7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirmosios

Olga Malėjinaitė ir Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė

Žilvinas Dautartas
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Šokis
Olga Malėjinaitė balete „Silvija“. LTMKM nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Silvija“. LTMKM nuotr.

Ne tiek jau daug liko laukti – gruodžio 4-ąją Lietuvos klasikinio šokio bendruomenė švęs  profesionalios baleto trupės gimtadienį: prieš 95-erius metus Valstybės teatro scenoje įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Bent jau šia proga prisiminkime tas pirmas šokėjas, privertusias oficialiai įteisinti naujos meno šakos gimimą jaunoje valstybėje. 

 

Kas buvo tos pirmosios, nuo kurių ir prasidėjo mūsų baleto istorija? Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė kartu su Eugenija Žalinkevičaite jau 1922 m. gruodžio 31 d. teatro administracijos rašte Kauno miesto ir apskrities karo komendantui dėl naktinių leidimų įvardytos kaip etatinės darbuotojos. Jos abi kartu su savo kolegėmis iš Olgos Dubeneckienės baleto studijos N. Rivkaite ir L. Gailevičaite tų pačių metų birželio 2 d. dalyvavo studijos mokinių Kauno visuomenei skirtame koncerte. Būtent po šio koncerto Kipras Petrauskas laiške Dubeneckienei rašė: „Birželio 2 d. 1922 m. Gerbiamoji Ponia. Esu laimingas sveikinti Jūsų asmenyje jaunučio Lietuvos baleto žygius. Linkiu didžiausio pasisekimo ateities darbe ir tikiuosi, kad bendrame Lietuvos meno vystymesi mūsų baletas ir toliau sėkmingai varys savo darbą mūsų mylimos Tėvynės labui. K. Petrauskas.“ Ką gi, galime tik džiaugtis kad šie linkėjimai ne tik išsipildė, bet pildosi ir dabar. 

 

1922 m. į Lietuvą iš Petrogrado grįžo ir teatre pradėjo dirbti Olga Malėjinaitė (Maleina). Tuo metu tai buvo geriausiai profesionaliam darbui parengta atlikėja. Trejus metus pasimokiusi Peterburgo teatrinėje mokykloje, Malėjinaitė turėjo galimybę pasisemti ir praktinių įgūdžių – mokyklos mokiniai dalyvaudavo buvusio Marijos teatro spektakliuose. Tai buvo puiki romantizmo epochos personažų atlikėja. Apie jos šokį scenoje Aliodija Ruzgaitė rašė: „F. Šopeno – A. Glazunovo „Šopeniana“ atitiko O. Malėjinaitės šokio lengvumą, jos sugebėjimą išryškinti Silfidės vaidmenyje Šopeno muzikos romantizmą. (...) Silfidė baikščiai artėdavo prie Poeto, tačiau, ištiesus jam ranką, ji, tartum nepagaunama Poeto svajonė, išsprūsdavo iš  jo glėbio. Solistė grakščiomis šokio linijomis, per alkūnes lenktomis rankomis, pozomis priminė XIX a. graviūrose vaizduojamas romantizmo laikotarpio balerinas.“ (Ruzgaitė, Aliodija. Lietuviško baleto kelias. Vilnius: Mintis, 1964, p. 10)

 

Gerų, pelnytų žodžių šiai mūsų baleto žvaigždei nepagailėjo ir vienas ryškiausių „Ballets Russes“ epochos atstovų – serbų kilmės Jurijus (Georgijus) Zoričius, po revoliucijos nublokštas į Kauną. Savo prisiminimuose jis rašė: „Mano mama nuvedė mane į „Kopeliją“, pirmą mano matytą baletą, kuris padarė milžinišką įspūdį. Buvau pakerėtas to grožio, kurį pamačiau: kostiumai, spalvos, gracija. (...) Baleto trupė Kaune buvo labai gera, su didžiuliu pasisekimu gastroliavo Londone ir Paryžiuje [autorius klysta, trupė gastroliavo Monte Karle – Ž. D.]. Trupės pažiba buvo grakšti, žavinga Maleina [Malėjinaitė]. Po kiek metų, žiūrėdamas į elegantišką Olgą Spesivcevą, prisiminiau Maleiną, anksti pasitraukusią iš gyvenimo (...).“ (Зорич, Юрий. Магия русского балета. Пермь: Звезда, 2004, p. 32–33) Žinant, kokią padėtį tarp tais laikais emigravusių iš subyrėjusios imperijos klasikinio baleto atlikėjų užėmė Spesivceva, tokį atsiliepimą tikrai galima laikyti kaip aukščiausio laipsnio įvertinimą.

 

Apie pirmosios mūsų Svanildos atlikėją Ruzgaitė rašė: „Nors „Kopelija“ buvo dar tik pusiau profesinis spektaklis, tačiau pirmoji mūsų baleto klasikinė šokėja O. Malėjinaitė, atlikusi Svanildos vaidmenį, buvo labai patraukli savo švelnumu bei grakštumu, jos šokis pasižymėjo lengvumu, solistei būdingu moteriškumu.“ (Ruzgaitė, Aliodija. Ten pat, p. 8) Nenuvylė gerbėjų Malėjinaitė ir per Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ premjerą. Jau kitą dieną „Echo“ rašė: „Vakarykštis p-lės Maleinos, tos nepaprastai talentingos jaunos balerinos, pasirodymas neprastai ryškiai parodė, ką gali duoti individualus šokėjos talentas, sujungtas su gera režisūrine mokykla.“ (Pagal Lietuvių teatras 1918–1929. Vilnius: Mintis, 1981, p. 300) 

 

Gyvenimas taip susiklostė, kad  ši nepaprastai talentinga, darbšti ir pareiginga balerina anksti pasitraukė ne tik iš scenos, bet ir gyvenimo. Apie jos darbštumą byloja ir tai, kad būdama dar paauglė ji konspektavo savo mokytojos Marijos Romanovos klasikinio šokio pamokas (rankraštis saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose). Kiek vaidmenų taip ir liko nesušokta!

 

Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė – tikrai pirmoji mūsų profesionali šokėja, teatre pradėjusi dirbti tada, kai apie profesionalią baleto trupę mažai kas ir svajojo. Tad temperamentingai, plastiškai šokėjai teko tenkintis šokiais operos spektakliuose. Tiesą sakant, nemanau, kad gyvai, veržliai, vos dvidešimties sulaukusiai merginai, trykštančiai vidine energija, tinka žodis „tenkintis“. Juk net ir operos spektakliuose, kad ir ką šoktum – ispanę „Traviatoje“ ar vokietę „Fauste“, rusaitę „Eugenijuje Onegine“ ar kalnietę „Demone“, šokiu gali tiek daug pasakyti savo žiūrovams. Ir Jovaišaitė-Olekienė mokėjo tai padaryti. Minėtame Dubeneckienės mokinių koncerte Jadvyga pakerėjo žiūrovus su įgimtu temperamentu sušokusi italų tarantelą ir vengrų čardašą. Tad nenuostabu, kad po kiek laiko Jovaišaitė-Olekienė tapo nepakeičiama charakterinių šokių atlikėja. Ruzgaitė taip vertino šios balerinos šokį: „Nors pirmaisiais metais P. Petrovas statė daugiausia vienaveiksmius, nereikalaujančius didesnio šokėjų skaičiaus baletus, tačiau ir juose ėmė ryškėti jaunųjų baleto solistų gabumai. Liakomo balete „Pepita Rosa“ temperamentingai šoko ir vaidino J. Jovaišaitė. Ji dalyvaudavo beveik visuose baleto, o taip pat operos pastatymuose. (...) Kiekviename šokyje ji ieškojo savo stiliaus, nuotaikos.“ (Ruzgaitė, Aliodija. Ten pat, p. 10) Apie dar vieną Jovaišaitės sukurtą vaidmenį Ruzgaitė rašė: „J. Jovaišaitė išraiškingai šoko Zaremą, bergždžiai siekiančią susigrąžinti Girėjaus meilę.“ (Ten pat, p. 19)

 

Nieko nestebina, kad recenzuojant klasikinio baleto paveldo spektaklius daugiausia dėmesio ir žodžių skiriama pagrindinių personažų atlikėjams. Gal taip ir turi būti, bet... Neabejoju, kad operos „Faustas“ Valpurgijos naktyje ovacijos kildavo scenoje pasirodžius Jovaišaitės Bakchantei. Aistringiausi baletomanai eidavo į teatrą pasižiūrėti tik Valpurgijos nakties, kai šokdavo Jovaišaitė. Jai kompozitoriai kūrė muziką, dailininkai tapė paveikslus (Juozas  Pakalnis savo „Sužadėtinės“ Čigonų šokio muziką sukūrė specialiai Jovaišaitei, Mstislavas Dobužinskis užfiksavo baleriną per spektaklio pertrauką, prieš einant į sceną).

 

Dažniausiai tokios asmenybės kaip Jovaišaitė-Olekienė ne iškart atsisveikina su scena, kuriai tiek atiduota. Ar didelį džiaugsmą teikia karalienių, motinų, auklių ir kitų antraeilių ar trečiaeilių vaidmenų atlikimas? Didelį, jei atlikėjas suvokia, kodėl jis scenoje, jei tik mimika ir gestais gali siųsti žinią žiūrovams. Jovaišaitės-Olekienės epizodinių vaidmenų sąraše, be karalienių, yra ir Pliaugienė iš „Ant marių kranto“, Ozė iš „Pero Giunto“ ir daugybė kitų. Man ryškiausią įspūdį paliko jos Kunigaikštienė iš Juozo Indros „Audronės“. Kunigaikščiui Kunotui perėjus į kryžiuočių pusę, jo motina supranta, kad vieningos šalies laikai baigėsi, prasidės brolžudiškas karas tarp savų, ir tame kare nugalėtojų nebus. Nebent svetimšaliai. Lig šiol stebiuosi, kaip puiki aktorė, atsisukusi nugara į žiūrovus, gebėdavo perteikti Motinos skausmą, blėstančią viltį, artėjančių negandų nuojautą. Stebiuosi dabar, o tada tik jausdavau kažkokį nepaaiškinamą nerimą. Dabar žinau, kad tada Jovaišaitės-Olekienės Kunigaikštienė siuntė žinią ateičiai. Paskaitykite ištrauką iš jos pokalbio su knygos „Akimirkos vaikai“ autore Livija Gulbinaite: „Taip. Aš išgyvenau dvi Lietuvos nepriklausomybes. Manau, kad anais laikais nebuvo tiek pykčio, pavydo, apgaulės, kad Lietuvą augino lyg medį, kuriam užaugus galima ir sau vaisių nuraškyti. Dabar tas medis buvo pasodintas, bet jį prižiūrėti, auginti nebeliko kam.“ (Gulbinaitė, Livija. Akimirkos vaikai: kūrybiniai baleto artistų portretai. Vilnius: Alma littera, 1996, p. 7) O gal vis dėlto tas medis žaliuoja, nors ir ne taip, kaip to norėtųsi.

 

Negaliu nepaminėti ir Jovaišaitės-Olekienės pedagoginės veiklos, kuri tęsėsi nuo plastikos dėstymo Kauno konservatorijoje 1929 m. iki darbo su būsimais baleto artistais nuo 1953 iki 1983 m. Dešimtmetės muzikos mokyklos choreografijos skyriuje (vėliau Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla). Dėstydama istorinį šokį Mokytoja stengėsi savo mokiniams perduoti tai, kuo pasižymėjo tarpukario Lietuvos inteligentija: eleganciją, vidinę kultūrą, savigarbos suvokimą. Deja, daug kam tai buvo nelabai suprantama, tuo labiau kad tuometėje visuomenėje ir nepageidautina. O kaip dabar, šiandien?

Olga Malėjinaitė balete „Silvija“. LTMKM nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Silvija“. LTMKM nuotr.
Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė operoje „Faustas“. VLE nuotr.
Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė operoje „Faustas“. VLE nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Kopelija“. Kauno miesto muziejaus nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Kopelija“. Kauno miesto muziejaus nuotr.
Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė. Kauno miesto muziejaus nuotr.
Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė. Kauno miesto muziejaus nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Gulbių ežeras“. „Kauno dienos“ nuotr.
Olga Malėjinaitė balete „Gulbių ežeras“. „Kauno dienos“ nuotr.