7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mokyti baleto

Pokalbis su Lili Ramanauskiene-Navickyte

Žilvinas Dautartas
Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Šokis
Lili Ramanauskienė-Navickytė
Lili Ramanauskienė-Navickytė

„Tik mes, mokytojai, turbūt ir težinome, kiek savęs atiduodame mokiniams“, – šį teiginį suradau bandydamas (eilinį kartą ir nesėkmingai) aptvarkyti savo archyvą. Tai mano pirmosios baleto mokytojos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės teiginys, išsakytas prieš keturiasdešimt metų Lietuvos teatro draugijos leidinyje „Teatras“ (1979 m. Nr. 1). Su malonumu perskaičiau Mokytojos interviu, spėliodamas, ar pasikeitė ir kiek pasikeitė situacija mokslo įstaigoje, rengiančioje profesionalius atlikėjus profesionalioms scenoms. Savaime suprantama, kad per tuos dešimtmečius pasikeitė ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, keitėsi ir choreografijos skyriaus statusas: gimęs kaip choreografijos skyrius prie dešimtmetės muzikos mokyklos ir kartu su būsimais muzikantais glaudęsis Konservatorijos rūmuose (specialybės pamokos vykdavo Operos ir baleto teatre), pabuvęs vidurinės meno mokyklos dalimi, po kelerių metų su muzikos ir dailės skyriais pasipuošęs M.K. Čiurlionio vardu, po keliolikos metų reorganizuotas į Vilniaus baleto mokyklą, po kiek laiko grįžo po M.K. Čiurlionio vėliava.

 

Bene geriausiai choreografijos skyriaus gyvenimą, laimėjimus ir nesėkmes žino buvusi ilgametė šio skyriaus vadovė Lili Ramanauskienė-Navickytė. Klasikinio šokio pedagogikai be „kelių minučių“ atidavusi pusę šimtmečio, Ramanauskienė-Navickytė – pirmoji baleto pedagogė, įgijusi šios unikalios specialybės aukštojo mokslo išsilavinimą. Bene didžiausias Ramanauskienės-Navickytės nuopelnas Lietuvos baletui – gebėjimas suburti bendraminčių komandą, sudaryti palankias sąlygas mokytis Maskvoje arba tuomečiame Leningrade (kito pasirinkimo nebuvo), kelti kvalifikaciją. Per tą pusšimtį metų (be poros mėnesių), atiduotų ne vienai choreografijos skyriaus absolventų kartai, sukaupta tiek patirties ir žinių, tiek informacijos, kad drąsiai ir pagrįstai ją galima tituluoti vaikščiojančia Lietuvos baleto mokyklos enciklopedija. Tad neatsitiktinai kalbinu Ramanauskienę-Navickytę, prašydamas pakomentuoti interviu su Jovaišaite-Olekiene. Tikiuosi, man bus atleista už tokį interviu montažą, lyg ir savotišką kartų sąšauką.

 

Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė: Prisimenu ir vargus, kuriuos teko patirti. Į buitį mažai dėmesio tekreipėme. Mums svarbiausia buvo šokti, mokytis, dirbti, o to dažnai kaip tik ir trūkdavo. (...) Dažnai atėjusios į užsiėmimus sužinodavom, kad salė jau išnuomota kitiems. Tekdavo ieškoti kitos vietos, glaustis Gaisrininkų namuose ar dar kur nors. Kaune, atrodo, nebuvo didesnės patalpos, kurioje nebūtume repetavusios.

 

Žilvinas Dautartas:  Kai mūsų pirmoji šokėja ir pirmoji pedagogė pradėjo savo profesinę veiklą, Laikinojoje sostinėje beveik viskas buvo daroma pirmą kartą, kaip ir visoje šalyje. Pirmosios mokinės, pirmieji debiutai scenoje – visus buvo užvaldęs beribis entuziazmas. Visas kraštas stojosi ant kojų, tikėdamas ateitimi. Ir per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuva pasikeitė neatpažįstamai. Nuolatinis valstybės dėmesys švietimui, kultūrai davė neįtikėtinų rezultatų. Teatro, dailės, muzikos atstovų darbai garsino šalį. Neabejoju, kad investicijos į švietimą, mokyklų steigimas miestuose ir miesteliuose lėmė mokytojų statusą visuomenėje. Deja, karas, viena po kitos kraštą užgriuvusios okupacijos dešimtmečiams nubloškė atgal. Tad beveik viską teko pradėti iš naujo. Bet naujajai kartai buvo lengviau – pirmeivių pasiaukojamas darbas, nors ir buvo nuvertintas, niekur nedingo. 1963 m. Jūs baigėte GITIS’ą ir buvote paskirta M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus vadove. Kokie buvo pirmieji Jūsų žingsniai einant šias pareigas?

 

Lili Ramanauskienė-Navickytė: Pirmiausia reikėjo suburti dėstytojų kolektyvą, tuo metu skyriuje dirbo tik du etatiniai pedagogai – Jovaišaitė-Olekienė ir Pranas Peluritis. Nors jų profesionalumas niekam nekėlė abejonių, to nepakako, tad teko kviestis į pagalbą „valandininkus“. Nežinau, kaip būtų pavykę išspręsti šią problemą, jei ne tuomečio mokyklos direktoriaus Dainiaus Trinkūno dėmesys ir visokeriopa parama. „Viliojom“ visokiais būdais savo kolegas, baigiančius sceninę karjerą Operos ir baleto teatre, o „suviliotus“ siuntėme į įvairius seminarus, stažuotes, dvejų metų kursus Leningrado ir Maskvos choreografijos mokyklose. Tad netrukus skyriaus pedagogais pradėjo dirbti mano buvusios kolegės Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Ramutė Janavičiūtė-Kantoravičienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Ada Tumalevičiūtė-Nasvytienė. Ir tai davė gražių rezultatų, nors gal ir ne taip greitai, kaip to norėjom. Vis dažniau tapdavom įvairių konkursų ir festivalių prizininkais ar laimėtojais. Apie tarptautinius renginius galėjom tik svajoti, kol kas neužtekdavo jėgų ir sėkmės Maskvos „filtrui“ įveikti. Ir tik 1987 m. Rūtai Jezerskytei, mokytojos Elenos Švedaj auklėtinei, pavyko pralaužti „užtvarą“ – į Lietuvą iš tarptautinio konkurso Lozanoje (Šveicarija) ji parvežė aukso medalį. Dabar būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek turime įvairių tarptautinių konkursų nugalėtojų ir laureatų.

 

Ž. D.: Jovaišaitė-Olekienė savo interviu yra sakiusi: „Negalima mene ir pedagogikoje būti pusininku. Čia – man, čia – teatrui ar mokyklai... Beje, turbūt kiekvienoje srityje negalima savęs tausoti. Jei kitaip negali, geriau išeik. Tada mažiau žalos padarysi ir sau, ir kitiems.“ Kiek žinau, dabar Baleto skyriaus pedagogai dirba keliuose darbuose – Muzikos ir teatro akademijoje, Operos ir baleto teatre, privačiose arba nuosavose baleto mokyklose ar studijose. Ar toks sėdėjimas ant kelių kėdžių neatsiliepia pedagoginio darbo kokybei?

 

L. R.-N.: Gal čia ne vien jų kaltė. Tokia mūsų gyvenimo realybė. Nesakau, kad viską lemia materialiniai interesai, bet jų ignoruoti irgi negalima. Kaip turi jaustis žmogus (nepaisant lyties), išdirbęs teatre dvidešimt metų ir išlydėtas į pensiją, turintis dar pakankamai ne tik fizinių jėgų? Dabartinė pedagogų karta gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Jie nenori laukti, kol likimas nusišypsos. Jiems visko reikia iškart. Ar galime juos už tai smerkti?

 

J. J.-O.: Mes lengvai atleidžiame kitoms choreografijos mokykloms už broką, kurio ir dabar galima matyti mūsų teatro scenoje, o mūsų choreografijos skyriui, kurio ir amžius, palyginti su kitais, labai trumpas (tik 25-eri), jokių nuolaidų nedarome. (...) Mokykla moko tik šokio abėcėlės, išmoko ją skaityti, o ką ir kaip šokėjas skaitys, priklauso nuo jo paties ir sąlygų, kuriomis jis dirbs. Mes turime nemaža pavyzdžių, kad gerų rezultatų pasiekia tik dirbantys, pasiaukoję savo profesijai žmonės. (...) Tačiau darbas visais laikais žmogui būtinas. Ne tik kaip pragyvenimo šaltinis, bet kaip oras, būtinybė, priemonė įtvirtinti save. Dirbti vis vien reikia, nepriklausomai nuo sąlygų. Geros sąlygos tik paspartina galutinį rezultatą, bet nepakeičia jo.

 

Ž. D.: Man atrodo, kad mūsų Baleto skyriaus auklėtiniai jau pasiekė tokį lygį, kai nereikia jokių nuolaidų. Ar aš neteisus? Tiesa, ir dabartinių skyriaus mokinių mokymosi, buities bei darbo sąlygos skiriasi nuo tų, kuriomis teko mokytis ankstesnėms laidoms.

 

L. R.-N.: Tų nuolaidų niekam nereikia ir niekas jų nedaro. Galėčiau vardinti ir vardinti mūsų mokinius, pelniusius pripažinimą baleto pasaulyje. Sutikite, kad iš trijų milijonų parengti tiek gabių ir perspektyvių baleto artistų tikrai nėra lengva – juk savo „duoklę“ paima ne tik krepšinis, lengvoji atletika, kitos populiarios sporto šakos, bet ir pramoginiai šokiai ar gimnastika. Ne visada „antrosios religijos“ atstovai pateisina viltis, ne visada ir choreografijos skyrius į profesionaliąją sceną išlydi būsimas žvaigždes. Viena laida būna geresnė, kita ne tokia gera. Toks gyvenimas. Tačiau tikiu, kad ir šiandien choreografijos skyriaus pedagogai daro viską, kad mes visi galėtume didžiuotis savo auklėtiniais. Tuo labiau kad visos sąlygos dabartiniams mokiniams – tikrai nepaprastos. Prieš keturiasdešimt metų turėjome bendrabutį-internatą, kuriame gyveno mokiniai, atvykę iš kitų miestų, bet apie Šokio teatrą net nesvajojom. O dabar net naujas bendrabutis labiau primena penkių žvaigždučių viešbutį.

 

Ž. D.: Per pusšimtį metų, paaukotų choreografijos skyriui, parengėte ir išleidote tikrai nemažą būrį mokinių. Ne visiems Jūs dėstėte, bet jie visi, stodami į choreografijos skyrių, turėjo pereiti  Jūsų, kaip priėmimo komisijos pirmininkės, „filtrą“. Natūralu, kad mokslus baigdavo ir baleto artisto diplomą gaudavo ne visi, nemaža dalis per devynerius metus „atsisijodavo“. Ne vienas jų palikdavo mokyklą arba net ir ją baigęs išeidavo su nuoskauda širdyje. Ar visada pelnyta?

 

L. R.-N.: Čia jau jų sąžinės reikalas. Nemanau, kad reikia mokytojus smerkti už reiklumą, siekį perduoti mokiniams profesionalaus šokio paslaptis, išmokyti juos valdyti savo kūną, kliautis ne emocijomis, norais ar supratimu. Darbas su mokiniais darosi vis sudėtingesnis, jį sunkina ne tik mokinio teisių sureikšminimas, bet ir tos informacijos srautas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Ne viskas, ką surandi internete, nors ir žiba, yra auksas. Mokytojų uždavinys ir yra padėti mokiniui atsilaikyti prieš tą srautą, naudotis juo tiek, kiek reikia profesiniam tobulėjimui, gautą informaciją sąmoningai pritaikyti savo poreikiams, o ne aklai patikėti viskuo, kas kartais brukama net ir gražioje pakuotėje. Ir pritariu savo vyresnės kolegės Jovaišaitės-Olekienės teiginiui: „Tik mes, mokytojai, turbūt ir težinome, kiek savęs atiduodame mokiniams.“

 

Ž. D.: Ačiū už pokalbį.

Lili Ramanauskienė-Navickytė
Lili Ramanauskienė-Navickytė
Pirmoje eilėje iš kairės: Nijolė Strikulytė, Danutė Korkevičiūtė, Rūta Railaitė, Ermana Grigaitė, Nijolė Bacevičiūtė, Olga Venckutė; antroje eilėje iš kairės: Audronė Petkūnaitė, Loreta Bartusevičiūtė, Ramunė Cechanavičiūtė, Lili Ramanauskienė-Navickytė, Irina Kozlovaitė, Laima Valentaitė, Birutė Papinigytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pirmoje eilėje iš kairės: Nijolė Strikulytė, Danutė Korkevičiūtė, Rūta Railaitė, Ermana Grigaitė, Nijolė Bacevičiūtė, Olga Venckutė; antroje eilėje iš kairės: Audronė Petkūnaitė, Loreta Bartusevičiūtė, Ramunė Cechanavičiūtė, Lili Ramanauskienė-Navickytė, Irina Kozlovaitė, Laima Valentaitė, Birutė Papinigytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iš kairės: Lili Ramanauskienė-Navickytė, Nijolė Šimkūnaitė, Genovaitė Sabaliauskaitė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Natalija Makarova-Sodeikienė, Aliodija Ruzgaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iš kairės: Lili Ramanauskienė-Navickytė, Nijolė Šimkūnaitė, Genovaitė Sabaliauskaitė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Natalija Makarova-Sodeikienė, Aliodija Ruzgaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iš kairės: mokytojos Nijolė Strikulytė-Martinsonė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Lili Ramanauskienė-Navickytė, Dainora Adomaitytė, Ramutė Janavičiūtė-Kantoravičienė. 1987-ųjų rugsėjis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iš kairės: mokytojos Nijolė Strikulytė-Martinsonė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Lili Ramanauskienė-Navickytė, Dainora Adomaitytė, Ramutė Janavičiūtė-Kantoravičienė. 1987-ųjų rugsėjis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gražina Beganskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gražina Beganskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo