Šokio dienoraščiai

2018 gruodžio 1 d.

Gruodį paminėtos kelių baleto solistų sukaktys – proga prisiminti Lietuvos baleto istoriją, kuri sparčiai artėja prie šimto metų jubiliejaus, ir jau dabar reikėtų galvoti, kaip triukšmingai jį atšvęsti. Gražią sukaktį 2018 m. atšventė ir paklausiausias šventinio sezono spektaklis – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Prabėgo jau devyniasdešimt metų nuo pirmojo spektaklio, kurį Valstybės teatre Kaune pastatė baletmeisteris Pavelas Petrovas; dekoracijas ir kostiumus šiam baletui sukūrė įdomi XX a. pirmosios pusės dailininkė Barbora Didžiokienė. Gruodžio 1-osios „Spragtukas“ buvo skirtas baleto solistei ir pedagogei Gražinai Sakalauskaitei-Dautartienei, kurios Žizel XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje iki šiol išlikęs kaip vienas ryškiausių ir lemtingų pirmųjų susitikimų su baleto menu, o šiandien ji ugdo baleto artistus Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje.

Gruodžio 6 d.

Dar viena sukaktis, šį kartą balerinos Rūtos Krugiškytės, Lietuvos baleto Žizel, „Žydrojo Dunojaus“ Anos, „Eglės žalčių karalienės“ Drebulytės, į „Spragtuką“ atvedė naują Princą – Joną Laucių, kuris vis labiau pastebimas Lietuvos baleto pasaulyje; jo herojus – stiprus, santūrios vaidybos, bet veržlaus, lengvo šokio ir pakankamai romantiškas, kad sužavėtų Gohar Mkrtchyan Klarą. Tarp antrojo veiksmo divertismento šokėjų – dar keli nauji vaidmenys ir naujos, anksčiau nepastebėtos detalės, suteikiančios spektakliui šilumos ir švelnaus humoro. Rusų šokio solistė pirmąkart – Julija Stankevičiūtė, ryški, temperamentinga, atidžiai nušlifavusi šios partijos techniškąją pusę; Kinų šokyje Laimis Roslekas veido išraiškomis ir šmaikščiais tūpsniais sukūrė garuojančio ir galiausiai kepure-dangčiu užsivožiančio arbatinuko įvaizdį. Darijos Olefirenko Pelių karalienė suteikė spektakliui hofmaniškų spalvų, o puikus pirmojo veiksmo pabaigos Snaigių šokis įtaigiai perteikė svajingą, lūkestingą kalėdinę nuotaiką.

Gruodžio 19 d.

Elegijaus Bukaičio, „Liepsnojančio maestro“, jubiliejui skirtas naujausias baleto klasikinio repertuaro spektaklis – Adolphe’o Adamo „Korsaras“, kurio premjera įvyko pavasarį. Energija, gera nuotaika, įvairiausiomis idėjomis trykštantis vyriausias Lietuvos choreografas – mūsų baleto istorijos šaltinis, atmintyje saugantis daugybę spalvingų faktų. Mokslai Leningrado choreografijos mokykloje (dabar tai – Agrippinos Vaganovos rusų baleto akademija) leidžia jam esmingai kalbėti klasikinio baleto paveldo klausimais, o „Korsaro“ pastatymą jis vertina kaip šiuolaikišką, tačiau su pagarba tradicijoms sukurtą spektaklį, kuriame į dinamišką veiksmą įtraukti ir tradiciniai, ir naujai sukurti klasikinio baleto epizodai. Šiame „Korsare“ Gulnarą pirmą kartą šoko Haruka Ohno, Lankadamą – Romas Ceizaris, vieną iš trijų odaliskų – Eimantė Šeškutė.

Gruodžio 22 d.

Dar vienas „Spragtukas“ nukėlė į praėjusio tūkstantmečio pabaigą, kai Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ dėmesį traukė artistiška, grakšti, techniniu požiūriu stipri Pelenė – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivė Asta Gulbinaitė, netrukus vis dėlto nusprendusi sceną iškeisti į Panevėžio televizorių gamyklą. Romano ar kino filmo vertos istorijos tęsinys – tuometinės Pelenės dukra Marija Kastorina, Agrippinos Vaganovos rusų baleto akademijos auklėtinė, jau antrą sezoną šokanti Vilniuje, parengė Klaros vaidmenį „Spragtuke“. Sceniška, muzikali, trapi, tačiau ištverminga, gebanti įveikti sunkumus, nepasiduoti nesėkmėms; jos Princas – Ignas Armalis, nudžiuginęs ir lengvu šokiu, ir vaidybos detalėmis, tarp kurių atsiranda vietos jausmingiems, bet ne sentimentaliems kalėdinės istorijos su laiminga pabaiga štrichams. Iš antrojo veiksmo šokių įsiminė rafinuotai elegantiškas Rytiečių šokis, kurį atliko Eimantė Šeškutė ir Ernestas Barčaitis.

Gruodžio 27 d.

Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų įsiterpė ekspedicija į Panevėžį, kur „Cido“ arenoje buvo rodoma Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko muzikinė drama „Mindaugas Karalius“. Naujausias režisierės ir choreografės Anželikos Cholinos kūrinys ir istorinę, ir legendinę asmenybę siekia atgaivinti žanru, garsėjančiu komerciniais formatais ir didžiulėmis rodymo aikštelėmis, o šios kūrėjams tikriausiai patrauklios dėl galimybės pritraukti šimtus ar net tūkstančius žiūrovų ir susigrąžinti investicijas. Negausi panašių kūrinių stebėjimo arenose patirtis pasipildė dar vienu nepasiteisinusiu lūkesčiu, nes spektaklio meniniai impulsai buvo nepajėgūs kovoti su milžiniška, juos tiesiog paskandinančia erdve, scenos šonuose įtaisyti ekranai fragmentavo režisūrinę ir choreografinę spektaklio koncepciją, neleido suvokti jos kaip visumos. Stebint spektaklį daugiau minčių kilo ne apie jo meninius pavidalus, bet apie tokių kūrinių prasmę, norėjosi lygini jį su pavėluotų paminklų Lietuvos istorinėms asmenybėms kampanijomis, kartu – pripažinti teisę tokiais kūriniais žavėtis. Panašūs įspūdžiai liko ir po 2018 m. pradžioje „Siemens“ arenoje Vilniuje parodyto Baltarusijos operos ir baleto teatro spektaklio – baleto „Vytautas“. Gal kaimynai kada nors ims ir pastatys ledo baletą „Mindaugas“. Bet ar verta varžytis?

Kelionė į Panevėžį ir atgal buvo vertinga bendrąja teatrinio šokio kultūros informacija – važiuojant dalinantis teatro ir šokio naujienomis buvo gera sužinoti, kad Lietuvos rusų dramos teatro aktoriams kasdien rengiami ne tik balso lavinimo, bet ir choreografijos trenažai, kuriuos veda Leokadija Dabužinskaitė. Kuris Lietuvos dramos teatras gali prasigirti tokiu požiūriu į savo artistų profesinę formą?

Gruodžio 28 d.

Šventinių „Spragtukų“ serijoje ryžtingas posūkis – „Menų spaustuvėje“ rodytas „Banana Dream“. Tai grupės „B&B“ naujas darbas, priklausantis pastaraisiais metais vis tirštėjančiam „šokio spektaklių“ kontekstui, kai šokis tėra viena ir dažniausiai nebe pagrindinė raiškos priemonė norimiems klausimams išsakyti. O tų klausimų spektaklio kūrėjoms kyla labai daug, tik ne visiems žiūrovams jie gali būti vienodai reikšmingi. Į kai kuriuos atsakymą bemat rastų Pamelos Travers knygų apie Merę Popins herojė Katė, kuri žiūrėjo į karalių. „Banana Dream“ laužo jau senokai sulaužytus spektaklio su apibrėžtais aktorių ir žiūrovų vaidmenimis, scenos ir žiūrovams skirtomis erdvėmis stereotipus, kūrinį paverčia performansu, koncertu, susitikimu, vakarėliu, siekia žiūrovus išvesti iš jų komforto zonos, trikdyti juos nepatogiais vaizdais ir klausimais, kurie, užuot sukūrę bendrą išgyvenimo ir suvokimo erdvę, ją dar labiau suskaido. Angliški pavadinimai ir tekstai jau tapo neatskiriama šios menininkų kartos tapatybės dalimi, bet nė vienas jų iki šiol matytuose spektakliuose neįtikino savo būtinumu ir reikalauja papildomų paaiškinimų. O jie išeina už spektaklio ribų – kaip ir pačios veikėjos, paliekančios veiksmo erdvę su žiūrovams pradėtu dalyti tortu ir daugiau nebepasirodančios.

Gruodžio 31 d.

Paskutinę metų dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras viliojo „Gulbių ežeru“ su svečiais iš Olandijos nacionalinio baleto – Maia Makhateli ir Arturu Šesterikovu. Tačiau kur kas labiau magėjo atšvęsti Šokio teatro jubiliejų ir apsilankyti scenoje, kuri jau dešimt metų suteikia galimybę pasirodyti įvairesnėms Lietuvos šokio formoms. Juo labiau kad šventei pasirinktame koncerte „Romantizmo svajos“ dalyvavo ne tik Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai, bet ir LNOBT solistai – Filippo Taglioni-Piere’o Lacotte’o „Silfidės“ fragmentą šoko Olga Konošenko, Kristina Gudžiūnaitė ir Mantas Daraškevičius.