Šokio dienoraščiai

Sausio pabaigoje užklupęs ir baigiantis vasariui atsinaujinęs gripas gerokai patrumpino planuotų pamatyti šokio spektaklių sąrašą, tačiau simboliniame dienoraštyje liko vienas kitas įrašas, užfiksavęs tiesioginius ir netiesioginius Lietuvos šokio kultūros įspūdžius.

Vasario 8 d.

Spalvingame romantiniame Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“ – svarbus įvykis Lietuvos baleto mokyklai plačiąja prasme. George’o Gordono Byrono aprašyto korsaro Konrado vaidmenį sukūrė Ignas Armalis. Iki šiol šį vaidmenį be pamainos šoko LNOBT baleto trupės pagrindinis šokėjas Genadijus Žukovskis, Baltarusijos choreografijos koledžo auklėtinis, Vilniuje dirbantis nuo 2010-ųjų. Armalis, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje klasikinio šokio mokęsis pas Danielių Kiršį, šį sezoną sukūrė ir daugiau pagrindinių vaidmenų – Džoną Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje „Graikas Zorba“, Princą LNOBT „Spragtuke“, tačiau Konradas – pats sudėtingiausias, reikalaujantis ypač daug ištvermės bei artistinio azarto, kurio pirmajam spektakliui pakako, o būsimuosiuose turėtų atsirasti dar daugiau. Dar vienas debiutas šiame spektaklyje – energinga, žvitri Anastasijos Čumakovos Zulmėja, puiki karštakošio Birbanto – Danielio Dolano partnerė.

Vasario 14 d.

Šokis, judesys, vis dažniau integruojamas į šiuolaikinio teatro spektaklius, tampa reikšminga personažo kūrimo priemone ir svarbia įvairiausiomis strategijomis sugeneruotos jo tapatybės dalimi. Šiuo požiūriu įsiminė Šiaulių dramos teatro spektaklis „Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“, kurį pastatė režisierius Paulius Ignatavičius. Severino Norgailos Svetimas – neabejotinai savas šiame absurdo teatro principus kūrybingai interpretuojančiame koliaže. Ypatinga aktoriaus energija, kurios pripildytas kiekvienas judesys, skatina vertinti jo vaidmenį ne tik šiuolaikinio teatro, bet ir šiuolaikinio šokio kontekste.

Vasario 15 d.

Savarankiškas dueto „B&B“ narės, šiuolaikinio šokio atlikėjos, aktorės ir choreografės Gretos Grinevičiūtės darbas „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ atsirado padedant dramaturgei Kristinai Steiblytei ir režisieriui Pauliui Markevičiui, kuris spektaklyje atlieka ir partnerio, šou vedėjo funkcijas. Jau keletą metų visiškai atsisakius bet kokių TV paslaugų sunkoka suprasti, kodėl TV pokalbių šou principai jau kelintą kartą pasirodo patrauklūs šokio kūrėjams. Šokis, choreografija yra tik nedidelis šio spektaklio elementas, jį užgožia tekstas, kostiumai, šviesos – lyg kūrėjai juo nepasitikėtų, lyg jis atrodytų nepajėgus išsakyti jų norimas idėjas. Tikriausiai taip ir yra, taip ir turėtų būti atskirų žanrų tapatybės skirtumus praradusiame scenos mene. Bet ir šiame spektaklyje paveikesni atrodė nebylūs kūno ir greta jo ar aplink jį esančių scenos objektų ir kostiumų kontaktą atskleidžiantys epizodai, kuriuose nesislapstoma už taip dažnai mūsų teatro kultūroje sutinkamos ironijos kaukės, o judesys tampa abstrakčia priemone perteikti žodžiais neišreiškiamas nuojautas – kaip garsas muzikoje.

Vasario 21 d.

Vilniaus knygų mugė pareikalavo daug dėmesio ir laiko. Nors leidinių pristatymų, susitikimų ir diskusijų gausybėje su šokiu susijusių renginių tarytum ir nebuvo, viena kita pernai pasirodžiusi knyga taip pat prisideda prie geresnio Lietuvos šokio kultūros pažinimo. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus išleido dailėtyrininkės, architektūros istorikės Linos Preišegalavičienės monografiją „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba. 1888–1932“, kurioje yra įdomios medžiagos ir apie pirmąją Lietuvos baleto pedagogę, choreografę, dailininkę Olgą Švede-Dubeneckienę-Kalpokienę – pateikiama įdomių faktų apie šios menininkų poros asmeninę ir kūrybinę partnerystę, taip pat minimi ir paties Dubeneckio scenovaizdžiai Pavelo Petrovo pastatytiems baletams: Léo Delibes’o „Silvijai“ ir Igorio Stravinskio „Skaidriajam paukščiui“.

Dar vieną knygą, susijusią su teatro ir judesio menu, išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus – tai „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“, kurią sudarė muziejaus darbuotoja Liucija Armonaitė. Knygoje gausu informacijos apie pirmuosius Lietuvos mimus, kuriems vadovavo Modris Tenisonas ir kurie, trupę perkėlus į Kauną, Kauno muzikiniame teatre buvo įdarbinti „baleto artisto“ pareigose. Giedriaus Mackevičiaus kūrybiniame kelyje Rusijoje dažnai sutinkamos baleto pasaulio garsenybės – jo darbais žavėjosi Maja Pliseckaja, 1989-aisiais Mackevičiaus vadovaujamas Maskvos plastinės dramos teatras parengė spektaklio „Labirintai“ premjerą (muziką sukūrė Alfredas Schnittke, libretą – vienas garsiausių XX a. pabaigos baleto šokėjų Vladimiras Vasiljevas). Knygoje aprašomi ir Mackevičiaus pastatyti baletai: „Septyni tango iki Amžinybės“, „Koliažas-2“ (1991), „Labirintai“, „Ydų slenkstis“ (1992) – visi Jekaterinburgo choreografijos trupėje „Balet plius“, „Giesmių giesmė“ (1993), „Spalvų liūdesys“ (1994), „Ir sudužo veidrodis... (Aisedora)“ (1995) – visi Giedriaus Mackevičiaus teatre „Oktaedras“ Maskvoje ir kiti.

Vasario 23 d.

Savo „Dienoraštį“ Vilniaus knygų mugėje ketinęs pristatyti Alvis Hermanis buvo priverstas likti Rygoje – spręsti Naujajame Rygos teatre statomo spektaklio problemų. Tačiau knyga buvo aptarta, o joje nemaža vietos skiriama kaip tik „Dienoraščio“ rašymo metu vykusiam darbui su baleto garsenybe Michailu Baryšnikovu – nuo kūrybinių ieškojimų iki praktinių patarimų, kaip kovoti su baleto artistą dažnai ištinkančiomis traumomis. „Geriausia priemone ištikus traumai jis laiko vaiko šlapimo kompresus. Apie tai esu girdėjęs ir iš kitų baleto veteranų“, – dalinasi dienoraščio autorius.

Vasario 24 d.

Vilniaus miesto operos („Vilnius City Opera“) premjera – Piotro Čaikovskio „Pikų dama“ – nuosekliai pratęsia šios menininkų grupės estetinę programą, kurioje svarbiausia – rėksmingos klasikinių kūrinių dekonstrukcijos pasitelkiant įvairiausius vizualinius triukus (šiuo atveju – Rimo Sakalausko vaizdo projekcijas ir siluetais bei faktūromis provokuojančius Juozo Statkevičiaus kostiumus, kurių ekscentriškos klostės, galvos apdangalai ir ilgos dirbtinių plaukų sruogos prislopino vieną patraukliausių šio spektaklio komponentų – organišką, argumentuotą Asmik Grigorian vaidybinę plastiką (laimei, tai neturėjo įtakos jos sukurtam puikiam vokaliniam Lizos paveikslui). Režisierės Dalios Ibelhauptaitės pomėgis herojų įvaizdį paryškinti vulgarokomis erotinėmis detalėmis pritarimo sulaukė ir iš britų choreografo Johno Rosso. Jo pastatytiems epizodams pristigo erdvinės artikuliacijos, ją užgožė bakchanališkas šokėjų elgesys, galbūt ir pateisinamas režisūrinės spektaklio koncepcijos, tačiau paskendęs – išskyrus iš šokėjų rankų avanscenoje suformuotą déjà vu bangą – vizualinių įspūdžių margumyne.