus. Be darbo pražūsi... Pražūsi, aišku, ir be poezijos – gyvenime, darbe ir kūryboje...“

 

Dėl to nuolatinio darbo mes ir turime nuostabų duetą, skleidusį gėrį, meilę žmogui ir tikėjimą žmogumi. Tokie buvo ir išliko Tamara Sventickaitė ir Henrikas Kunavičius.

Henrikas Kunavičius balete „Sužadėtinė“. VLE nuotr.
Henrikas Kunavičius balete „Sužadėtinė“. VLE nuotr.
Tamara Sventickaitė balete „Gulbių ežeras“. MELC archyvo nuotr.
Tamara Sventickaitė balete „Gulbių ežeras“. MELC archyvo nuotr.
Tamara Sventickaitė. LNOBT nuotr.
Tamara Sventickaitė. LNOBT nuotr.