Ar verta atsisakyti tradicijų?

Mėgstame kartoti, jog tradicijos yra tam, kad jas laužytum. Bet ar verta? Viena tokių tradicijų – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventų pavasarinis koncertas, anksčiau vadintas Baigiamuoju, dabar – Gala koncertu. Būsimos baleto žvaigždės ir būsimi kordebaleto šokėjai tapdavo šio vakaro ašimi. Jiems buvo skiriamas visas dėmesys, atleidžiamos didesnės ar mažesnės nuodėmės, prognozuojama ateitis. Prognozės, beje, ne visada išsipildydavo. Šventė būdavo ne tik mokyklos bendruomenei, bet ir negausiam būreliui baleto, kaip meno šakos, gerbėjų. Deja, šiais metais Gala koncertas apsiėjo be absolventų ir daugumos dvyliktokų. Tiesa, Bolero iš „Don Kichoto“ pašoko absolventė Saulė Auglytė ir dvyliktokas Danielius Voinovas (mokytojai Audronė Domeikienė, Aušra Gineitytė ir Petras Skirmantas). Apie kitą dvyliktoką, dalyvavusį koncerte, Edviną Jakonį – kiek vėliau. Ir tai viskas? O kur dvyliktokės? Ar jos delegavo tik Saulę Aidukaitę (mokytoja Nelė Beredina), atstovavusią visai klasei Persidės (?) šokiu. Kiek žinau, kompozitorius Aleksandras Borodinas operos „Kunigaikštis Igoris“ Poloviečių šokiams kūrė belaisvės persės šokio muziką, o baletmeisteris Kasjanas Goleizovskis sukūrė choreografiją. Bet tiek to. Tai smulkmenos, jei ne korektūros klaidos, kurios įtakos mokinių, mažų ir didelių, atlikimui bei pastangoms neturėjo.

Pati koncerto pradžia buvo daug žadanti ir nuotaikinga. Įsivaizduokite gausų būrį penktokių (mokytoja Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė), užtvindančių visą sceną savo entuziazmu, begaliniu noru šokti. Skoningai parinkti judesiai, peraugantys į ištisas kompozicijas, leido atsiskleisti ne tik jaunųjų balerinų sceniniam žavesiui, bet ir gebėjimui įvaldyti šokio techniką, tegu ir nesudėtingą, perteikti savo emocijas žiūrovams. Ir tai galima pasakyti ne tik apie solistę Kotryną Vaišvilaitę, bet ir jos bendraklases.

Vienuoliktokai Vakarė Radvilaitė ir Deividas Dulka (mokytojai Gražina Dautartienė ir Aleksandras Semionovas) pateikė savą Dianos ir Akteono Pas de deux versiją, ir ganėtinai įtikinamą. Kaip ir septintokė Elzė Sadauskaitė (mokytoja Jolanta Vymerytė), sėkmingai pašokusi Medoros variaciją iš Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“. Įdomiai choreografas Albertas Mirzoyanas įkūnijo scenoje Giuseppe’s Verdi Pas de deux, kurį šoko devintokai Nora Straukaitė ir Jonas Bernardas Kertenis (mokytojai Deimantė Karpušenkovienė ir Danielius Kiršys). Pagirtinai variaciją iš „Korsaro“ atliko dešimtokė Rusnė Rimkutė (mokytoja Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė).

Vieną klasikinio šokio variaciją keitė kita, devintokus keitė septintokės, aštuntokė – šeštokę ir t.t. Šią klasikinio šokio šventę scenoje pristabdė ištrauka iš šokio kompozicijos „Sugrįžtantys“, kurią atliko 9–12 klasių šiuolaikinio šokio programos mokiniai (mokytoja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė). Gal dabar madingi tokie „miksai“, juk nieko nebestebina, kai prie smokingo prideriname sportbačius, bet nemanau, kad tai tinka scenoje. Juk skirtinga ne tik plastika, bet ir judesio, kūno bei pozų estetika. Pabandykite įsivaizduoti viename renginyje Vienos pokylio svečius ir ubagų karaliaus svitą. Tad „sugrįžtantiems“ apleidus sceną lengviau atsidusau, vildamasis, kad dar vieno sugrįžimo nebus. Tuo labiau kad jau matyta septintokė Sadauskaitė labai profesionaliai pašoko choreografės Viktorijos Bobinaitės sukurtą tikrai šiuolaikinį šokį pagal Lele Marchitelli muziką, įrodydama, kad profesionaliai parengtam klasikinio baleto atlikėjui pavaldi bet kokio stiliaus, srovės ar pakraipos choreografija. Tad ar nebūtų naudingiau tokiam „inkliuzui“, kaip šiuolaikinio šokio programa, skiriamą laiką, sales, žmogiškuosius išteklius skirti tam, kuo stiprus mūsų mokyklos Baleto skyrius?

Labai stabiliai, su didžiuliu pasitikėjimu, tarsi žaisdama, variaciją iš Danielio Aubero Grand pas classique pašoko vienuoliktokė Rūta Karvelytė. Ir dar nenuslūgus susižavėjimo gryniausia klasika ir jos atlikimu bangai, šią vienuoliktokę pakeitė dvyliktokas Jakonis (mokytojas Skirmantas). Kad ir ką kalbėtum, reikia pripažinti, jog jaunasis atlikėjas padarė milžinišką pažangą. Po stažuotės Vokietijoje šiek tiek susikaustęs, uždaras paauglys pasikeitė neatpažįstamai. Scenoje matome jaunuolį, trykštantį energija, besidžiaugiantį šokiu ir tuo džiaugsmu besidalijantį su mumis. Šokio technika? Įvaldyta be priekaištų. Manieros? Stebėtinai santūrios, bet gyvos, be egzaltacijos. Ir tai ne tik klasikos šedevre „Pachitoje“, bet ir šokant Frondoso variaciją iš baleto „Laurensija“.

Kai šoka devintokė Milda Luckutė (mokytoja Karpušenkovienė), visada gali būti tikras, kad bet koks šokis ar variacija bus atlikta be priekaištų, stabiliai, tiksliai laikantis stiliaus reikalavimų. Ne išimtis ir šis Gala koncertas, kuriame devintokė šoko variaciją iš Grand pas classique. Neskubri, karališka šokio maniera, elegancija, pasitikėjimas savimi, įtaigumas ir mėgavimasis šokiu – štai kas žavi ir teikia vilčių dėl ateities. Beje, Luckutė turi dar vieną, ne tokią jau dažną savybę tarp būsimų žvaigždžių – tai kuklumas ir pagarba pasirinktai profesijai. Taip efektingai atlikusi klasikinę variaciją, mokinė taip pat nuoširdžiai ir atsakingai šoko mokinių kompozicijoje „Domino efektas“ (mokytojas Vytautas Brazdylis). Tiek kompozicijos statytojos ir atlikėjos Luckutė ir jos bendraklasė Dorotėja Navickaitė, tiek kiti atlikėjai devintokas Kertenis ir septintokė Sadauskaitė maloniai nustebino gebėjimu šokiu, kūno plastika perteikti savo amžininkų mintis, emocijas, siekius.  

Gaila, kad dėl vietos stokos nėra galimybių paminėti visų šio koncerto dalyvių ir mokytojų. Ko gero, be mokytojų Ingos Kibildienės, Marijos Kiršienės, Jolantos Liaugminienės, Kristinos Kanišauskaitės-Navickienės, Liudmilos Gravos, sceninės praktikos vadovės Giedrės Zaščižinskaitės ir jų mokinių Gala koncertas nebūtų buvęs toks optimistinis, stiprinantis tikėjimą. O to paminėjimo jie visi tikrai nusipelnė, dar kartą įrodydami, kad Lietuvos klasikinis baletas turi ateitį. Tuo labiau kad koncerte buvo parodyta tik dalis to, ką mokytojai ir jų mokiniai parengė per mokslo metus. Juk sukaupta tiek, kad būtų užtekę dviem tokiems renginiams.

Ir dar viena pastaba, į kurią, tikiuosi, atkreips dėmesį visi profesionalai. Matydami klasikines variacijas šokančius mokinius, nevertinkime jų kaip profesionalų, ypač jei choreografinis tekstas nepritaikytas jiems. Jie tik mokiniai, dar tik žengiantys pirmuosius žingsnius, tad nereikalaukime iš jų tobulo atlikimo, savo reiklumu atbaidydami nuo klasikinio baleto pasaulio. O gal aš neteisus?