7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pavėluotas liūdesys

Hermanis / Brodskis / Baryšnikovas Vilniuje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 4 (1283), 2019-01-25
Šokis Teatras
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.

Latvijos teatro režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ besidomintiems XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kultūra reklamuoti nereikia – lygiai kaip ir aiškinti, kas yra spektaklio kūrėjai. Visi trys jau tapo ženklais, vienetais, kuriais matuojamas aukštasis menas, virto tikromis ir sukurtomis legendomis, palikusiomis pėdsaką ir Lietuvos kultūros erdvėje.

 

2015 m. sukurto spektaklio gastroles Lietuvoje organizavusi Greta Cholina ir „Ars Magna“ Kauno ir Vilniaus žiūrovams leido pamatyti žmogų, kuris jau daugiau nei pusšimtį metų yra vienas didžiausių baleto pasaulio autoritetų, ir vien ši galimybė verta didelės padėkos bei pagarbos.

 

Michailas Baryšnikovas, pernai atšventęs septyniasdešimtmetį, Lietuvoje lankėsi pirmą kartą. Nors inteligentiška jau šviesaus atminimo kaimynė tvirtino, kad jis yra šokęs senajame Lietuvos operos ir baleto teatre Jono Basanavičiaus gatvėje, pasirodė, jog tai – tik neišsipildęs Lietuvos baleto aistruolių lūkestis, kurį skatino iš pradžių šykšti, tačiau pamažu vis gausėjanti informacija apie svaiginančią šokėjo sėkmę, laukusią jo be jokių politinių motyvų pasiryžus tiesiog pabėgti iš Sovietų Sąjungos per tuometinio Leningrado Sergejaus Kirovo teatro gastroles Kanadoje 1974-aisiais.

 

Lietuvoje matėme porą Alvio Hermanio spektaklių: Naujajame Rygos teatre sukurtą „Ilgą gyvenimą“, Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijas“; jo režisūrinę veiklą garsiose Europos operos scenose dažnai nušviečia teatrologė Rima Jūraitė.

 

Poeto, vertėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996) ryšiai su Lietuva – ne tik Tomui Venclovai dedikuotas „Lietuviškas divertismentas“ ar atminimo lenta Liejyklos gatvėje, bet ir iš lūpų į lūpas pasakojama istorija apie jo apsilankymą Sudervės bažnyčioje, diskusijos su kunigu Adolfu Trusevičiumi ir šio poetui ištarta ir kažkieno užrašyta brevijoriaus frazė: „Apgink mane, Dieve, nuo turto ir neturto, duok man tiek, kiek reikia gyvenimui.“ Sudervės bažnyčioje Brodskis skaitė Cypriano Kamilio Norwido „Pelenus ir deimantą“. Galbūt po šios bažnyčios skliautais, panirusios į neprilygstamą akustiką, galėjo suskambėti ir paties Brodskio eilės?

 

Tačiau jos skambėjo salėje „Compensa“, kuri šiai progai pagal išgales buvo sužmoginta ir daugiau mažiau pritaikyta kameriniam vieno aktoriaus vaidinimui.

 

Poetinės monodramos tradicija Lietuvoje žinoma – užtenka paminėti poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus eiles, kurias beveik prieš dešimt metų spektakliu „Geležis ir sidabras“ pavertė aktorius Rolandas Kazlas. Hermanio spektaklio, kurio pavadinimui pasirinktos pavardės-ženklai – „Brodskis / Baryšnikovas“ – atsiradimo aplinkybes režisierius aprašo savo „Dienoraštyje“, kurį pernai, metams artėjant į pabaigą ir Latvijai minint šimto metų jubiliejų, išleido „Krantų“ redakcija (iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis). Tad susitikimui buvo galima pasiruošti, bet net ir nežinant smulkmenų buvo akivaizdu, kad spektaklyje susijungė trijų įdomių menininkų kūrybos trajektorijos, suradusios būdą prabilti į žiūrovų širdis, sąmonę ir pasąmonę.

 

Spektaklyje sukurta nostalgiška „prarastojo laiko“ atmosfera įvaizdinta blausiai švytinčia veranda su laiko nuglostytomis architektūrinėmis detalėmis, primenančiomis art nouveau statiniais garsėjančią Rygos architektūrą (scenografijos autorė – Kristīne Jurjāne). Erdvės, suskaidytos įstiklintomis sienomis, motyvą savo spektaklyje „Durys“, rudenį pastatytame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, naudojo ir norvegų choreografas Jo Strømgrenas bei dailininkė Goda Palekaitė – tai pasiteisinanti priemonė sluoksniuoti ne tik fizinę, bet ir metafizinę spektaklio erdvę, sukurti metaforišką vaizdo ir atvaizdo, daikto ir jo atšvaito dialogą, atskleisti už žodžių ir sakinių atsiveriančius prasminius horizontus.

 

Spektaklyje gretinami skirtingi garsiniai sluoksniai: skamba kad ir sustiprintas, tačiau tikras aktoriaus balsas, kurį papildo įrašytos eilės, taip raginant galvoti apie unikalaus, nutinkančio „čia ir dabar“, ir įrašyto, įamžinto, bet gyvybę praradusio laiko įtampą. Reikšmingas spektaklio garsinis elementas – Jimo Wilsono „Dieviškas svirplių choras“ su elektroninėmis variacijomis, panardinantis veiksmą į monotonišką, iliuziškai nekintamą aplinką, kuri yra ir sacrum, ir profanum tuo pat metu.

 

Choreografinė Baryšnikovo biografija spektaklyje pasitelkiama kaip neryškus nostalgiškas punktyras, senstančiame kūne išlikę judesio prisiminimai kartais stokoja organiškumo, bet pateisinami žinant daugelį metų trukusią šokėjo ir poeto bičiulystę, net ir tada, kai judesiai tarytum iliustruoja tariamus žodžius. Tačiau Baryšnikovo aktorinis talentas, abstulbinęs jau Leonido Jakobsono jam pastatytame „Vestryje“, po daugelio metų netekęs ryškaus, virtuoziško plastinio akompanimento, nesumenko, pasirodė brandus ir išmintingas, vengiantis pernelyg ryškių spalvų ir akcentų.

 

Baryšnikovas šiame spektaklyje – tarsi Hermanio prieš penkiolika metų sukurto „Ilgo gyvenimo“ personažas, tik kur kas rafinuotesnis, iškalbingesnis, bet netekęs skaidraus, graudaus paprastumo, kartais lyg klimpstantis tirštose Brodskio poetinėse metaforose. Vietoj „Ilgame gyvenime“ suneštų daiktų sangrūdų čia tik keli objektai, nurodantys į poetinių Brodskio vaizdinių radimosi epochą, tačiau tuo pat metu tai kur kas talpesnės ikonografinės metaforos. Lagaminas su kuklia manta – amžinojo klajūno atributas,  žadintuvas – laikui skaičiuoti skirtas prietaisas, o juostinis magnetofonas netrunka priminti Samuelio Becketto „Paskutinę Krepo juostą“ su visomis šiame kūrinyje sutelktomis filosofinėmis ir egzistencinėmis potekstėmis.  

 

Vizualinės poetikos spektakliui suteikia apšvietimas (šviesų dailininkas – Glebas Filštinskis), su kurio pagalba kuriama ir asociatyvi spektaklio prasmių dramaturgija, ir trupančio, yrančio, kartais žiežirbomis iš gendančio elektros skydo pratrūkstančio laiko iliustracija.

 

Lėtas, neskubrus spektaklio ritmas ilgainiui tarytum pradeda sukti spektaklį vienoje vietoje, užliūliuoja, trumpam nukelia kažkur už spektaklio ribų, pritrūksta meninės tylos, erdvės, kurioje liktų vietos ne vien Brodskio, Baryšnikovo ir Hermanio, bet ir žiūrovo patirtims atsiverti. Spektaklyje viskas tarytum prislopinta, apnešta laiko dulkėmis – sukuriama elegiška atmosfera, kurią, regis, jau teko patirti, ir spektaklio kūrėjų skleidžiamas liūdesys atrodo nelyg pavėluotas, jau apmąstytas, jau išgyventas kažkada anksčiau, todėl nebe toks paveikus ir nuskaidrinantis.

Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.