7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mąstyti, kaip padėti kitam

Pokalbis su menininku Denisu Kolomyckiu

Brigita Kulbytė
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Šokis Teatras
Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.
Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.

Būdamas įvairiapusis menininkas, kuriam savo talentui teiki pirmenybę?

Prioritetas visada buvo ir yra teatras – norėjau būti režisieriumi. Būdamas maždaug keturiolikos pradėjau lankyti Mažąją teatro akademiją (MTA). Tai parengiamieji aktorių kursai moksleiviams, ketinantiems studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Dėstytojai MTA dirbo kaip su vaidybos studentais pirmame kurse – gyvūnėlių etiudai, scenos kalba, judesio, šokio pamokos etc. Trejus ketverius metus lankiau užsiėmimus, susipažinau su nuostabiais menininkais, kurie ir vėliau mane lydėjo bei užaugo žinomais kūrėjais: tai Vilma Kutavičiūtė, Greta Šuščevičiūtė, Romas Zabarauskas, Julija Šatkauskaitė ir daugybė kitų žmonių, pasukusių į muziką, kiną ar kitas sritis, bet išlikusių meno pasaulyje.

 

Atrodo, nuo paauglystės buvai apsuptas menininkų ir kūrybiškos aplinkos.

Taip. Aplinka mane motyvavo nesustoti ir išbandyti vis ką nors naujo. Dėstytoja pasakė, kad esu lankstus, o aktorius turi mokėti gerai šokti. Ji man pasiūlė stoti į M.K. Čiurlionio menų mokyklą (MKČMM), kurią ir pasirinkau. Tada manyta, kad norėdamas būti geru režisieriumi turi būti ir geras aktorius, o norėdamas būti geru aktoriumi turi būti geras šokėjas. Ir dar dainuoti! Jau mokykloje pradėjau lankyti paskaitas LMTA, kaip laisvas klausytojas. MKČMM tarp kitų nuostabių jaunų menininkų kilo noras manifestuoti ir protestuoti per kūrybą. Pradėjome kurti grupėmis ir atskirai įvairius pasirodymus ant Vilniaus stogų, važiuodavome autostopu iki Paryžiaus ir ten patirdavome įvairių nuotykių. Visada derindavome skirtingas medijas, o įvairiose vietose prisistatydavome vis kitaip. Buvo labai gera aplinka augti, o gyvenimas padovanojo skirtingų patirčių.

 

Bandai save šokio, vaidybos, performanso, skulptūros, kino srityse. Kuriai sričiai pats save priskirtum? O gal nereikia skirstyti?

Aplinka visada spraudžia į rėmus. Suprantu, kodėl taip yra. Žmonėms patogiau kažką įvardyti vienu ar keliais žodžiais. Iš čia kyla noras kurti skirtingus dalykus, nes mes kiekvienas esame paketas visokių potyrių, žinojimų ir tik ne visada drįstame išbandyti įvairias praktikas. Įdomu įsigilinti į skirtingas disciplinas. Kiekvieną naują pasiūlymą (tarkim, sukurti scenografiją, kostiumą) priimu kaip išbandymą, eksperimentą pamatyti save, kaip menininką, skirtingose situacijose.

 

Ar jautiesi laisvas? O gal kūrybiškumas yra kažkaip slopinamas?

Perskaičiau nuostabią Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“, labai rekomenduoju. Kūrybą dabar stengiamasi pateikti kaip vieną svarbiausių dalykų. Kiekvienas turi būti kūrėjas. Jeigu esi versle, turi kūrybingai žiūrėti į savo darbą, nes tik tada gali sukurti naują produktą ir t.t. Skaidra kritikuoja šį procesą ir teigia, kad mes praradome grynąjį kūrybos pradą. Kūryba dabar suvokiama bendrine prasme: neva, bandyk kitokiu kampu daryti tą patį kaip kiti, ir pinigų iš karto atsiras. Ar kūryba slopinama? Tikriausiai ne, net priešingai, ji dabar smarkiai kultivuojama, bet aktyvinama netikrąja prasme. O man kuo toliau, tuo lengviau pavyksta kurti, mažiau kreipiu dėmesio į bereikšmius dalykus ir koncentruojuosi į tai, kas man patinka.

 

Kas Tave, kaip menininką, dabar labiausiai erzina?

Mane skaudina socialinė neteisybė. Žmonės dirba daugybę valandų, dirba viršvalandžius ir šie yra neapmokami arba apmokami nepakankamai. Vyrauja didžiulė atskirtis tarp tų, kurie uždirba ir tarsi yra vidurinė klasė, bei tų, kuriems mokama minimali alga. Mane tai labai veikia. Gyvendamas Senamiesčio burbule matai tik prašmatniai apsirengusius žmones, gražius automobilius ir pilnas gatves turistų, sėdinčių kavinėse ir geriančių kokteilius. O pavažiuoji link Markučių ar dar šiek tiek tolėliau ir pamatai, kad ten gyvena žmonės, kurie pirmi atsikelia ir paskutiniai grįžta namo. Jie miesto bitutės, skruzdėlytės – sakau tokius epitetus nenorėdamas jų sumažinti, siekdamas pabrėžti jų darbštumą. Ir galiu čia sapalioti apie meną, apie tai, kaip smagu kurti, bet iš tikrųjų tai jie atlieka visą darbą, dėl kurio ir sukasi mūsų pasaulis. Manau, kad būtent šiems žmonėms skiriama per mažai dėmesio, jiems reikia pagalbos. Mes esame bendruomenė, turime mąstyti, kaip padėti kitam. Ir tai yra jautrumas aplinkai. Mes visi jo turim, bet reikia sustoti dažniau.

 

Kadaise protestą laikei vienu iš tinkamų būdų kalbėti. Ar dabar rengi performansus-protestus?

Manau, kad kritikuoti valdžią ir sistemą yra vienas iš demokratinės valstybės principų. Tai kiekvieno prievolė. Mes ne tik turime atlikti pareigą ir nueiti balsuoti, bet ir protestuoti prieš tam tikrus reiškinius. Ar tai būtų Sapiegų parkas, ar Bernardinų sodas, ar Cvirkos skulptūra, ar Žaliojo tilto paveldas, ar gėjų eitynės, kurios buvo draudžiamos, ar maži atlyginimai kultūros sektoriuje. Paskutinė akcija, kurią surengiau, – „Tuščia vieta“. Prie Seimo buvo suneštos tuščios kėdės ir tai buvo jungtinis performansas. Reaguoti į situacijas, nebūtinai kūrybine raiška, yra pilietinė atsakomybė. Svarbu, kokiais būdais reaguoji. Kaip menininkas, atsakau tam tikromis meninėmis intervencijomis.

 

Dirbai su Jonu Meku. Kokią įtaką Tau padarė jo asmenybė?

Projektą, kurį sudaro 1001 šokio istorija, įkvėpė Jonas. Prieš beveik dešimt metų jis baigė kurti videodienoraštį – 365 dienas filmavosi ir dalijosi vaizdo įrašais. Tuo metu nebuvo instagramo istorijų (Instagram stories), ir jis, per visą savo gyvenimą ir taip atnešęs daugybę naujų dalykų į meno istoriją, videomeną, avangardinį kiną, poeziją, dar kartą tapo pradininku. Dabar mums tai įprasta, bet tuo metu… Jis revoliucionierius. Po 365 dienų projekto jis manė dokumentuoti 1001 dieną. Tačiau sakė, kad nepradės, nes turi daug kito darbo. Pasakiau, kad perimsiu projektą, ir iš tikrųjų jį plėtojau, šiuos metus pradėjau rezidentūroje Anglijoje, kur į jį ir susitelkiau. Sausį filmavausi. Netrukus Jonas mirė. Tai sužinojęs viską mečiau ir išskridau atsisveikinti. Pasikalbėjau su šeima ir ji pritarė, skatino projektą paleisti kuo anksčiau. Tad dabar kiekvieną dieną dedu skirtingą šokio videoįrašą. Šokį pasirinkau kaip mediją, šis projektas vyks trejus metus. Tai mano dedikacija Jonui ir tam tikras paveldėjimas iš jo. Birželio 10 d. projektas buvo pristatytas „Skalvijos“ kino teatre.

 

Dalyvavai spektaklyje „Borderline queen. Kerštas“. Ko išmokai iš šio projekto?

Šis spektaklis priminė apie keletą dalykų, kurių vis dar pasigendu Lietuvoje. Pirma – profesinis profesionalumas. Iki šiol nevyksta aktorių atrankos. Režisieriai renkasi pagal nuožiūrą, nė nebandydami pakviesti ir kitų, galbūt net geriau tinkančių vaidmeniui, nei jie gali įsivaizduoti. Antra, požiūris į seksualines mažumas vis dar mažai keičiasi. Kone devynis kartus iš dešimties, kai man skambina su pasiūlymu, žinau, kad siūlys vaidinti gėjų, translytį, kitos lyties ir t.t., kitaip tariant, mano, kad pasirašysiu „nestandartiniam“ vaidmeniui. Mane tai šiek tiek erzina, nes jaučiu klijuojamą etiketę. Šis spektaklis – performatyvus pasirodymas, kuriame žiūrovai sutinka atšiaurų jaunuolį ir turi galimybę pamatyti jo transformacijas, tiek fizines, tiek emocines. Režisierius Maciejus Gośniowskis-Gąsiu norėjo remtis veikalu „Beformis“ („Unshaped“) apie beformius žmones, objektus. LGBTQ+ – tai tarsi beformis dalykas visuomenėje. Čia kalbama apie skirtingus žmones ir jų patirtis. Kalbama, kad lytiškumas nėra apribotas tik seksualiniu požiūriu, – ne tik seksualiniai dalykai apibūdina tavo tapatybę.

 

O koks Tavo personažas šiame spektaklyje?

Tai mačistinių pažiūrų, „maroziškas“ vaikinas, kuris turi nueiti vidinių permainų kelią, kad suprastų savo seksualumą.

Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.
Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.
„1001 šokio istorija“
„1001 šokio istorija“
Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.
Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.