7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gimiau nei per anksti, nei per vėlai

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Žilvinas Dautartas
Nr. 19 (1340), 2020-05-15
Šokis
Bronius Kelbauskas balete „Arlekinada“. LTMKM nuotr.
Bronius Kelbauskas balete „Arlekinada“. LTMKM nuotr.

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.

 

Įžymioji prancūzų balerina Yvette Chauviré yra rašiusi: „Mano profesija, kaip aš ją suprantu, – lyg šventoji tarnystė, savęs išsižadėjimas, nesuderinami su normaliu šeimyniniu gyvenimu. Balerinos artimieji, jeigu jie nenori trukdyti jai ugdyti savo talento, turi susitaikyti su tuo, kad jų interesai tampa antraeiliai. (...) Tačiau jei tėvas ir mama mielai aukojasi dėl to, tai negalima to reikalauti iš vyro ir, tuo labiau, iš vaikų.“ (Шовире, Иветт. Я – балерина. Москва: Искусство, 1977) [vertimas iš rusų kalbos – Ž. D.] O juk Juozapaitytė buvo ne tik primabalerina, bet ir trijų vaikų mama, savo vyro ir tiesioginio viršininko, baletmeisterio ir partnerio Kelbausko žmona. Kaip jai tai pavyko? Kaip pavyko derinti nesuderinamus dalykus? Nežinau, nors kurį laiką ir gyvenome viename name Kalinausko gatvėje. Ir tik vos ne po dešimties metų, imdamas interviu balerinos šešiasdešimtmečio proga, sužinojau, kad esu daug kraujo pagadinęs, nors to tikrai nenorėjau. Tėvas buvo nusipirkęs technikos „stebuklą“ – juostinį magnetofoną „Jauza“, tad per dienų dienas, atsidaręs langus, pusei Vilniaus „transliuodavau“ Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ antrojo veiksmo įrašą. Mat tuo metu svajojau apie Hilariono-Hanso vaidmenį. O buvusi kaimynė, pasirodo, visą gyvenimą svajojo apie Žizel vaidmenį, kurio taip ir nesušoko, nors vyras ir buvo vyriausiasis baletmeisteris.

 

Atrodo, tais laikais Lietuvoje dar nebuvo įsigalėjęs nepotizmas. Tikslą galėjai pasiekti tik atkakliu darbu. Ir būsimoji Žvaigždė dirbo. Rezultatai neužtruko. „Šiame savo pirmajame svarbiame vaidmenyje [Odeta-Odilija Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ – Ž. D.] M. Juozapaitytė pasirodė jau kaip techniškai pajėgi ir daug žadanti balerina. Jai tada buvo vos aštuoniolika metų.“ (Motiejūnaitė, Lidija. M. Juozapaitytė. Vilnius: Lietuvos teatro draugija, 1969, p. 11) Jaunutės balerinos veržlus debiutas neliko nepastebėtas – to meto spauda rašė: „Kiekvienas dvasios turtų kūrėjas-menininkas, besiveržiąs palaimos sritin, negu patirti džiaugsmą, turi perplaukti plačią skausmo jūrą. Jaunutė valstybės teatro baleto šokėja p-lė Marija Juozapaitytė priklauso prie tų jaunųjų menininkų grupės. Ji, kaip ir daugelis kitų, viešumon prasimušė tik savo gabumų ir didelio pasišventimo dėka. Jos jaunystės dienos erškėtuotos... M. Juozapaitytė nesenai laikė pirmąjį savo viešą egzaminą prieš visuomenę – pirmą kartą ji viešai pasirodė valstybės teatro scenoje, išpildydama baleto „Gulbių ežeras“ svarbiausiąją partiją. Pasirodė ir visus įtikino, kad ji eina tikro pašaukimo keliais, kurie veda į džiaugsmą ir garbę. Nūdien meno šventovės anga jai jau atidaryta.“ (Ten pat)

 

Ko jau ko, bet skausmo jūrų ir „erškėtuotų dienų“ balerinos gyvenime ir scenoje tikrai užteko. „Vakarinėse naujienose“ kažkada esu rašęs: „Kai scenoje šokdavo M. Juozapaitytė, užmiršdavom viską, kadangi visus kitus įspūdžius nustelbdavo solistės nuoširdumas, kuklumas ir šiluma. (...) Prieš keletą metų galėjai sutikti M. Juozapaitytę pakeliui į Švenčionis (dėstė klasikinį šokį saviveikliniame ratelyje, o dabar per savaitę porą kartų matyti ją sostinės Geležinkelininkų rūmuose mokančią smalsias mergaičiukes, pasišovusias būti balerinomis.“ („Žvaigždė negęsta... už scenos“, Vakarinės naujienos, 1972 03 14) Dar ir dabar mąstau, negi Marijos Juozapaitytės sceninė patirtis, sukauptos žinios, mokėjimas suprasti ir užjausti niekam nerūpėjo? Pedagogė, teatrologė Lidija Motiejūnaitė savo monografijoje „M. Juozapaitytė“ rašė: „Pedagoginis darbas visada viliojo M. Juozapaitytę. Ji buvo jautri ir atidi savo auklėtiniams. Kada dėstydavo ar vesdavo trenažo pamokas Juozapaitytė, salėje vyraudavo rami, maloni atmosfera. (...) Pati pedagogė, išėjusi turtingą O. Dubeneckienės, J. Kiakšto, V. Korali, V. Nemčinovos, M. Kšesinskajos ir kitų baleto meistrų mokyklą, nuoširdžiai stengėsi perteikti savo teorines ir praktines žinias jaunajai kartai. Ir tai ji darė studijoje taip pat talentingai, kaip ir šoko scenoje.“ (Motiejūnaitė, Lidija. Ten pat, p. 42) Deja, kaip rašė vienas klasikas – „Mums nebereikia.“

 

Ir vis dėlto „Aš labai Jus pamilau...“ Šiuos žodžius savo mokinei parašė įžymioji Rusijos imperijos aukštuomenės, Sankt Peterburgo Marijos teatro, primadona Matilda Kšesinskaja. Ir ji buvo ne vienintelė. Visus, kam teko bendrauti su Juozapaityte, pakerėdavo jos nuoširdumas, paprastumas, mokėjimas suprasti ir užjausti kitą. Su kuo galima būtų palyginti Juozapaitytę, šalia ko ji galėtų atsistoti kaip lygi? Manau, Galina Ulanova turėtų būti artimiausia ne tik išore, bet ir vidiniu pasauliu. Jas vienija paprastumas, profesionalumas, reiklumas pirmiausia sau. Tikros Pelenės. Buityje tylios, nepastebimos, ramiai dirbančios savo darbą, ir tik scenoje sužėrinčios savo kerais ir dvasiniu grožiu.

 

Be Broniaus Kelbausko neįsivaizduojame mūsų baleto raidos. Pirmasis baleto šokėjas, pirmasis baletmeisteris, pirmasis klasikinio šokio dėstytojas vyrams, pirmasis lietuvių atlikėjas, dirbęs užsienio trupėse. Sąrašą galima tęsti toliau. Žmogus, savimi įkūnijęs epochos metamorfozes, pakeltas į išsvajotas aukštumas ir institucijų „nusodintas“. Talentingas atlikėjas ir baletmeisteris, turėjęs fenomenalią atmintį. Juk tais laikais, kai statė Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontaną“ ir „Kaukazo belaisvį“ ar Reingoldo Gliero „Raudonąją gėlelę“ („Raudonoji aguona“), nebuvo nei interneto, nei vaizdo įrašų, nei ko kito. Buvo akys, kurios fiksuodavo mažiausias detales, ir ta vadinamoji pilkoji masė, kuri ir padėdavo perkelti į sceną matytus pastatymus. Žinoma, tie pastatymai skirdavosi – kiti atlikėjai, kita materialinė bazė. Bet baletmeisteris Kelbauskas sugebėdavo, gal intuityviai, perduoti pagrindinę originalo žinią. Nėra išlikę jokių 1937 m. Kelbausko statytos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezados“ įrašų, ikonografinė medžiaga skurdoka, kad galėtum atkurti sceninį variantą, tačiau 1959 m. statytoje „Šecherezadoje“, ėjusioje kartu su Maurice’o Ravelio „Bolero“ ir Carlo Marios von Weberio „Kvietimu šokiui“, teko šokti pačiam. Tada net nesvarsčiau, kieno čia choreografija, originali ar panaudota pirmtakų. Tačiau, lygindamas baletmeisterio statytą „Kvietimą šokiui“ su kitų statytojų bandymais į sceną perkelti šią choreografinę miniatiūrą, drįsčiau teigti, kad jie visi remiasi rusų baletmeisterio Michailo Fokino 1911 m. pastatymu.

 

Be abejo, Kelbauskas ne vien kompiliuodavo matytus kitų choreografų kūrinius. Baleto metraštininkė Aliodija Ruzgaitė tvirtino: „B. Kelbauskui, statančiam šį baletą, nemažai padėjo jo, kaip choreografo fantazija ir kūrybinė nuojauta. (...) O pagrindinių herojų – baudžiauninkų Marytės ir Antano – pergyvenimai buvo išreikšti daugiausia klasikinio šokio išraiškos priemonėmis (įvairiais sukiniais, pozomis). (...) ...B. Kelbauskas visiškai atsižadėjo „grynos klasikos“ – linijų simetrijos. (...) Netrūko baletmeisterio fantazijos ir įdomiai pastatytuose antrojo veiksmo baliaus šokiuose – mazurkoje, poloneze, čigonų šokyje.“ (Ruzgaitė, Aliodija. Lietuviško baleto kelias. Vilnius: Mintis, 1964, p. 25)

 

Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ pastatymas 1943 m. byloja apie originalų statytojo braižą. Mačiusieji pirmąją redakciją teigia, kad viena nuostabiausių choreografijų – sapno scena trečiame veiksme. O jo statytas Meilės adagio Johanno Strausso balete „Žydrasis Dunojus“ pelnytai įrašytas į mūsų baleto aukso fondą. Ir vis dėlto manau, kad baletmeisteris Kelbauskas iki galo neatskleidė savo potencialo. Kodėl? Vos ne prieš tris dešimtmečius rašiau: „B. Kelbauską visada traukė išgryninta choreografija, tačiau to meto mada ir ideologija reikalavo ko kito – scenoje turėjo būti kaip gyvenime, tik gražiau. Ir medžiai, ir namai, ir suolai, žodžiu, visa ta butaforija, už kurios galėdavo pasislėpti ne tik atlikėjai, bet ir baletmeisteriai. O B. Kelbauskas dievino šokį, šokį be visų tų buitinių detalių, be rekvizito. Gal todėl jis taip linko prie choreografinių miniatiūrų, vienaveiksmių baletų. (...) Taigi, baletmeisterio B. Kelbausko kūryba neatitiko oficialių tuometinio „lietuvių tarybinio baleto“ standartų, o nesilaikantys priimtų standartų paprastai nėra nei mylimi, nei remiami, tik pakenčiami. Pakenčiamas buvo ir B. Kelbauskas, tad retsykiais gaudavo pastatyti kokį šokį tai dramos, tai operos spektakliuose, šokdavo kai kuriuos miminius vaidmenis – chaną Girėjų „Bachčisarajaus fontane“, Krezą J. Juzeliūno „Ant marių kranto“. (Dautartas, Žilvinas. „Šokis, aplenkęs laiką ir laiko nebepavytas“. Diena, 1994 m. gruodžio 24 d., nr. 125)

 

Man jubiliejiniai, proginiai renginiai kartais primena naktinį rugpjūčio dangų, kai išsisklaidžius debesims pasirodo žvaigždės, artimos ir tolimos, pažįstamos ir nepažįstamos. Kiekviena jų tarsi šnabžda: „Aš čia, aš esu, pažiūrėk į mane, prisimink..“ Bet ar dažnai mes pamatom jas? Juk tam, kad pamatytum dangų ir žvaigždes, reikia pakelti galvą ir pažiūrėti. Bet kad to laiko nėra. Vis skubi, vis bėgi...

 

Bronius Kelbauskas balete „Arlekinada“. LTMKM nuotr.
Bronius Kelbauskas balete „Arlekinada“. LTMKM nuotr.
Marija Juozapaitytė balete „Gulbių ežeras“. VLE nuotr.
Marija Juozapaitytė balete „Gulbių ežeras“. VLE nuotr.