7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar tikrai primirštieji?

„Leningradiečių“ baleto grupė

Žilvinas Dautartas
Nr. 28 (1307), 2019-09-13
Šokis
Charakterinių šokių pamoka Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Charakterinių šokių pamoka Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.

Kiekvieną kartą eidamas pro senąjį Operos ir baleto teatrą Jono Basanavičiaus gatvėje, prisimenu ne tik savo paauglystę, jaunystę, kurios prabėgo šalia teatro arba jame. Tuo metu gyvenome K. Kalinausko gatvėje, iki teatro tik keli žingsniai, tad vos ne kiekvieną dieną matydavau teatralų ar su jais bendraudavau. Gal todėl dabar jaučiuosi turintis teisę dainuoti „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku...“. Tas laikas ne tik supažindino mane su tikruoju teatro meno elitu, bet ir suteikė galimybę bendrauti, mokytis, sekti jų pėdomis. Tiesa, ne visada tai pavykdavo. Gal tas vidinis nerimas, gal atgaila, kad nesugebėjau paimti kaip galima daugiau iš tų pažinčių, to atviro bendravimo, pagaliau tų pamokymų ar pamokų fiksavimo, neapleidžia ir dabar. Todėl ir noriu dar kartą prisiminti visus, kurie mane mokė, iš kurių aš mokiausi. Mes visi prisiminkime tuos, kuriuos esame primiršę. Primiršę per savo skubėjimą, amžiną bėgimą, neturėjimą laiko ne tik kitiems, bet ir sau.

 

Šiandien prisiminkime vadinamuosius „leningradiečius“, dešimt Lietuvos jaunųjų baleto artistų, baigusių Leningrado choreografijos mokyklą (dabar Sankt Peterburgo A. Vaganovos šokio akademija) ir 1959 m. vasarą debiutavusių Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo išties reikšmingas įvykis, padaręs įtaką tolesnei mūsų baleto raidai. „Leningradiečių“ sugrįžimas į Lietuvą (beje, kaip ir išvažiavimas į tuometį Leningradą) neatsiejamas nuo Vytauto Grivicko, 1952 m. baigusio GITIS’ą (Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutas) ir pradėjusio dirbti baletmeisteriu Operos ir baleto teatre. Žinodamas, kad anksčiau ar vėliau jam teks ne tik dirbti su negausiu baleto kolektyvu, bet ir jam vadovauti, jaunasis baletmeisteris aktyviai įsitraukė į Choreografijos skyriaus prie Dešimtmetės muzikos mokyklos steigimą bei grupės mokinių siuntimą į Leningradą. Kiek dėmesio Grivickas skyrė būsimiems baleto artistams, rodo ne tik jo pedagoginė veikla įsteigtame skyriuje, bet ir išsiųstųjų į Leningradą jam rašyti laiškai: „Berniukams skyrė papildomai maisto. Tiesą sakant, mums valgyti neužtenka, tik pavalgę išeinam iš valgyklos ir vėl norim. Jeigu galite, padėkite mums ir dėl to. <...> Mielas mokytojau, pirmiausia širdingai dėkojame už knygą, kurią taip greit gavome. <...> Mielas mokytojau, mes tikriausiai Jums labai įkyrėjome, bet neturime į ką kreiptis, todėl dovanokite, mes už visą, kas mums padaryta gera, atsilyginsime ir būsime dėkingi Jums.“

 

1959 m. liepos 4 d. Operos ir baleto teatre įvykęs „leningradiečių“ koncertas vainikavo vieną jaunųjų atlikėjų etapą ir pradėjo kitą – profesionalią veiklą profesionalioje scenoje. Be abejo, pirmas įspūdis nė vieno nepaliko abejingo. Pirmą kartą į kolektyvą įsiliejo toks būrys profesionaliai parengtų šokėjų. Koncerte dalyvavo visi „leningradiečiai“ – Leokadija Aškelovičiūtė, Regina Baranauskaitė, Genovaitė Samaitytė, Ramutė Šimėnaitė, Gražina Žvikaitė, Antanas Beliukevičius, Eugenijus Judinas, Raimondas Minderis, Pranas Peluritis, Vytautas Sinkevičius ir išeivis iš Baku Viačeslavas Nikulajevas, tarsi iliustruojantis taip reklamuojamą tautų draugystę. Šios mokyklos auklėtiniai Pranė Sargūnaitė ir Elegijus Bukaitis, dar besimokantys šeštame kurse, savo profesiniu lygiu ne ką tenusileido absolventams.

 

Visi koncerto dalyviai buvo palankiai įvertinti ir kolegų, ir žiūrovų, ir spaudos. Bene išsamiausiai juos įvertino teatrologė Aliodija Ruzgaitė, „Tiesoje“ rašiusi: „Tai jau subrendusi šokėja, turinti savo šokimo stilių: viską ji atlieka užtikrintai ir gracingai, lengvai nugalėdama techniškus sunkumus. <...> Jaunatve ir džiaugsmu alsavo diplomantės R. Baranauskaitės šokis (su didele ekspresija atliktas Rebikovo valsas, variacija iš „Gulbių ežero“). R. Baranauskaitė gera ne tik klasikiniuose, bet ir charakteriniuose šokiuose, prisiminkime nepaprastą jos lankstumą ir temperamentą Ispanų šokyje iš baleto „Raimonda“. <...> G. Samaitytė išsiskyrė Katytės šokyje iš „Miegančiosios gražuolės“, pasižymėdama gera technika, gražiais šuoliais. <...> Gerus sceninius duomenis turi G. Žvikaitė, nors jai dar reikia sustiprėti techniškai, padirbėti, kad taptų išraiškingesnės rankos, korpuso laikysena. Labai nuotaikingai, gražiai G. Žvikaitė atliko ištrauką iš Šumano „Karnavalo“. <...> Iš vyrų išsiskyrė R. Minderis (ištrauka iš „Romeo ir Džuljetos“, „Bachčisarajaus fontano“). Nuotaikingai, jausdamas Ispanų šokio stilių, jis sušoko Panaderos iš baleto „Raimonda“. <...> Kaip jautrus dėmesingas partneris, jaučiantis šokio formą, išsiskyrė P. Peluritis nedidelėje scenoje iš „Romeo ir Džuljetos“ vienuolio Lorenco vaidmenyje. <...> Iš vyrų techniškai stipriausias A. Beliukevičius – geras partneris, turįs tinkamą išvaizdą, lengvą šuolį. Tačiau jam reikėtų pagalvoti apie sceninę laikyseną, išraišką, daugumą atvejų jis dar tik dirba. <...> Nemažai reikia pasitempti diplomantui V. Sinkevičiui: jo šokis suvaržytas, mokiniškas ir neužtikrintas. Gerus šokėjų duomenis turi V. Nikulajevas ir E. Judinas. Maloniai žiūrovus nustebino du šešto kurso mokiniai: neabejotina, kad P. Sargūnaitė išaugs stipria šokėja; E.Bukaitis scenoje jaučiasi laisvai, šoka labai tiksliai, sukasi užtikrintai ir svarbiausia – nuotaikingai. Veržliais šuoliais jis atliko gopaką iš baleto „Tarasas Bulba“.“ Tokie tad buvo oficialūs jaunųjų vertinimai.

 

Net dabar, praėjus šešiems dešimtmečiams po šio koncerto, aš ne su visais vertinimais sutinku, vadovaudamasis tais įspūdžiais, kuriuos patyriau. Dabar, praėjus dešimtmečiams, ne tik vadovaujuosi emocijomis, bet ir bandau objektyviai vertinti kiekvieno šokėjo sugebėjimus, galimybes. Įvairiai susiklostė jų likimai. Vieni nepateisino su jais siejamų vilčių, kiti pateisino tas viltis net su kaupu, dar kitiems visą laiką šypsojosi Fortūna. Buvo tokių, kuriems didžiausia kliūtis pasiekti geidžiamą tikslą buvo, ko gero, jų pačių perfekcionizmas. Buvo ir tokių, kuriems tas savęs aukojimas scenai pasirodė beprasmis ir jie savanoriškai pasitraukė į ramesnį užutėkį. Bet dėl to visų „leningradiečių“ indėlis į mūsų baleto istoriją netampa menkesnis.

 

Švenčiant „leningradiečių“ sceninės veiklos dvidešimtmetį, „Gimtajame krašte“ rašiau: „Kiekvienoje jaunimo grupėje, baigiančioje tą ar kitą teatrinę mokyklą, yra įvairių asmenybių. Įvairių žmonių būta ir „leningradiečių“ grupėje. Teatre išliko patys ištvermingiausi, darbščiausi. Tarp išlikusių – Genovaitė Samaitytė ir Antanas Beliukevičius. <...> Jie visą savo sceninį gyvenimą buvo saviti „stimuliatoriai“, neleidžiantys „žvaigždėms“ užmigti ant laurų, užpildantys susidariusias spragas, gelbstintys spektaklius, susirgus pagrindiniams šokėjams. Ir visą laiką Genovaitė ir Antanas buvo pavyzdžiu į teatrą ateinančiam jaunimui. Jie buvo iš tų atlikėjų, kurie šiandien šoka epizodinį, rytoj – pagrindinį, o poryt – masinį vaidmenį. Tokie atlikėjai yra patikimas kiekvieno teatro ramstis. Ir nors jų pavardės dažniausiai patenka į kritikų mėgstamą „ir kiti“, tačiau nuo tų „kitų“ ir priklauso spektaklio sėkmė.“

 

Apie kitus išlikusius teatre – Leokadiją Aškelovičiūtę ir Raimondą Minderį – prirašyta daugybė straipsnių, išleista knygų, jų šokis įamžintas kino juostose. Ir jie to nusipelnė. Nes, leisiu sau dar kartą pacituoti „Gimtąjį kraštą“: „Leningradiečių“ būrys teatre minimas geru žodžiu. Jie myli sceną, teatrą, myli sunkų šokio meną, nes teatras jiems yra viskas. Gyvenimo tikslas ir prasmė.“

 

Iki šiol stebiuosi ir žaviuosi bent jau vyrų išprusimu; jei reikėjo pasitarti dailės istorijos klausimais, viską arba beveik viską žinojo Sinkevičius, beje, gan profesionaliai reiškęsis ir prie vatmano lapo. Užėjus kalbai apie literatūrą, lygių nebuvo Nikulajevui. Didžiausias autoritetas ne tik jaunimui, bet ir visiems, buvo bene labiausiai subrendęs ir savarankiškam darbui pasiruošęs Peluritis, perėmęs pedagogo darbą su vyrų kolektyvu, netrukus pradėjęs dėstyti klasikinį šokį ir Choreografijos skyriuje. Jam turime būti dėkingi už tai, kad mūsų scenoje galėjome gėrėtis Jono Katakino, Petro Skirmanto ir Eligijaus Butkaus šokiu, Jurijaus Smorigino ieškojimais. Beje, Peluritis sėkmingai plėtojo ne itin glaudžius santykius su artimiausiais kaimynais – uoliai darbavosi Lodzės, Poznanės, Gdansko, Bytomo teatruose ir choreografijos mokyklose, parengdamas nemažą būrį įvairių tarptautinių konkursų nugalėtojų ir laureatų, pelnydamas Lenkijos Respublikos kultūros ministerijos medalį už nuopelnus kultūrai Gloria Artis. Bet tikrai ne dėl apdovanojimų ar šlovės teatrui, šokio menui tarnavo ir tarnauja didesnė dalis pasirinkusiųjų šią sunkią ir ne visada dėkingą profesiją.

 

Bėga metai, keičiasi kartos. Tie, kuriems šiandien nerūpi mūsų baleto istorija, žmonės, ją kūrę, ilgainiui ir patys pasitrauks iš scenos, iš teatro. Ar prisimins juos kas nors? Nežinau. Gal ir jie pasijus nepelnytai primiršti? Tad stabtelėkim, atsikvėpkim ir apsidairykim. Juk, be mūsų, dar buvo, yra ir bus kitų.

Charakterinių šokių pamoka Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Charakterinių šokių pamoka Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Genovaitė Samaitytė ir Algimantas Mackevičius
Genovaitė Samaitytė ir Algimantas Mackevičius
Antanas Beliukevičius
Antanas Beliukevičius
Iš kairės: Eugenijus Judinas, Pranas Peluritis, Antanas Beliukevičius, Vytautas Sinkevičius, Ramutė Šimėnaitė ir Pranė Sargūnaitė
Iš kairės: Eugenijus Judinas, Pranas Peluritis, Antanas Beliukevičius, Vytautas Sinkevičius, Ramutė Šimėnaitė ir Pranė Sargūnaitė
Iš kairės: Pranas Peluritis, Antanas Beliukevičius, Vytautas Sinkevičius, Eugenijus Judinas ir Raimondas Minderis
Iš kairės: Pranas Peluritis, Antanas Beliukevičius, Vytautas Sinkevičius, Eugenijus Judinas ir Raimondas Minderis
Lietuvių merginų grupė Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Lietuvių merginų grupė Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Lietuvių baleto grupė Leningrade. E. Bukaičio archyvo nuotr.
Lietuvių baleto grupė Leningrade. E. Bukaičio archyvo nuotr.
Leokadija Aškelovičiūtė Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Leokadija Aškelovičiūtė Leningrado choreografijos mokykloje. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotr.
Elegijus Bukaitis. E. Bukaičio archyvo nuotr.
Elegijus Bukaitis. E. Bukaičio archyvo nuotr.