Nauji Lietuvos baleto karūnos brangakmeniai?

Taip, ir tuo galėjo įsitikinti visi, kuriems teko stebėti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių naujametinius koncertus gruodžio 30 ir 31 d. Šokio teatre. Jau dabar drįstu teigti, kad ta karūna pasipuošė tikrų tikriausiu briliantu – tryliktos klasės mokinio Edvino Jakonio (mokytojas Petras Skirmantas) šokiu. Nenoriu nieko įžeisti, bet tokio šokėjo mes tikrai dar neturėjome. Visi galime tik pasidžiaugti, kad viltys, susijusios su šiuo talentingu mokiniu nuo pirmų jo žingsnių (mokytoja Marija Kiršienė) choreografijos skyriuje, šį kartą pasiteisino su kaupu. Mes turime perspektyvų, talentingą ir darbštų jaunuolį, kuris jau dabar gali papuošti bet kurio Europos Sąjungos (ir ne tik jos) šokio teatro sceną.

Džiugina ir tai, kad į vietą toje karūnoje taiko nemažas būrys mažų ir didesnių pretendentų. Gyvenimas žiaurus, vieni jų liks blizgančia bižuterija, kiti, kuriems Fortūna bus palanki, pateks į Svarovskio kristalų grupę, na, o tretieji, kurių bus mažiausiai, gali pretenduoti ir į tikrų deimančiukų statusą. Ar taps jie tikrais briliantais, priklausys ne tik nuo jų pačių, bet ir nuo jų mokytojų, kurie kaip tikri meistrai nušlifuos juos bent iki 57 briaunų. Vienas tokių deimančiukų jau dabar – dešimtokė Milda Luckutė (mokytoja Deimantė Karpušenkovienė), vien praėjusiais metais nugalėjusi ne viename tarptautiniame konkurse, maloniai stebinanti savo profesionaliu požiūriu į darbą ir to požiūrio rezultatais.

Tad nieko nuostabaus, kad Baleto skyriaus naujametiniai koncertai „Užburianti klasika“ suteikė galimybę žiūrovams susipažinti su klasikos šedevrais, o visiems atlikėjams (nuo 4 iki 13 klasės) įrodyti, kad jie verti ne tik aplodismentų, peraugančių į ovacijas, bet ir visuotinio pripažinimo kaip lygiateisiai lietuviškos Terpsichorės atstovai.

„Užburianti klasika“ Šokio teatre – dar vienas įrodymas, kokią reikšmę mokinių augimui ir tobulėjimui turi darbas scenoje. O pasirinkti klasikinio baleto šedevrai, kurių atlikimas iš šokėjų reikalauja ne tik techninio, bet ir fizinio bei emocinio brandumo, parodė, kokį milžinišką žingsnį (netgi šuolį) padarė baleto artistų rengimas mūsų mokykloje. Tie, kuriems teko matyti 1955, 1967 ir 1981 m. Piotro Čaikovskio „Miegančiosios gražuolės“ spektaklius, gali įvertinti padarytą pažangą. 1955 m. „Miegančiojoje gražuolėje“ visas fėjas šoko solistės, turinčios bent kelerių metų sceninio darbo patirties, 1967 m. spektakliuose – „čiurlioniukės“, teatre dirbančios tik antrą sezoną, o „Užburiančioje klasikoje“ pateiktus „Miegančiosios gražuolės“ prologo fragmentus (tarp jų ir fėjas) šoko 7, 8, 9 ir 10 klasių mokinės (mokytojos Kristina Kanišauskaitė-Navickienė, Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė, Jolanta Vymerytė, Gražina Dautartienė, Deimantė Karpušenkovienė). O prisiminus, kad prieš ištraukas iš „Miegančiosios gražuolės“ visoms atlikėjoms teko sušokti ir Ludwigo Minkaus „Pachitos“ Grand Pas Classique, belieka tik stebėtis, kaip būsimos balerinos atlaikė tokį krūvį.

Naujametinius koncertus pradėjo „Pachitos“ Grand Pas Classique – tarsi bravūriška uvertiūra prieš pagrindinį  renginį. Tai ne pirmas šio fragmento atlikimas Šokio teatro scenoje, gal todėl nelabai ir nustebino, tuo labiau kad ir dauguma atlikėjų pateisino lūkesčius. Už tai, kad visos atlikėjos, pradedant mažiausiomis ir baigiant solistėmis, sugebėjo išlaikyti stilių ir perteikti Mariaus Petipa choreografijos žavesį, turime dėkoti režisieriui baletmeisteriui Petrui Skirmantui ir mokytojoms Audronei Domeikienei, Aušrai Gineitytei bei Karpušenkovienei, parengusioms mažąjį kordebaletą ir solines variacijas. Tiek dvyliktokės Rūta Karvelytė, Paulina Čistovaitė, Agnė Juškaitė, Vakarė Radvilaitė, Kotryna Rudych (mokytoja Neli Beredina), tiek jų jaunesnės kolegės Nerija Eimutytė, Nora Straukaitė, Dorotėja Navickaitė (mokytoja Karpušenkovienė) pagirtinai įveikė solinių variacijų tekstą. Grand Pas Classique – moterų choreografijos karalystė, tad nieko nuostabaus, kad jų partneriai lieka šešėlyje. Dvyliktokas Danielius Voinovas (mokytojas Skirmantas), dešimtokas Jonas Bernardas Kertenis ir dvyliktokas Svajūnas Valiūnas (mokytojai Danielius Kiršys ir Aleksandras Semionovas) sėkmingai įveikė choreografinio teksto sunkumus, geriau ar blogiau „pažabodami“ adrenalino perteklių. Nieko stebėtina, kad „Pachitos“ žvaigžde tapo Luckutė. Unikalių fizinių duomenų, puikiai jaučianti ir valdanti kūną, koordinuota jaunoji balerina subtiliai, be nereikalingo „ardymosi“ įveikė užduotį įkūnyti pagrindinę šios choreografijos karalystės šeimininkę.

Jeigu šiam šedevrui Šokio teatro scenoje ir galima būtų ką nors prikišti, tai nebent savotišką antrąją dalį, kuria tampa surežisuoti atlikėjų nusilenkimai. Kelis kartus kartojant tą patį per tą patį, užgesinant šviesą ir vėl ją uždegant, sumenkinamas pirmas įspūdis, patirtas po pirmosios dalies.

„Miegančiosios gražuolės“ divertismentas suteikė galimybę savo gebėjimus pademonstruoti gerokai didesniam būriui mokinių. Gausybė solinių ir antraeilių personažų, masiniai šokiai leido į sceną išleisti kaip galima daugiau mokinių, nuo pirmų žingsnių pratinti juos prie scenos. Juk tam ir yra mokomasis teatras. Pradžioje gan skeptiškai žiūrėjau į tai, kad mokiniai šoka nepakeistą klasikinį variantą: ir jų fizinis pasirengimas, ir technikos įvaldymas, pagaliau ir emocinis krūvis gali tapti tuo slenksčiu, kurį peržengti sugebės ne visi, todėl būtinas adaptavimas. Pasirodo, klydau. Šie naujametiniai koncertai dar kartą įrodė, kad kuo anksčiau susipažinsi su klasikinio šokio paveldu, tuo efektyviau galėsi jį perimti.

Taigi, du naujametiniai „Miegančiosios gražuolės“ divertismento vakarai Šokio teatre. Renginio režisierė Kudžmaitė-Daraškevičienė parengė savotišką mišinį, į vieną veiksmą sujungdama ir prologą, ir trečiąjį veiksmą. Gaila, kad dėl vietos stokos negaliu išvardinti visų šokėjų, pradedant nykštukais, fėjukėmis, pažiukais, freilinomis, masinių šokių atlikėjais ir baigiant solistais bei pagrindinių vaidmenų atlikėjais. Apie fėjas šokančias mokines ir jų gebėjimus jau rašiau, tad dabar jas tik išvardinsiu. Pagyrimo už darbą, pastangas ir rezultatus nusipelnė visos: Ieva Repšytė, Eva Bulgakova, Dorota Andriuškevič, Justina Ūsaitė, Kotryna Vaišvilaitė, Alina Jazdauskaitė, Saulė Stanytė, Nora Straukaitė ir Elzė Sadauskaitė. Brangakmenius du vakarus šoko vienuoliktokės Barbora Gudavičiūtė, Agnė Juškaitė, Deimantą, kibirkščiuojantį šviesos blyksniais, – jų bendraklasė Gabrielė Marčiukaitytė. Puikiai pasirodė ir septintokė Akvilė Šulcaitė bei aštuntokė Justina Ūsaitė, sužavėjusios ne tik išraiškingu šokiu, bet ir kuriamo personažo – Raudonkepuraitės – charakteriu. Tikslą įgyvendinti joms padėjo dvyliktokas Svajūnas Valiūnas. Dvyliktokės Vakarė Radvilaitė ir Kotryna Rudych su bendraklasiu Deividu Dulka (mokytojas Aleksandras Semionovas) profesionaliai sušoko vieną pagrindinių divertismento duetų – Mėlynojo Paukščio ir princesės Florinos Pas de deux. Veržlūs Dulkos šuoliai ir ekspresyvi smulkių judesių technika tarsi pabrėždavo abiejų princesių žaismingą moteriškumą, Radvilaitės temperamentą ir tarsi gerai išgaląstą, grafišką Rudych techniką. Puikiai savo personažų patrauklumu pasinaudojo Nerija Eimutytė ir dvyliktokas Pijus Ožalas (mokytojas Semionovas), scenoje šokiu perteikdami Katino ir Katytės „šeimyninius“ santykius. Pokylio šeimininkai Karalius ir jo antroji pusė – tryliktokas Šarūnas Valiūnas ir devintokė Urtė Šunauskaitė bei ją pakeitusi dvyliktokė Eugenija Stasilaitė – atliko savo pareigą karalystei, pokylio „vadybininko“ veiklą perduodami Jonui Bernardui Kerteniui, sugebėjusiam perteikti žaismingai rafinuoto ceremonmeisterio Katalabiuto charakterį. Na, o devintokas Jokūbas Titas Silius, talkinamas septynių nykštukų, į vyksmą įvedė šiek tiek komišką Milžino personažą. Alyvų fėją pasikeisdamos šoko dešimtokės Luckutė ir Navickaitė. Jų herojės skiriasi ne tik išore, technika, bet ir charakteriu, ekspresija. Navickaitės fėja žemiškesnė, jos plastika realesnė. Luckutės šokis – tarsi žydinčio alyvos krūmo dvelksmas, kurio neišsklaido ir nepriekaištinga šokio technika.

Abu vakarus pagrindinius Auroros ir Dezirė vaidmenis atliko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Marija Kastorina ir absolventas Edvinas Jakonis, šiuo metu besistažuojantis Miunchene. Užbėgdamas už akių įvairiems kaltinimams primenu, kad Kastorina kelerius metus mokėsi mūsų Baleto skyriuje, tačiau mokslus baigė Sankt Peterburgo A. Vaganovos šokio akademijoje. Ir tai matyti: jai būdingas atlikimo preciziškumas, profesionalumas, nepriekaištinga technika. Tikėkimės, Kastorinos kūrybinis kelias nuves ją į tas aukštumas, kurių yra verta. Na, o Jakonis visiems gerai pažįstamas. Tai, ką jis pademonstravo du vakarus iš eilės, pritrenkė daugelį ne tik baleto gerbėjų, bet ir profesionalų. Šuoliai, sukiniai, pagaliau laikysena – viskas tarsi iš kito pasaulio, apie kurį mes tik girdėję, apie kurį net nedrįsom svajoti. Visą laiką svarstau, su kuo būtų galimą palyginti Jakonio šokį – ne, ne šokį scenoje, o gyvenimą šokyje. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo... delfinai. Taip, delfinai. Prisiminkite bent iš filmų, jei nematėte realybėje, kaip jie plaukia nardydami prieš laivą, tarsi kviesdami pažaisti, pasinerti į laisvą šokį, pasidžiaugti laisve judėti kartu su jais. Ir nors tu lieki ten pat, bet vien susitikimas su jais tarsi kilsteli tave į kitą lygmenį, tu lyg apsivalai. Nors trumpam. Toks yra Jakonio šokis man, skirtas mums visiems. Atiduodamas jį mums, jis atiduoda savo gyvenimą.

Tikiu, kad Lietuvos baleto karūna jau pasipuošė dar vienu briliantu.